Sabina Salim tęsia savo kelionę keltų mitologijos laikotarpiu ir pasakoja dievų atsiradimo istoriją.
Senų senovėje tirštas rūkas apgaubė dangų virš Airijos, ir mitinė Tuat De Danan (Túatha Dé Danann) gentis nusileido į žemę.
Jie atkeliavo iš šiaurinių gyvenviečių: didysis Felis, puikusis Koris, šlovingasis Finėjas ir galingasis Myuris. Atvykę nepažįstamieji iš kiekvienos gyvenvietės atsinešė išminčių žinias ir rečiausių brangenybių lobyną: likimo akmenį „Fall“, Nenugalimą kardą, Pergalės ietį ir Bedugnį katilą.
Kas gi buvo šie ateiviai?
Į šį klausimą atsako knygos apie airių mitologiją autorė ledi Gregory. Tai Deivė Tuat De Danan (Danu) ir jos artimųjų ratas – Karalius Nuada, karalius Lyras, jo brolis Ogma, gydytojas Danzekht, karo dievas Net’as, amatų dievas Kredni, kalvis Gobni.
Mitinės pasakos sužavi nuostabiais įvykiais, paslaptimis ir žodžio magija.
Ledi Gregory jiems skyrė savo darbų rinkinį – „Dievai ir kovotojai“ (Gods and Fighting Men), parašytą, remiantis pirmaisiais rašytiniais senovės Romos istorikų liudijimais. Ji taip pat naudojo išgirstas pasakas ir legendas. Mitai tapo romantišku senovės Haibernijos (taip romėnai vadino Airiją) įvaizdžiu – visagalių, iš dangaus nužengusių bebaimių žmonių žeme, pašlovinta didingų mūšių.
Isabella Augusta Gregory (1852 m. kovo 15 d. – 1932 m. gegužės 22 d.) yra viena populiariausių Airijos literatūros ir teatro veikėjų. Jos susidomėjimas mitologija buvo beribis. Senovės legendos jos interpretacijoje sudarė daugelio kūrinių pagrindą. Bernardas Shaw pavadino ją viena didžiausių Airijos atstovių.
Pristatymo grožis ir dievų bei herojų poelgių aprašymas žavi ir nepalieka abejingų, tačiau jų priklausymas keltų folklorui kelia abejonių.
Visų pirma, istoriniai tyrimai rodo, kad prieš romėnams atvykstant į salą, rašytinės kalbos, suprantamos šiuolaikine prasme, nebuvo. Senovės keltai ir piktai naudojo ogamo raštą, kuris galėjo būti kriptografija, o dar senesni akmeniniai užrašai, rasti Ningrendže (Newgrange), iki šiol dar nėra iššifruoti.
Ankstyviausi įrašai apie izoliuotą salą, parašyti lotynų kalba, yra rasti romėnų istoriko Tacito, poeto Juvenalio ir graikų geografų Ptolemėjaus ir Strabono užrašuose.
Kadangi šios legendos buvo užrašytos iš vietinių gyventojų pasakojimų, kurie nemokėjo lotynų kalbos, todėl šių pasakojimų pateikimo tikrumu yra gana sunku patikėti. Romėnai senovės airius vadino barbarais ir vaizdavo juos su ragais ir kanopomis. Taigi apie kultūrinių mainų egzistavimą negalėjo būti nė kalbos.
Nemokėdami „laukinių“ salos gyventojų kalbos ir nežinodami jų tradicijų, romėnai negalėjo įsitvirtinti saloje.
Vadinasi, keltų mitų pagrindu tapo graikų-romėnų mitologija, tačiau su reikšminga transformacija ir vardų pakeitimu, tačiau pagrindinė dievų ir žmonių priešpriešos tema buvo išsaugota.
Ar dievų žygdarbiai, kruvinos kovos ir keltų siautėjimas nėra nepanašūs į graikų, o vėliau ir romėnų mitologijos aprašymus?
Dviejų civilizacijų dievybių artumą labiausiai patvirtina „Eneida“, kurią Virgilijus aprašė I amžiuje prieš Kristų. Daugelis tikrinių vardų sutampa, išlaikoma konfliktų chronologija. O dievų ir herojų poelgiai ir jų specializacija keitėsi, persipynė ir pasipildydavo.
Keltų mitai dar labiau „modernėjo“ atsiradus krikščionių pamokslininkams.
Tautosakos kūriniai iš esmės buvo „perdaryti“ perėjus prie vieno dievo garbinimo.
Anksčiau keltų mitologijoje buvo priskaičiuojama daugiau nei 400 dievų. Dėl keisto sutapimo, dauguma jų buvo pikti, kerštingi, garsėję stebuklingai iškovotų pergalių skaičiumi, ar buvo pavergti mitinių „fomoriečių“.
Beje, šis etnonimas (Etnonimas (gr. Έθνος, ethnos ‘gentis, tauta’ + όνομα, onoma ‘pavadinimas’) – žodis, tautovardis, kuriuo vadinama tam tikra etninė grupė) artimas Baltosios ir Barenco jūrų pakrantėje gyvenusiems „pomorams“. Pomorai keliaudavo jūromis iki pat Norvegijos pakrantės ir galbūt net iki Atlanto vandenyno.
Keltų deivių ir dievų humanizmo įrodymų yra labai mažai. Akivaizdu, kad neapykanta ir žudymas buvo natūralus sambūvio stilius arba būdas išgyventi Žemėje.
Įdomu, kad pirmasis didelio masto visuotinis gailestingumo, meilės ir taikos kvietimas yra susijęs su Agnes Gonxha Bojaxhiu, kurią visi žinome kaip Motiną Teresę (žinoma, ji sekanti po Jėzaus Kristaus).
Galime teigti, kad stebuklai visada yra gerai. Vaikiškose pasakose vyrauja draugystės, meilės ir dvasinio išsigelbėjimo galios pavyzdžiai.
Pažiūrėsime, kaip viskas klostysis toliau.
