Home Portretai Vakarykščia diena: III dalis

Vakarykščia diena: III dalis

11 views
0

Vietoj įžangos

Žmonės, neskaitykite, jei nemėgstate senų moterų prisiminimų. Ir pezėjimų prieš joms užmiegant. O lietuviškai trumpai drūtai tariant: “Neieškokit proto šiknoj” kaip kažkas patarė Facebuke in the 2020s. Taupykit laiką. Laikas pinigai – pinigai alus. Taip mane auklėjo mano Juodaičių auklėtiniai in the late 1970s.

Tania

Tania kitokia. Vyresnė. Ji gali viską daryti. Bet ji turi darbą.

Ji su vyru atvyko į Airiją anksčiau nei aš. Dar iki 2000-ųjų. Pasirodo, mes – kaimynės. Gyvename priešingose Kastlepolardo pusėse, bet paprastai duoną, pieną ar bulves su svogūnais abi perkam tame pačiame Kastlepolarde. Tik gal kitu metu, kad nesusitinkam. O tie dešimt mus skiriančių kilometrų tikrai nėra didelis atstumas, kai po pasaulį jau ne pėstute, o važiuota vaikščioji…

Dabar jau aš Tanios pasakojimų klausau.

Ji dirba: valo ir tvarko didelius namus, o jos vyras gauna socialą. Diabetikas. Penkiasdešimt eurų per savaitę, o vaistams išleidžia aštuoniasdešimt ar net visą šimtą.

O aną savaitę su juo susipykau. Jis kaip diabetikas va kokį pilvą turi. Bet ir jis – važiuosiu Ukrainos ginti, ruso mušti. Aš jam sakau: kur tu ten su savo pilvu. Dar užstrigsi apkasuose.

Prisimenu I pasaulinio karo apkasus Adutiškyje. Akopus bulvių lauko gale, ant Kamajos upelio skardžio kur žaisdavome. Bet ar kasa dabar tuos akopus? Nors atvarius ekskavatorių derlingame Ukrainos juodžemyje greitai ir be vargo tokį darbą atliktum.

Pasakoja Tania ir apie padėtį Ukrainoje, kad ji ir jos vyras – savanoriai ir kad ji pinigais, kad ir nelabai dideliais, bet remia keturis Ukrainos fondus. Ukrainos Savanorių ir dar kelis. Ir vyrui, užsigeidusiam skristi į Ukrainą rusų mušti, Ukrainos vaduoti, ji parodė, kad jų sąskaita tuščia – vakar internetu pervedė šiek tiek fondams, ir kiek čia liko… Pinigų bilietui nėr.

Ir užsičiaupė jos vyras keliom dienom, kol pas juos neatvažiavo Vitalija. Vitaliją iš Dublino oro uosto pas ją į kaimą atvežė Tanios darbdavys Džonas. Auksinis žmogus. Šiaip kietas, reikalauja, kad jo namai būtų sutvarkyti pedantiškai, bet jei ko reikia, tai jis padeda sutvarkyti. Net ir jos vyrui socialą parūpino Džonas.

Kaip paprasta buvo gyventi

Tratam ir kvatojam abi kaip užsuktos. Garsiai. Ji – kaip iš didelės šalies. Aš – kaip apykurčia. Vitalija daugiau šypsosi nei juokiasi. Gal ji jau vakar girdėjo šituos pasakojimus.

O Vitalijos Tania tai nepažįsta. Jos net ne giminės. Ji tik pažįsta iš savanorių būrio žmogų Ukrainoje, kurio kaimynas yra Vitalijos brolio žmonos pusbrolis. Na kaip geram žmogui nepadėsi? Vitalija yra to pusbrolio dukra.

Jos abi giria airius. Tarp airių lengva. Visi dabar užjaučia ukrainiečius ir jiems padeda. Vizas tuoj pat sutvarko. Nors prieš ketverius metus Tanios mamai, 70-metei moteriai, širdininkei ir diabetikei, vizos taip ir nedavė. Gal galvojo, kad pasilinks Airijoje, kad socialo prašys. O ko jai čia? Juk ji visą gyvenimą nugyveno Ukrainoje. Gyvena dačių gyvenvietėje kaip kokiame kurorte.

Ta vasarnamių gyvenvietė – tai buvę kolektyviniai sodai. Tiek Lietuvoje. Tiek ir Ukrainoje. Dieve, kokia vienoda buvo toji Sovietų Sąjunga. Kaip Eldaro Riazanovo filme “S liogkim parom arba Likimo ironija”. Toks liūdnokai linksmas filmas. Ir dainos gražios: “Mne nravitsia, čto vy bolny ne mnoj… Čto ja, uvy, bolna ne vami…” O visgi atlekia vienas pas kitą iš Maskvos į Leningradą. Į tą Statybininkų prospektą. Ir net kito miesto duris savu raktu atsirakina …

Ax, happy endas … Kaip mes visi jo laukiame… Visi. Eilutėj į rojų laukiam. Ne ten, kur gerokai šilčiau.

Kaukazas. Iš Kaukazo

Ir dar prieš pabaigdama nukrypsiu. Ne į labai tolimus laikus.

Atsimenu, kartą prieš dvidešimt metų vertėjaudama Pabėgėlių reikalų apeliacijos tribunole Dubline, su jaunu gruzinu, kuris prašėsi prieglobsčio, išėjome pro duris. Gamardžoba. Tik tiek žinojau – labas gruziniškai.

Esu buvusi ir Gruzijoj (Sakartvelu vadina dabar… Kodėl tada Vengrija dar ne Margyjar?) Tik vieną kartą. 1978 metais su Lietuvos mokytojų grupe mes keliavom Osetinų karo keliu. Pradėjom Pietų Osetijoj, Vladikaukaze (tada Oržonikidzėj), o baigėm Adžarijoj, Batumyje prie Turkijos pasienio.

Patiko man tada vyresnių gruzinų tautinis orumas, jų svetingumas. Kaukaziečių svetingumas kitoks nei lietuvių – jie nebruka per panevalią gerti – ar savo vyno, ar konjako. Ypač saugo dvi kategorijas kategorijoms žmonių: kepenų ligomis sergančiuosius ir vairuotojus. Lietuvoj mes nesijaučiam svetingi, jei neduodam visko išragauti – ar vienoj lėkštėj, ar vienoj taurelėj… Būtinai degtinės įpils į alaus stiklinę… Argi geram žmogui gaila.. A, papročiai skirtingi..

Sėdėjom su tuo jaunu gruzinu Dublino kavinėj. Gėrėm kavą ir kalbėjom apie gruzinų filmus. Abu su malonumu prisiminėme Danelijos “Mimino” – “Čito čito, čito Margarito, wa”… Komedijas lengva prisiminti. Su Abuladzės filmais – “Meldimas”, “Troškimų medis”, “Atgaila” – gal kiek kitaip. Nors jaunas, bet matęs ir tuos filmus. Jis net paminėjo “Kin dza dza”, kurio aš buvau nemačiusi. Prisimenu tik kino afišą prie “Lietuvos” kino teatro 1987 metais.

Rodos, su tuo gruzinu, kurio nei vado neatsimenu, ir net nežinau, iš kurios jis vietos Gruzijoje, bet labiau buvome pažįstami, negu su Lietuvos čigonais, kuriems irgi vertėjavau tame pačiame Pabėgėlių reikalų apeliacijos tribunole Dubline.

Čigonų klajonės

Adutišky gyveno čigonų šeima ar net kelios šeimos, bet kažkaip neteko bendrauti. Net ir su juos pažinojusiais. Ne todėl, kad jie buvo rusakalbiai – Seredžiaus čigonai kalbėjo lietuviškai. Daug kas rusiškai kalbėjo tada. Ypač palei Baltarusijos pasienį.

O, čia Airijoje, teko susidurti ir su Lietuvos čigonais. Duodavo jų prašymus pabėgėlio statusui versti į anglų kalbą. Tie jųjų prašymai – lyg kažkokia legenda: mes esam Romai, mes kilę iš Indijos, mes perėjom kalnus ir stepes. Taip ir plaukdavo prieš akis tas jų aprašymas:

Ilgai keliavom, kol atsidūrėm Lietuvoj. Dabar mums sunku. Mus Lietuvoj persekioja, niekina, skambina naktimis, reikalauja pinigų. Negalim įsidarbinti…

Prisiminiau, kaip jie uždarbiaudavo. Vienai jaunai čigonei Gedimino aikštėje pati į  jos rankas įdėjau 10 rublių, nes kitokio banknoto neturėjau, patikėjusi kad kai varpinės laikrodis muš šešias, tas banknotas atsidurs mano kišenėje. Dar ir šiandien laukiu…

Bet buvo įdomu jų klausytis Dubline. Kad ir nelabai gražiai apie Lietuvą kalbant. Kaip ir tiesą. Kaip ir nelabai. Lyg jie vieni šitaip meluoja. Aptakiai kalba: kažkas, kažkur, yra tokių, kurie negražiai daro, neaišku ką galvoja, gal nesupranta, gal todėl meluoja…

Tada man didelį įspūdį padarė jaunutė soliciterė, kuri pagyvenusiam Lietuvos čigonui, gerai kalbančiam lietuviškai, čigonų taboro vyresniajam, patarė susisiekti su Airijos treveleriais (keliautojais). Kurie yra ir tinkeriai (skardininkai metalistai). Ir itinereriai (be pastovios gyvenamosios vietos, dar lietuviškai bomžais vadinami). Nes tiek Airijoj, tiek ir Lietuvoj šitos grupės žmonės turi panašių problemų. Vietiniai Airijos čigonai jiems daugiau patars ir nurodys žmonių, kurie jiems gali konkrečiai padėti.

Visokių yra žmonių.

Pasaulis mažas

Taigi.

Net ir ukrainietė Tania man panašų dalyką papasakojo. Va, Latvijos rusė net nepaskambino, kai prasidėjo šitas karas dabar, nors anksčiau su Tania bendraudavo… O jos pati geriausia draugė Kastlepolarde yra Daiva. Čia prie kapų gyvena. Ir jos brolis, kitoj gatvėj gyvena, jau dviejų vaikelių susilaukė. O jų mama gyvena prie Church of Ireland Church kitoje skverelio pusėje.

Dieve. Koks mažas tas pasaulis.

Pasirodo, ir Daivos brolį Darių pažįstu. Ir Daivą, net ir jų mamą esu mačiusi. Kai kuriuos airius bendrai pažįstam. Nes jie dirba pas juos. O aš su tais airiais esu susitikusi kokiam koncerte Pilkadvaryje ar kokioj ekskursijoj po aplinkinius kaimus, piliakalnius ar ežerus. Net ir Tanios darbdavį Džoną mudu su Džeku gana gerai pažįstam.

Kišenė tas pasaulis…

Atidaviau Taniai Vitalijos gimimo ir santuokos liudijimus ir pažadėjau atsiųsti savo pašto kodą, kad jos galėtų atvažiuoti pas mus cepelinų valgyti. Tania dar Vitalijai paaiškino, kas tie cepelinai. A, iš bulvių ir mėsos – valgomi.

Jos su Vitalija važiavo į Kolinstauną, kur vyko mugė ir toj mugėj surinkti pinigai buvo aukojami Ukrainai. O pas mus jau buvo lietuviai, su kuriais dar iki įvykių Ukrainoje buvome sutarę surengti cepelinų balių.

Taigi: pažadėjau Taniai – patiešijau… O radusi pažįstamas moteris virtuvėje skutančias bulves, išklausiusi Džeko, kaip jis jas priėmė, suradusi devymetei Milai knygų lietuvių ir anglų kalbomis, popieriaus ir pieštukų, nes jai jau pirštai pavargo nuo skustuko, o draugė dar neatvažiavo, nėra kuo užsiimti…  Nors ką aš čia sakau – savo mobilų turi, o ten žaidimų!!! O aš, matai, seniokiškai – knyga, pieštukas…

Bet man svarbiausia – Darius. Visų galų meistras. Kažkada pertvaras šiomrioj padarė. Aną vasarą akmens sieną sukrovė. Tai kas jau čia yr žaliuzes šiomroj pakabinti? Ir aš galėčiau. Tik va – laiko neturiu paskui visus trypinėdama. O tos mano vargšės žaliuzės jau dvejas Kalėdas atbuvo kampe stovėdamos. Radau Dariui varžtų, atsuktuvą, pieštuką. Paskui dar jam aiškinau, ko aš ten noriu. Paskui mus pakvietė cepelinų. Kada jau čia tuos kodus siuntinėti… Cepelinai atauš…

Ryte Taniai visgi nusiunčiau kodą, parašiusi:

Jash tebe pidminula,
Jash tebe pidvila,
Jash tebe ukrainkai
Airkodu neposla’ …”

Gavau atsakymą su ačiū ir avietinės spalvos širdute.

Nuojauta manęs neapgavo: paskambino ji man čia kurią dieną. Padėjo išversti gimimo ir santuokos liudijimai. Gavo Vitalija vizą į Angliją ir jau išvažiavo. Ten turi giminių.

Pasaulis tikrai mažas. Ir dar maišomas kaip ukrainietiškų barščių puodas…

Dalia Smelstoriūtė
(Pabaiga)