Home Portretai VAKARYKŠČIA DIENA: II dalis

VAKARYKŠČIA DIENA: II dalis

16 views
0

Vietoj įžangos

Žmonės, neskaitykite, jei nemėgstate senų moterų prisiminimų. Ir pezėjimų prieš joms užmiegant. O lietuviškai trumpai drūtai tariant: “Neieškokit proto šiknoj” kaip kažkas patarė Facebuke in the 2020s. Taupykit laiką. Laikas pinigai – pinigai alus. Taip mane auklėjo mano Juodaičių auklėtiniai in the late 1970s.

Gogolio knygos lapas_Vechera na Khutore bliz Dikanki

Dikanka ir Gogolis

Smagiausia buvo Dikankoje. Karštą vasaros dieną visada norisi ištrūkti iš dulkino triukšmingo miesto į kaimą. Rodos, netoli Dikankos jaunutė keturiolikmetė pagimdė rašytoją Nikolajų Gogolį. Nesuprasi – rusų ar ukrainiečių rašytojas. Rašė rusiškai. Ir apie Ukrainą. Nuvežė mus ir į chutorą prie Dikankos, kurį jis aprašė.

Man ta Dikanka dar asocijuojasi su vaikystėje matytu filmu “Vakarai vienasėdyje ties Dikanka – Вечера на хуторе близь Диканьки[1]. Jau kaip man su broliu juokinga buvo, kaip ragana, apsirengusi gražiais ukrainietiškais rūbais ir su šluota, išlenda pro kaminą ant šiaudinio stogo ir patraukia į mėnulį per žvaigždėtą dangų. Abu stebėjomės: kaip ji gali skraidyti? Kaip ją nufilmavo? Ir velniukas, toks rudas skystais šeriais apžėlęs kriuksis su spindinčiom akutėm, iš duonkepės krosnies išsirita ir visokius nelabus pokštus žmonėms krečia.

Kadras is filmo_ Vakarai vienasėdyje prie Dikankos

Gražumas tos Dikankos! Balti kūbiniai namukai su nunokusiom trešnėm ir vyšniom liepos pradžioj. Ir upė pro ją teka. Anais laikais, t.y., 1982 metais, tų kavinių kaime kaip ir nebuvo. Vietinėj parduotuvėj mes kelios turistės susimetėm ant batono, dešros, sūrio ir limonado butelio. Sėdėjome ant lieptelio, teliuškavome kojas vandeny, sotinomės ir džiaugėmės išvyka iš tvankaus dulkino Charkovo. Palaima.

Pasakojo mums toje Dikankoje apie Gogolio laikais gyvenusius kaimynus Ivaną Ivanovičių ir Ivaną Nikiforovičių, kurie mirtinai susiginčijo, bet neatsimenu dėl ko [2].

Ir apie Gogolio “Nosį”

Ir vėl nukrypsiu į šalį. Į Nekrošiaus teatrą. Ne Profsąjungų rūmuose Arklių gatvėje. Ir jo statytą Gogolio spektaklį “Nosis”, kur Ingeborga Dapkūnaitė spektaklio pradžioje (gal ir spektaklio pabaigoje), kaip katė užšoko ant aukštesnio nei savo ūgio pjedestalo ir atsistojo. Jau neatsimenu kokia poza. Bet taip pritūpė ir šoko. Įdomu, ar būtų ji užšokusi Marčiulioniui ar Saboniui ant pečių? O tada ji užšoko ant to pjedestalo, kuris tikrai nebuvo toks storas, kaip Žaliojo Tilto skulptūrų ar Lenino Lukiškių aikštėje. Mane tada taip sužavėjo Ingeborgos Dapkūnaitės šuolis iš apačios į kokių dviejų metrų aukštį, kad net neatsimenu paties spektaklio. Šiandien man pačiai įdomu, kaip ten Nosis vaikščiojo miesto gatvėmis, užėjo pas gorodnyčių, kaip bendravo su sutiktais žmonėmis.

Dar ten Dikankoj pasakojo ir apie kitus Gogolio kūrinius: pjesę “Revizorius”, ir apie romaną “Mirusios sielos”, kurias jis jau rašė gerokai “pašlijusiais nervais”. Rašė apie tai, ką jis tuo metu matė, bet lyg būtų rašęs apie XX amžiaus pabaigos – XXI amžiaus pradžios laikus.

Tose “Mirusiose sielose” Čičikovas supirkinėjo mirusių baudžiauninkų sielas, kad taptų dvarininku. O tada, kai dirbau Juodaičių vidurinėj 1976-1979 metais, pirmomis rugsėjo dienomis buvo ne supirkinėjami, bet skolinami vaikai. Nedaug – gal tik vienas kitas. Kad neuždarytų mažų vos kelias dešimtis mokinukų turinčių pradinių mokyklų, kur su keturiomis klasėmis dažniausiai dirbdavo viena mokytoja.

Taip buvo ir po 10-15 metų, kai mano draugė dirbo aštuonmetėj (pagrindinėj), ir kaip jie prašydavo vidurinių mokyklų paskolinti kelis šeštokus ar aštuntokus, kol praeis rajono švietimo skyriaus patikrinimai. Ir kaip laukdavo sprendimo – pratęs ar nepratęs dar vieneriems mokslo metams mokyklėlės, turinčios 5 pirmokus ir 6 aštuntokus, gyvenimą…

Sakysit – sovietinis išmįslas… Sutinku. Ir ne visai…

Airių avys pagal Gogolį

Atvažiavau į Airiją, kur kalnuotoje vakarų pakrantėje žmonės avis augina. Vienas Airijos vokietis sakė, kad durniai tie airiai avis auginti – žemę ištrypia, žolę iki pašaknų nugraužia, dirvožemio nepalieka. O ką tu ant tos uolos auginsi? Bulves, kurias jie kaip ir lietuviai ar baltarusiai mėgsta? Svogūnus, kuriuos airiai atsiveža iš Olandijos, bet supakuoja Airijoje ir užrašo, kad tai airiškos firmos svogūnai? Ir prieš Šventą Patriką kovo vidury airiškos kompanijos supakuotos Ispanijos braškės irgi kaip savo vietinės braškės parduodamos.

Taip ir avys. Kai išgirsta ūkininkas, kad bus tikrinamos avių bandos, tuoj kaimyno avių iš kitos kalvos keteros persigina, nugaras raudonais ar mėlynais dryžiais brūkštelna, kad būtų panašiau į savas avis, ir praeina patikrinimą. Avių vos ne dvigubai daugiau. Bet ir pinigų iš Europos dvigubai gauna.

Kitą savaitę savo avis jau skolina kaimynui už kalno keteros. Ir tas gauna daugiau pinigų savo avims auginti. Pašarą pirkti. Veterinarui mokėti. Galų gale, savo vaikus į mokslus leisti, o paskui išmokslintiems vaikams pirkti bilietą į Angliją, Ameriką ar Australiją. O į jų vietą – Rytų Europa parūpina pigią darbo jėgą. Value for money išmįslas. Ne sovietinis gal vakarinėj Europos pusėj…

Tai va.

Seni geri laikai

Pasakojau Taniai savo prisiminimus iš Kijevo, iš Charkovo, Poltavos. Kaip iš “plikio” Lysenkos Kijeve šaipėmės, nepasakojau. Nesakiau, kad braškės Charkove vos ne dvigubai brangiau kainavo, nei Halės turguj, kur užsukau prieš traukiniui išvažiuojant…

Anuo metu į kelionę visada įsidėdavom, ne tik apatinių rūbelių, bet ir maisto, peiliuką, net šaukštą ir šakutę, rankšluostį, muilo gabaliuką ir skysto muilo buteliuką galvai plauti, adatą su siūlu… Taip mes tuo metu gyvenome.

Dažniausiai viešbučiuose gaudavom rankšluosčius. O išvažiuojant iš viešbučio juos reikėdavo “priduoti” registratūroje ir atsiimti savo pasą. Tokia tvarka buvo. Niekas nesiskųsdavo, kad lovos patalynė nuo skalbimo pilkšvoka, ar kampas įplyšęs. Juk ne visam gyvenimui čia atvažiavom. Tik nakčiai dviem ar trim. Namo grįžusios gulėsim nutrintoj patalynėj, bet savo, saulės ir vėjo ant pievos išdžiovintoj. Tikrai nesukom dėl to galvos, nes mūsų galvos buvo trinktos skystu muilu už 22 kapeikas.

Vitalija, karo ukrainietė

Stovėjom mes trys – dvi ukrainietės ir lietuvė – Kastlepolardo vidury prie socialinio skyriaus ir balakinom rusiškai. Gal ir ukrainietiškai būčiau šį tą supratusi, bet ji lietuviškai tai ne… Kalbėjom ir juokėmės. Net ir jaunutė gražutė mergaičiukė Vitalija liūdnai šypsojosi. Į mudviejų su Tania pokalbį beveik nesikišo.

Vitalija tik man mergaičiukė, nes jai jau daugiau nei dvidešimt. Vaikų neturi. Gal ir gerai, nes ištekėjo ir jau spėjo išsiskirti.  O dar čia tas karas…

Graži Vitalija. Kaip ir visos ukrainietės. Dar nedrąsi. Juk svetimoj šaly. Tik kelios dienos čia Airijoje pas Tanią. Rusiškai kalba gerai. Tik lėtokai. Jauti, kad rusų jai – jau užsienio kalba. Žodžius turi rankioti.

Tėvas ją pavežėjo iki sienos. “Pavežejo” gal ir ne tas žodis: 400 kilometrų į vieną pusę per valandą kitą nesukarsi. O dar grįžti namo reikia, palikus dukrą su drauge prie pasienio posto. Ten jau jos perėjo per sieną kartu su visais. Paskui autobusu atvažiavo į kažkokį Lenkijos miestą. Su drauge išsiskyrė, nes draugė pas gimines Lenkijoje važiavo. O Vitalija iš Varšuvos atskrido į Dubliną.

Ir dar Vitalija sakė, kad airiai jai buvo labai geri – tik paklausė, ar ji turės kur gyventi, ar ją kas pasitiks. Uždėjo vizą ir liepė laukti. O tada jau Džonas ją iš oro uosto paėmė ir atvežė pas Tanią.

Mandagios šypsenos jos veide dar nėra, kai pasakoja, kaip čia atsidūrė. Galų gale, pavargusi. Jausmai ir nežinia išvargina daugiau, nei fizinis darbas kasant lysves pavasarį.

Zuikio svajonės

Paklausiau, ką ji veikė Ukrainoje. Juk viena čia ji. Brolis liko Ukrainoje. Pirmas dienas bus gerai, kol Tania ją globos. Bet metų metais juk neglobos. Dirbti reikės. Vitalija man tuoj – buvau siuvėja.

Tai gerai! Geriau ir būti negali!!! Turiu čia visokių senų Džeko marškinių. Negaliu jų išmesti, nes labai jau prie jų prisirišęs. Vitalija apykakles galėtų sutvarkyti, nes jis marškinių be apykaklių nepripažįsta… Kišenes padidinti, kad iphonai į juos tilptų ir neiškristų pasilenkus.

Ko aš čia kritikuoju Džeką, jei pati laikau viską, ką atsivežiau iš dolerinių pirktą Lietuvoj ir ką pirkausi ir nešiojau čia, kartais tik kartą kitą užsivilkusi… Moku (gal geriau sakyti mokėjau kažkada) ir megzti, ir nerti, ir siūti. Ir jaunystėj anoj Sąjungoj kelis kartus esu šį bei tą susikurpusi. Jei būtų tekę man ištekėti Lietuvoj, tai labai jau menkutė ta mano pasoga būtų buvusi. Lyg žinojau nujaučiau, kad Kinija rengs visą pasaulį. Pigiau už grybą. Value for money

Tai va. Net Burdos žurnalus su iškarpom atsivežiau iš Lietuvos. Dar Džeko sekretorė prancūzė, 4 vaikų mama, davė man vieną naujesnį 1990s numerį… Nes ji irgi siūdavo savo mergaitėms pati. Savo vyriausiajai pasiuvo išleistuvinę suknelę.

Čia aš tik žiemą taip svajoju, kaip iš dviejų drapanų pasisiūsiu vieną, su plevenančiu čigonišku sijonu, su didelėm kišenėm, su gilia iškirpte nugaroj ir prieky ir vaikščiosiu po savo plėcių, apie kurį Džekui soliciteris, registruodamas mūsų namą ir žemę, 2006 metais pasakė: “A strong half an acre of land!”

Dar ir šiandien skaičiuoju, kiek gi tos žemės mes pirkom – 20 ar 30 arų… Duok dieve, šitą aptvarkyti, kad nuo kelio žmonėms neatrodytų, jog niekas čia negyvena. Kai kur pakasu bulvėms ar daržovėms. Kai kur paraviu, nes iš pradžių usnis teko rauti. Dar Airijoj mada veją aplink namus turėti, tai ir šienauti tenka ar takelį padaryti. Dar airiai vienas nuo kito gyvatvorėms apsitvėrę, tai šen ten gyvatvorę apkarpyti reikia. Aš gi ne ūkininkė ir ne iš ūkininko šeimos… Pokario komjaunuolių kartos vaikas… Jau antra karta nuo žagrės…

Bet ir įsisvajojau aš: va, jei ilgiau neras Vitalijai darbo, gal ji man galėtų ką pasiūti, nes aš jau tingiu? Užmokėčiau. Pensiją gaunu. Turiu iš ko pamokėti… Nedaug, bet i to xleb

Dar paklausiau, ar sukneles siuva.

Ir čia subliuško mano svajonės. Kaip muilo burbulas…

Ji išsitraukė savo mobilų ir tuoj parodė nuotraukas. Pasiridi, ji daugiau tiesias siūles siuvo ir siuvinėjo. Nelabai aš ką įžiūrėjau jos rodomose nuotraukose…  Siuvinėjimas juk toks subtilus daiktas… Nesiuvinėsi ant padėvėto ir jau ne kartą skalbto audinio… Ne value for money… Šių laikų žmonės, kad ir gimę dar sovietinių laikų pabaigoj, jau value supranta… O ji gi – Laisvos Ukrainos vaikas… Dar trisdešimties neturi…

Dalia Smelstoriūtė

(Tęsinys kitame numeryje)