Home Portretai Vakarykščia diena

Vakarykščia diena

38 views
0

Vietoj įžangos:

Žmonės, neskaitykite, jei nemėgstate senų moterų prisiminimų. Ir pezėjimų prieš joms užmiegant. O lietuviškai trumpai drūtai tariant: “Neieškokit proto šiknoj” kaip kažkas patarė Facebuke in the 2020s. Taupykit laiką. Laikas pinigai – pinigai alus. Taip mane auklėjo mano Juodaičių auklėtiniai in the late 1970s.

Dalia Smelstoriūtė

Na, kaip jaučiuosi… Blogai. Neramiai. Tai naujieną pasakiau, a ne? Lyg kiti kitaip jaučiasi šiandien. Kovo 4, 8… 20 dieną. Nuo vasario 24 dienos, ketvirtadienio. Kartais nei iš šio, nei iš to, norisi verkti. Kartais šaipytis iš savęs. Kartais sau sakau: na ko tu nori? Gi saulė šviečia, paukščiai čirškauja. Geltoni narcizai – airių dafodilai – jau ir Vidurio Airijoje, ne tik Dubline smagiai žydi. O neramu. Diena – lyg balandžio vidurys būtų. Striukės nereikia. Cepelinų Mulingaro lietuvės atėjusios pridarys.  Tai ko tau dar?

Mullingaro moterų cepelinai

Sekmadienį iš ryto dar nuskuodžiau į Kastlepolardą špinatų ir grietinės tam cepelinų baliui. Ir su ukrainiete Tania susitikti.

Kijevas

Jau moterų pas mus iš Ukrainos yra. Tania dar prieš mane į Airiją atvažiavo. Esu mačiusi ją kartą, bet neprisimenu nei kur, nei kokia proga, nei kaip ji atrodo. Susitikusios Kastlepolardo aikštėj prie soc. skyriaus, išsiaiškinom kur ir kada, na ir įsitratėjom su ja garsiai rusiškai kaip senos pažįstamos.

Man gerai. Aš Ukrainoj buvau du kartus. Pirmą kartą – Kijeve. Net į Kijevo Pečerską Lavrą mus nuvedė.

1970 metais. Mums ten, baigusiems dešimt klasių, rodė karstus su rudais išdžiūvusiais vienuoliais. Pagūglinčiau, tai ir jų vardus parašyčiau. Bet nenoriu. Užtenka to požemio urvų vaizdo su paauksuotom ikonom ir prieš jas degančiom stačiatikių lemputėm.

Dar prisimenu ryškiai avietinės spalvos universiteto pastatą. Tada pastatai dažniausiai būdavo gelsvi. Retai kokių kitų spalvų. O čia – toks net blizgantis kaip gerai nunokusi avietė.

Atsimenu ir Chreščiatiko parką.

Nuostabus ir žalias birželio pradžioj. Netoli jo esančios mokyklos klasėse miegojom – vienoj klasėj mergaitės, kitoj – berniukai. Gal ant grindų – neatsimenu. Ryte prausdavomės to aukšto tualetuose. Dviejų tūkstančių mokyklos tualetai buvo erdvūs ir dideli. Be dušų, aišku, tik kriauklės nusiprausti. Ir klozetai su dviem kyšančiom pėdom. Atsistoji ant jų, pritupi ir padarai, ko tavo apatinė kūno dalis tuo metu geidžia. Mokyklos valgykloj pavalgai ir su savo grupės vadovu važiuoji troleibusu į miestą. Mums davė talonėlių miesto transportui. Po du-keturis dienai. Nuvažiuoti į ekskursijos pradžią ir grįžti atgal prie Chreščiatiko parko.

Ten Kijeve mes pajutom, kad gerai būti “užsieniečiu”. Tu sau plepi, šaipaisi, o tavęs niekas nesupranta. Gali apkalbinėti greta stovintį ilganosį ar kokį didelėm, kaip drambliuko ausim, vaiką. Linksma.

Važiavom pro Ukrainos operos ir baleto teatro pastatą. O prieš jį – Ukrainiečių kompozitoriaus Lysenkos biustas.

Kažkas pademonstravo savo žinias: va, žiūrėk – lysas. Tai yra, plikis. Iš išsižvengėm. O šalia stovėjusi moteris – dabar pasakyčiau jauna, tada būčiau sakiusi “teta” – pasakė:

– Vaikai, taip elgtis netinka. Ar jums neatrodo, kad šalia gali būti žmogus, kuris supranta jūsų kalbą? Jūs galit įžeisti žmogų savo netinkamom pastabom. Ukrainiečiui Lysenka – tas pats, kas mums Čiurlionis.

Patylėjom. Neatsimenu, ar atsiprašėm. Tik pastabas vienas kitam į ausį šnabždėjom. O ką mes blogo darom? Taigi visi prasivardžiuoja…

…O jei dar pamatai, kad žmogui, pravarde vadinamam, skauda, tai jo ir vardas pamirštamas…

Charkovas (Charkivas)

Charkovas

Antrą kartą Ukrainoje buvau 1982 metais. Charkove ir Poltavoj. Jau buvau senokai persiritusi į senmergės amžių. Mama padėjo man gauti kelialapį į dviejų savaičių ekskursiją “Literatūrinė Ukraina”.

Paties miesto neatsimenu. Didmiestis kaip didmiestis. Vasarą liepos mėnesį  jame karšta. Keistai atrodė pageltę medžių lapai, nurudusi žolė. Kaip Lietuvoj rugpjūčio antroj pusėj. Tada nepriteklių laikotarpis buvo pačiame įkarštyje, todėl parduotuvės ir turgus buvo lankytini objektai. Nustebino, kad braškės turguje beveik du kartus brangesnės nei Lietuvoj sezono pradžioje. O juk Ukraina Tarybų Sąjungoje garsėjo kaip žemės ūkio kraštas, Tarybų Sąjungos aruodas. Trisdešimtmečiai tikrai, o gal ir keturiasdešimtmečiai šito neprisimena.

Atsimenu, ką mums Charkove ekskursijų vadovas, kalbėdamas apie Charkovo gyventojus, sakė:

– Ukrainoje galima vesti 16 metų (Oho, kokia nelygybė !!! Lietuvoj 1982 metais, o ir dabar – tik nuo 18 metų, su retom išimtim ir tėvų sutikimu kiek anksčiau …). Ir vidutinę šeimą Ukrainoje sudaro 2,8 žmonės. O Charkive – 3,2.

Primerkęs trešnių spalvos akį ir paslėpę šypseną tankiuose ūsuose, mūsų, iš visos plačios “tėvynės” susirinkusių – ir iš Lietuvos, ir Svetlanos, architektės dirbančios statybininkų pėtėuškėj [1] iš Archagelsko, ir nuo Volgos jauną panelę, kuri man viešbutyje nubalino geltonai plaukus, nes jai liko vandenilio peroksido, ir iš vakarų Ukrainos literatūros mokytoją Pavelą – apie trisdešimt, daugiausia moterų ir kelis vyrukus, paklausė:

– Gal suprantat kodėl?

Tylėjom kaip avys įbedusios į jį akis.

– Na kas vaikų nemyli? – dėstė jis. – Bet mes Charkove labiau mylim patį darbą.

Makarenkos “Pedagoginė poema”

Dar prisimenu pasakojimą apie Makarenką, jo koloniją nepilnamečiams vaikams ir “Pedagogine poemą”. Ekskursijos vadovas pasidalino informacija, kad Gorkis ir dar kažkas, o ne Makarenka, parašė tą “poemą”.  Trečios dalies neįveikiau. O juk pati šviesiausia – kaip komunistinis rytojus. O va pirma- nuostabi. Apie machorką rūkančius 9-14-mečius. Alkanus ir utėlėm aptekusius. Tėvus praradusius karų revoliucijų metu. Motinas pamišusias, palaužtas suiručių ir nepriteklių. Tokie buvo 1920-26 metų Makarenkos kolonistai.

Antra dalis – irgi smagiai skaitosi. Apie kolonijos “mokytojų” istorijas Apie kraustymąsi iš vienos kolonijos vietos į kitą ten kažkur palei Charkovą. Ukraina didelė, ne Lietuva. Tai ir tas “palei” Charkovą – gal 100-130 km spinduliu. Ir apie kolonistų statytus spektaklius. Apie ten gaminamus fotoaparatus FED.

Mano tėvas tokį turėjo. Tai ir žinau. Tėvas sakė, kad aš parduotuvėj ištraukiau laimingą loterijos bilietą ir mes turėjome FED fotoaparatą. Kaip man nusišypsojo tokia laimė ištraukti fotoaparatą – neprisimenu. O va kad FED – tai Feliks Edmundovič Dzeržinskij. ČK – Črezvyčainaja komisija – arba visame pasaulyje geriau žinomos trim  raidėm vadinamos organizacijos – KGB (Komitet gosudarstvennoj bezopasnosti) – įkūrėjas, žinau. Nors dabar jau negalėčiau pasakyti, kodėl Makarenkos kolonistai parinko tokį vardą gaminamam fotoaparatui.

Apie Makarenką vėl išgirdau gal 2010 ar 2013 metais. Airijoje. Oldkastle. Džekas jį vadina “Senapiliu”, nes airiškai An Seanchaisleán tą ir reiškia, o vietos lietuviai jį vadina angliškai – Oldkastlas.

5. Oldkastlo Gilsenen mokyklėlė

Viena airė ten gal tris kartus buvo suorganizavusi savaitgalio pokalbius apie švietimą. Gaila, kad tik tris kartus. Nuostabūs tie pokalbiai Gilsenan mokyklėlėje buvo. Mokyklėlę XIX amžiaus pradžioj įkūrė vietinis didikas berniukams ir mergaitėms. Dvareliuose gyvenantys vaikai guvernantes turėjo, o dvareliuose dirbančių vaikai ėjo į Gilsenan mokyklėlę.

Dabar toj mokyklėlėj įvairių tautybių vaikai mokosi. Žiūriu į vaikų piešinius ant sienos – Iš tolo matau Gedimino pilį su trispalve. O kamputy – Mindaugas piešė. Kituose piešiniuose gėlės , o po jomis pasirašė Malgorzata ar Olesia. Ivan, István ar koks rudis strazdanius Patrikas, kaip ir dera berniukams, – gal kokį robotą ar dinozaurą. Svetlana ar Aoífe (Yfa) – kylančią gulbę.

Tai va. Kur XIX, XX amžiaus pradžia, ir kur XXI amžius. Ne Ukrainoj. O Vidurio Airijoj. Ir Makarenka. Neaišku kokios tautybės – rusas ar ukrainietis.

Per vieną tokį pedagoginį savaitgalį Makarenkos vardą paminėjo vienas lektorius. Nepatikėsit – buvęs Mountjoy kalėjimo viršininkas. Jam dirbant Džiaugsmo kalno kalėjimo [2] viršininku Dubline, Makarenkos “Pedagoginė poema” buvo jo parankinė knyga. O Dublino kalėjimo kontingentą tuo metu (gal ir dabar) sudarė apie 80-90 procentų vos ne vieno ar kelių skurdžių miesto rajonų gyventojai. Dauguma net mokyklų pilnai nebaigę. Dažnai tėvas ten jau būdavo atlikęs bausmę. Žiūrėk – paskui jį ir sūnus atsekęs. Nusikalstamumas – socialinė, ne psichologinė ar apsigimimo problema. Ir airiai kaliniai kaip Makarenkos kolonistai statė spektaklius apie kalinių gyvenimą. Muzikos koncertus rengė.

Bet ne vien Makarenka ten Charkove rašytoju buvo. Dar Bulgakovas, Meistro ir Margaritos autorius. Vedė mus ir į kai kurių kitų rašytojų namus-muziejus. Neprisimenu nei tų muziejukų, nei rašytojų vardų. Gal nelabai jie skirtųsi nuo Lietuvos rašytojų namų-muziejų. Pagrindinis baldas – didelis rašomasis  stalas. Ne Ikėjos. XIX-XX amžiaus pradžios vieninio meistro pagamintas. Su stalčiais. Ir dar kėdė su knygų lentyna. Aišku, vietoj lietuviškos atributikos, puikavosi nuostabiai kryžiuku siuvinėtos ukrainietiškos pagalvėlės, staltiesėlės. Vasaros vėjas kedeno užuolaidėles iki pusės lango su ukrainietiškais ornamentais.

Tarasas Ševčenko
Lesia Ukrainka

Dar Taraso Ševčenkos ar Lesios Ukrainkos portretai ar nedidukės gipsinės skulptūrėlės.

Dalia Smelstoriūtė

 (Tęsinys kitame numeryje)

[1] – profesinė technikos mokykla

[2]  – Luke Kelly. The Auld Triangle  https://www.youtube.com/watch?v=aa7birRBmNM