Home Portretai Užupio dramos teatro režisierė Rita Urbonavičiūtė: „Reikia įsiklausyti, ką prisiminsi tada, kai...

Užupio dramos teatro režisierė Rita Urbonavičiūtė: „Reikia įsiklausyti, ką prisiminsi tada, kai viską pamirši“

13 views
0

Praėjusių metų pavasarį Užupio dramos teatras, pasiilgęs lietuviškos išeivijos publikos, rimtai planavo gastroles Airijoje, tačiau jų planus sujaukė koronaviruso pandemija, kuri, tikimės, vėliau ar anksčiau apsibaigs ir mes kada nors (tikėkimės, kad labai greitai) sveikinsime teatrą Smaragdinėje saloje ir visi kartu atsigausime, nusiimsime nuo veido kaukes ir pagaliau galėsime apkabinti pasiilgtus, seniai matytus žones.

O tuomet, kai „Covid-19“ užkratas dar nebuvo apėmęs viso pasaulio, po sėkmingos teatro spektaklio „Haroldas ir Modė“ premjeros, Užupio meno inkubatoriuje susitikome su režisiere Rita Urbonavičiūte pasikalbėti – turiu pripažinti, sakyti „interviu“ visai nesinori. Galbūt dėl atmosferos? Užupis visada atneša kažkokį sunkiai atpasakojamą betarpiškumo ir jaukumo jausmą. O ir pokalbiui pasirinkta vieta – teatro marionečių apsuptyje, žvakių prieblandoje – vertė pokalbio metu išsibraukti kai kuriuos labiau „techninius“ klausimus, jaučiant, kad šįkart norisi leisti mintims pačioms tekėti vilneliška tėkme.

Labiausiai – link ten, kur neša meniška siela – pradedant nuo meilės teatrui ištakų, įsisraunijant kalbai apie kūrimo procesą ir, galiausiai, ištekant mintimis apie ateitį. Ir laimę.

–   Anksčiau interviu esate sakiusi, kad nuo pat pradžių žinojote, jog būsite režisiere. Ar nesvarstėte tarp teatro ir vaizdo režisūros?

–  Rinkausi teatrą, nes tai – gyvas menas, kuriantis naują realybę. Iškart žinojau. Gal iš meninės intuicijos, gal iš knygų. Supratau, kad gyvas menas padeda būti, keistis, atsinaujinti, suprasti pasaulį, leidžia jausti, kad ir tu pats esi gyvas. Kai aš numirsiu, tada bus kinas (juokiasi).

Teatras apima beveik visas meno sritis, todėl jis turi daugiau galimybių suprasti ir atskleisti tiesas tiems, kurie jų ieško. Tai nėra tiesiog pakvailiojimas ar lengvas pasivaikščiojimas. Užtat sakau, kad teatras turi labai daug galios. Žinoma, kinas taip pat yra paveikus, bet teatras – dar labiau. Tikriausiai todėl, kad jame yra gyva akimirka, kurioje nuo aktorių sklinda stipri energija į žiūrovus, iš žiūrovų – į mane. Ta nenutrūkstamai dalijama energija prasprogsta kažkokiu katarsiu, o tada aš prisipildau naujomis idėjomis ir mintimis, kurios vėliau vėl gimsta nauju spektakliu. Be to, teatras man yra būdas rasti bendraminčių, mąstančių panašiai, kaip aš. Jeigu nors vienas žiūrovas lieka žiūrėti, tada žinau – man pavyko. Taip ir eini tolyn, nuo vieno prie kito pastatymo, vis arčiau atvedančio prie tiesos, kurios tu ieškai. Ir taip – begalybė, kol pamatysi šviesą. Teatras – labai geras būdas save tobulinti.

–  Kuriate ne tik suaugusiems, bet ir vaikams. Kuo, be pjesių pasirinkimo, skiriasi teatras vaikams ir suaugusiems?

–  Vaikams kurti – kitas dalykas. Labai atsakinga misija. Galvoju, kad visi, kurie kuria vaikams, yra Kūrėjai iš didžiosios raidės. Gerbiu save už pastatymus vaikams. Teatras ateinančiai kartai dabar ypač svarbus, nes mūsų pasaulyje jau trūksta gyvo ryšio, dvasinio ugdymo. Dėl šios priežasties man labiausiai ir patinka matyti, kaip vaikai žiūrėdami spektaklį auga. Ir džiūgauja. Tada juos stebiu su tokiu ypatingu pasigėrėjimu, galvoju „tame ir yra prasmė!“.

Statant spektaklius suaugusiems, tas džiaugsmas kitoks. Kai kuriu jiems, kuriu dėl savęs. Ten jau – metafiziniai dalykai, aukštesnis pažinimas, galimybė atrasti. Pirmiausia, būnant tam tikrame savo asmeninės brandos laikotarpyje, atsiranda pjesė, tada giliniesi į dramaturgiją, analizuoji, renki informaciją, medžiagą – apie savo spektaklį turi žinoti viską iki mažiausių smulkmenų tam, kad savo idėją ir pastatymą galėtum pagrįsti. Tas pažinimas tęsiasi ilgai. Tol, kol galimybė pažinti išsenka. Tada spektaklis numiršta.

Pavyzdžiui, su „Haroldu ir Mode“ supratau, kad neišgyvenau tos paprastos, įprastos „buitinės“ meilės.

Man ji kitokia, buityje netelpanti, metafizinė. Supratau, kad visąlaik ir statau spektaklius apie meilę, stengdamasi sumažinti tą bedugnę tarp į žemišką, buitinį gyvenimą vedančio proto ir į ekstazę vedančios širdies. Tikiu, kad yra aukso vidurys. Tik dabar galvoju, ar aš, tą atskirtį bemažindama spektakliuose, gyvenau savo gyvenimą pati?

“Haroldas ir Modė”

–  Prieš beveik dešimtį metų esate sunkūrusi ir pastačiusi savo autorinę pjesę „Trys paršiukai, vilkas ir jo nostalgija“. Ar rašysite dar?

–  Vaikams? Nežinau. Bet dabar rašau knygą, mane akmenimis už ją užmėtys… Noriu, kad paskelbtų po mirties (juokiasi).

Ten aš griaunu sienas. Esu žmogus, kuris mato melą. Netikiu politika, bet ir nesu anarchistė. Dabar jau išmokau priimti visapusišką tiesą, tad ir knygoje noriu šia tiesa ir tuo, ką sukūriau, pasidalinti: pažįstu visokiausių žmonių, tačiau visi mes esame iš vieno ir to paties akmens – iš esmės nėra nei gerų, nei blogų žmonių. Keista, bet viskas gali akimirksniu pasikeisti, kai pakeiti savo paties požiūrio kampą. Apie tai savo knygoje ir rašau.

–  Koks yra aktorių pasirinkimo spektakliui procesas? Ar panašus, kaip realiame gyvenime pasirenkant artimus?

–  Panašus tuo, kad ieškant sau artimų žmonių tiek teatre, tiek gyvenime specialiai nieko nereikia daryti. Tiksliau, reikia daryti tai, ką tau daryti patinka, ir viskas. Būti savimi. Gyventi taip, kad būtum lengvas kaip oras. Jei prieš patį save, prieš savo tėkmę neskleidi nenuoširdžių vibracijų, nusiramini, tada reikalingi žmonės patys ateis. Tik labai nepatinka man tie formulumai, stengiuosi jų išvengti. Aš esu tirianti, noriu įdomaus, tikro, kūrybinio bendravimo.

“Skapeno klastos”

Aktoriai į mano kūrybinę pasaulėjautą ateina savaime, tikriausiai dėl mus siejančio meninio pajautimo. Iškart pajauti, kad tai tavo žmogus. Statai spektaklį ir galvoji, kuris čia galėtų būti? O tada tiesiog atpažįsti – matyt, čia taip pat padeda meninė intuicija. Tada, atradus aktorių, jį labai myli ir gerbi. Antraip, jei aktoriui neparodysi reikiamo dėmesio, gali būti labai sudėtinga. Svarbiausia – kad būtų bendraminčiai.

–  Ar su aktoriais pasidalinate kažkokiais savo ritualais?

–  Aktoriai – atskira tauta. Jie jautrūs, kūrybingi, nuoširdūs, kitokie. Tie, su kurias dirbu, man yra lyg sodas su daugybe spalvų. Myliu juos, puoselėju, auginu, gerbiu jų atsidavimą ir tikėjimą teatro menu. Dėl to skirtingumo ir prie kūrybos proceso su jais reikia prieiti skirtingai. Nėra vienodų ritualų. Vieną kartais užtenka apkabinti, kitą reikia papurtyti, prie kito negali eiti, susitinka tik žvilgsniai. Kartą, prieš debiutinį savo spektaklį, jauna aktorė priėjo prie manęs ir sako: „labai bijau“. Tada supratau, kad jai ritualas reikalingas. Užkalbėjome vandenį – vanduo yra žmogaus minčių laidininkas, surenkantis informaciją ir grąžinantis į žmogaus kūną. Sakėme, kad viskas puikiai pavyks, kad ji sugebės nusiraminti. Palaikėme ant saulės. Prieš spektaklį ji atsigėrė, ir viskas pavyko puikiai. Aktorė buvo labai laiminga.

Aktoriai, su kuriais dirbu, žino, kad spektakliai mano gyvenime yra mano satisfakcija. Jie žino, kad statydama spektaklį jam atiduodu visą save. Tad ir dirbu su tais, kurie man yra mieli, kurie panašiai mąsto, kuriuos teatras irgi brandina, jiems tai taip pat daugiau ne darbas, o malonumas.

“Scenos gražuolė”

Gal tiek, kad prieš spektaklį visada apsikabiname – tarsi kartu einam per minų lauką, sukalbam kažkokį iš visatos siunčiamą žodį.

–  Dažnai iš ėjusių į spektaklius vėlyvu sovietmečiu girdžiu, kad „tada“ teatras buvo kitoks – labiau paliečiantis. Kas pasikeitė? Gal žiūrovas?

–  Laikai kiti! Tada žmonės nieko nematė, juk buvom įkalinti. Taip, matėm teliką, kuris formavo mūsų mintis, ir dabar taip yra, bet tada teatras ir laikraštis buvo svarbiausi. Dabar žaisliukai pasikeitė – pasaulis pasidarė toks mažas, gali viską perskaityti, viską pamatyti. Tik rinkis. Ir net išsirinkti nebegali! Žmogus jau išskaidytas, nesukoncentruotas, tapęs įrankiu. Tada žmonės jautėsi turintys gyvenimą. Spektakliai atspindėjo juos pačius.

Negali sakyti, kad tada buvo gerai ar blogai, ar kad dabar yra geriau ar blogiau. Gerai yra dabar – tik reikia būti stabilios dvasios ir tikėti tuo, ką darai. Nori statyti spektaklį – statyk. Iš to, ką turi. Nebijok, nusiramink, nemėgdžiok.

Reikia dažniau klausti savęs: „o kas tu esi?“. Visa kita tiesiog pamiršti, išvalyti save, prisikasti prie prigimtinių dalykų. Įsiklausyti, ką prisiminsi tada, kai viską pamirši. Va, kaip tyčia dabar kurį laiką nešiojuosi, nežinau kodėl…(režisierė ima kažko ieškoti kuprinėje, galiausiai išsitraukia savo vaikystės nuotrauką ir paduoda man). Vienintelis būdas neprarasti savasties – tai atsigręžti į savo vaikystę. Todėl reikia pažiūrėti į savo vaikystės nuotrauką ir prisiminti, kas tada buvai, koks buvo tavo žvilgsnis. Matai, kaip žiūriu (režisierė kalba apie savo vaikystės nuotrauką)? Stebiu. Visada buvau stebėjota.

Su tuo pirminiu jausmu, esančiu nusimetus visą modernių laikų informacinę naštą, ir reikia kurti. Su tuo ir reikia stebėti spektaklį. Tada jis bus toks pat paveikus, kaip kad būdavo tada.

–  Viename interviu minėjote, kad avangardas Jums – jau praeitas etapas. Kokiame etape esate dabar? Koks bus ateinantis?

–  Jau nebeprisiskiriu jokiam žanrui. Komedija, drama, man jau vienodai rodo (juokiasi). Taip, prieš dešimtmetį man dar buvo svarbu avangardas, post-modernas. Dabar yra tik delionė. Toks etapas, kuriame norisi viską pamiršti ir likti prie klausimo – kas yra žmogus? Dabar man rūpi jo egzistencinis klausimas, norisi kalbėti apie žmogaus vertikalę. Ėjau pro girią, pro ežerą, pro pievelę…. Šiuo metu reikia pereiti dykumą – tiesiog eiti. Kaip Mažasis princas – einu per dykumą link žvaigždės tikėdamasi, kad galbūt sutiksiu gyvatę, kuri mane perkels į kitą pažinimo etapą.

Interviu baigtas. Padėkojame režisierei už atsakymus, sunumeruojame juos nuo 1 iki 7, bet suprantame, kad tarp jų visa dviejų valandų pokalbio patirtis niekaip nesutilps. Srauni mintis, sraunus pajautimas – sulig Vilnelės tėkme.

Pokalbio nuotrupos, netilpusios tarp skaičių, bet privalančios likti – dar kelios režisierės mintys apie sielas ir gyvenimo laimę:

„Sutikdamas žmones atpažįsti, ar tai brandžios sielos. Tokios sielos mėgsta eiti į mišką, rašo dienoraštį, mėgsta būti tyloje. Brandi siela trokšta erdvės sau tam, kad galėtų susivokti. Jauna siela šitokioje būsenoje nesijaučia saugiai, ieško draugų, negali pabūti viena, negali viena spręsti. Todėl rašyti dienoraštį – būtina. Tai padeda žmogui save atrasti vis iš naujo, suvokti, kad gyvenimas yra gražus. Kasryt su Saule keliesi ir kvėpuoji gaivų orą. Rojus. Kartą, pamenu, būdama dar maža išėjau pabėgioti, galvoju, kaip gera bėgti. Tada pagalvojau – bet negi čia ir yra laimė? Negali būti, kad taip paprasta. Dabar suprantu – eiti, bėgti, kvėpuoti, juoktis, matyti žmonių akis yra mano laimė“.

Tarptautinės teatro dienos proga laikraštis „Lietuvis“ sveikina režisierę Ritą Urbonavičiūtę ir visą Užupio dramos teatro kolektyvą. Linkime neišsenkiančios kūrybinės energijos, sėkmės, naujų premjerų ir laukiame Airijoje!

Režisierės Ritos Urbonavičiūtės spektaklius galima pamatyti „Teatro saloje“, Užupio dramos teatre ir internete.