Home Portretai Už geriausią moterišką vaidmenį įvertinta Airijos lietuvaitė Barbora Bareikytė: „Pilis“ mane užaugino...

Už geriausią moterišką vaidmenį įvertinta Airijos lietuvaitė Barbora Bareikytė: „Pilis“ mane užaugino ir subrandino“

56 views
0

„Talentas, nukritęs tarsi iš dangaus“, – taip režisierė Lina Lužytė atsiliepė apie savo filmo „Pilis“ pagrindinio vaidmens atlikėją Barborą Bareikytę (16 m.). Jaunosios aktorės žavesiui neatsispyrė ir visa kino bendruomenė – Nacionalinių kino apdovanojimų ceremonijoje jai įteiktas geriausio moteriško vaidmens atlikėjos prizas.

Airijoje su mama ir močiute gyvenanti paauglė Monika nelinkusi taikytis su vargšės emigrantės dalia, jaustis antrarūšiu žmogumi. Ji gabi, ambicinga, geba prisitaikyti prie nuolat kintančių aplinkybių, žino savo vertę ir drįsta siekti to, ko nori, o ne imti tik tai, ką jai duoda gyvenimas. Ji gali būti ir žiauri, ir užsispyrusi, ir labai vieniša. Bet ji turi svajonę, dėl kurios pasiryžusi viskam. Kartais – ir abejotiniems poelgiams. Monika – muzikantė ir muzikoje mato savo galimybę bei ateitį. Ji nori koncertuoti ir užsidirbti pinigų, bet kokia kaina užkariauti pasaulį, kuris, regis, jau pasiekiamas ranka.

Štai toks sudėtingas vaidmuo L.Lužytės filme „Pilis“ teko tuomet dar trylikametei vilnietei, M.K.Čiurlionio menų mokyklos moksleivei B.Bareikytei, aktoriaus Jokūbo Bareikio dukteriai. Tai nebuvo Barboros debiutas kine – prieš tai ji jau vaidino režisieriaus Tomo Vengrio filme „Gimtinė“, tačiau būtent „Pilis“ atskleidė jos gebėjimą įsijausti į personažą ir sukurti ryškų vaidmenį, kuris buvo įvertintas Nacionaliniu kino apdovanojimu.

– Kaip jaučiatės nurungusi tokias ekrano didžiąsias damas kaip Viktorija Kuodytė, Severija Janušauskaitė, Jūratė Onaitytė? – po apdovanojimų ceremonijos pasiteiravau B.Bareikytės.

– Būti nominuotai su tokiomis pripažintomis aktorėmis man buvo garbė, o laimėti – maloni staigmena. Aš be galo laiminga.

Man labai patiko ceremonija, joje vyravusi šilta atmosfera. Tai pirmas toks renginys ir buvo įdomu jame dalyvauti.

– Ar kaip nors atšventėte savo laimėjimą? Kas, be tėvų ir seserų, pirmiausia jus pasveikino, ko linkėjo?

– Iškart pasipylė draugų, artimųjų, pažįstamų žinutės – apėmė labai geras jausmas. O po apdovanojimų ceremonijos skubėjau pasveikinti draugės gimtadienio proga. Namuose didelės šventės nebuvo, nes dabar bandžiau susitelkti į mokslo metų pabaigą. Manau, vasara bus didžiausia šventė bei atsipalaidavimas nuo šių sunkių metų.

– Ką jums reiškia šis apdovanojimas? Gal suteikė daugiau pasitikėjimo savimi? O gal kaip nors įpareigojo?

– Manau, kad esmė – ne apdovanojimai. Bet būti nominuotai – laimė ir džiaugsmas. Labai gera, kai tavo darbas ir pastangos įvertinami.

– Kaip pasikeitė ar nepasikeitė jūsų gyvenimas po „Pilies“ premjeros? Kaip reagavo bendraklasiai, mokytojai?

– Darbas kine – tai neįkainojama patirtis. Manau, kad tos patirtys, kurias dovanojo ir filmavimas, ir premjeros, ir filmo pristatymai, mane užaugino, subrandino ir padarė tokią, kokia esu dabar.

Kuriant „Pilį“ man buvo trylika metų ir į filmo pabaigą buvo sunkoka susitvarkyti su vaidmeniu. Mano herojės emocijų paletė labai įvairi, kad ją perteiktum, reikia ir fizinės, ir dvasinės stiprybės. Filmavimo aikštelėje tikrai daug ko išmokau.

– Kaip sako seni scenos vilkai, kai jauną žmogų anksti aplanko šlovė, jam kyla pavojus įkristi į vilkduobę – susirgti žvaigždžių liga. Kaip manote, ar jums pavyks jai atsispirti? Ar žinote priešnuodį nuo šios ligos?

– Nenoriu prisikalbėti, bet tikiuosi, kad negresia. Noriu išlikti atvira sau ir aplinkiniams, žiūrovams. Nenoriu apsimetinėti tuo, kuo nesu. Man atrodo, taip bėgčiau nuo savęs, o tai labai prastas jausmas.

– Nuo „Pilies“ filmavimo pradžios praėjo daugiau kaip treji metai, nuo premjeros – greitai bus metai. Kokie įspūdžiai liko atmintyje? Kaip praleidote pastaruosius metus nuo filmo premjeros?

– Pastarieji metai buvo sudėtingi, teko prisitaikyti prie nuotolinio mokymo, o tai – nemenkas iššūkis.

Dar iki antrojo karantino teko dalyvauti keliuose filmo pristatymuose. Praėjusią vasarą su prodiuseriu Kęstučiu Drazdausku vykome į „Pilies“ premjerą Klaipėdoje, keli susitikimai su žiūrovais buvo Vilniuje. Tačiau „Pilis“, ypač jos pabaiga, nėra vienareikšmiška, palikta vietos žiūrovo interpretacijai, tad publika būdavo nelabai kalbi – matyt, jai dar reikėjo laiko viską apmąstyti.

– Ar vaidinti pati trokštate, ar tėvai ragina išbandyti jėgas? Ar patinka būti matomai?

– „Pilyje“ atsidūriau netikėtai, bet, prisipažinsiu, pati to labai norėjau.

Tuomet dar nelabai pažinojau kino virtuvę ir maniau, kad joje sukinėtis lengviau, nei vėliau pasirodė. Bet iš esmės lūkesčiai pasiteisino, daug ko iš ten pasiėmiau ir labai tai vertinu. Tėvai matė, kad vaidyba man įdomi, todėl skatino ir drąsino.
Teatro magija mane užvaldžiusi nuo mažų dienų: visada buvo labai įdomu viską stebėti scenoje, teatro užkulisiuose, koncertų salėse. O ir pačiai patiko dainuoti, šokti, rengti pasirodymus. Kai tik būdavo kokios nors šventės, susirinkdavo daugiau žmonių, aš būdavau pagrindinė veikėja – sugalvodavau pasirodymą ir liepdavau visiems vertinti.

– Kaip atsidūrėte „Pilies“ kūrybinėje grupėje?

– Mano tėtis kartą važiavo į aktorių atranką ir aš įsiprašiau kartu. Merginos iš aktorių atrankos agentūros pasiūlė ir mane perfotografuoti, pakeisti duomenų bazėje buvusias senas nuotraukas.

Netrukus po to sulaukėme skambučio, kad aš pakviesta į atranką. Tuomet ir susipažinau su režisiere L.Lužyte. Iš pradžių filmo kūrėjams reikėjo nusiųsti savo muzikos įrašą – kad ir kaip ten būtų, šio vaidmens atlikėjai reikėjo mokėti nors šiek tiek dainuoti, girdėti melodiją. Netrukus po to mane pakvietė į gyvą susitikimą: filmavo, žiūrėjo, kaip atrodau kadre, kaip jaučiuosi prieš kamerą. Maža to, Lina sugalvojo improvizacijos užduotį: nupasakojo situaciją ir prašė parodyti, kaip į ją reaguočiau. Vaidinome sceną, kai grįžtu namo ir sužinau, kad mama lietuvių klubui atidavė sintezatorių. Vadinasi, nebeturėsiu kuo groti, svajonė žlunga! Ši užduotis man buvo labai smagi ir įdomi.

– Ar filmuodamasi kreipėtės pagalbos į tėvą? Ar jis davė naudingų patarimų? O gal laikotės principo „Išklausyk visų patarimus, daryk pagal savo nuomonę“ ir būtent tai garantavo sėkmę?

– Su tėčiu daugiau kalbėjomės ne apie vaidybą, bet apie patį filmavimo procesą. Tėtis labai pabrėžė pagarbą visai komandai.Kuriant „Pilį“ aš, trylikametė, mėnesį praleidau kitoje šalyje, tėvų šalia nebuvo. Turėjau globėjų, kurie mane saugojo kaip savo akį – galėjau pasijusti kaip princesė. Tačiau visi tik dirbo savo darbą, kad pasiektume kuo geresnį rezultatą, ir labai svarbu neužriesti nosies, nemanyti, jog, būdama pagrindinio vaidmens atlikėja, esi pasaulio bamba, apie kurią visi turi šokinėti.

– Ar filmo herojė panaši į jus? Ar kurdama personažą atkartojote savo elgesį, ar teko ieškoti atramos iš šalies, ar tiesiog intuityviai pajutote, ką ir kaip reikia daryti?

– Nemanau, kad ji labai panaši į mane. Skaičiau scenarijų ir kiekvieną sceną galima interpretuoti skirtingai. Tam ir buvo skirtos repeticijos, per kurias labai detaliai aptardavome, kodėl personažas taip elgiasi, reaguoja, jaučiasi, aiškindavomės vadinamąsias motyvacijas. Iš pradžių man buvo sunku pagauti Monikos charakterį, į kiekvieną situaciją žiūrėjau dramatiškiau, nei L.Lužytės buvo sumanyta. Režisierė patarė visko neišduoti iš karto ir pradžioje, kai Monika dar tokia naivi, vaikiška, tikinti svajonėmis, nedramatizuoti jos elgesio. Herojės pradinę būseną man tikrai sunku buvo pagauti, reikėjo perprasti, prisijaukinti jos vaikišką ir naivų nusiteikimą bei charakterį.

– O ar jūs kam nors ryžtumėtės dėl svajonės?

– Svajonės ir viltis – labai stiprūs jausmai. Manau, kiekvienas yra linkęs ryžtis.

– Monika pametusi galvą dėl muzikos. Turbūt kvaila klausti, kokią vietą muzika užima jūsų gyvenime, kai mokotės M.K.Čiurlionio menų mokykloje? Kokių dar turite pomėgių?

– Muzikai mano gyvenime tikrai tenka svarbi vieta. Daug laiko praleidžiu mokydamasi muzikos teorijos, harmonijos, solfedžio.

Mano specialybė – chorinis dirigavimas, lankau chorinio dirigavimo, choro, solo dainavimo, fortepijono pamokas. Tai įvairiapusė specialybė, tad mažai kam kitam lieka laiko, bet kartais mėgstu išsikepti kokį pyragą, o prieš kelerius metus pradėjau fotografuoti juostiniu fotoaparatu.

– Ar juostas ryškinate pati, ar atiduodate laboratorijai?

– Neturiu galimybės ryškinti pati – tam reikėtų iškraustyti kokį nors sandėliuką ir ten įsirengti laboratoriją.

Be to, apie juostų ryškinimą nelabai ką išmanau, tad tektų pasikaustyti. Kita vertus, norėčiau visą procesą nuo fotografavimo iki nuotraukos valdyti pati. Juk nufotografuoji artimus žmones, užfiksuoji sau brangias, intymias akimirkas ir pirmasis, kuris pamato nuotraukas, yra visiškai nepažįstamas žmogus, su kuriuo tik pasisveikini. Keistas jausmas.

– Pagrindinė „Pilies“ herojė trūks plyš siekia įgyvendinti savo svajonę. Ar šiais laikais lengva būti jaunam, pasiekti savo tikslų? Kokios jūsų svajonės ir siekiai?

– Manau, siekti svajonės – labai individualu. Man labai įdomu vaidyba. Norėčiau nusifilmuoti ir kituose filmuose, nes man tai teikia didelį džiaugsmą.


Patinka ir muzika. Bet meninės profesijos – slidus dalykas ir kartais baisu, kad nebus pastovumo. Tad tokios baimės ir nuogąstavimai dėl ateities. Bet tikiuosi apsispręsti, kai ateis tam laikas.

– Kokie jūsų artimiausi planai? Gal turite naujų vaidybos pasiūlymų?

– Nežinau, ar galiu garsinti, bet šią vasarą tarsi laukia filmavimas debiutiniame Tito Lauciaus ilgametražiame filme „Paradas“.

L.Šalnos, C. Mulleno ir I.Claxtono nuotraukos

Parengta pagal Mildos Augulytės straipsnį: https://www.lrytas.lt/kultura/meno-pulsas/2021/06/07/news/uz-geriausia-moteriska-vaidmeni-ivertinta-barbora-bareikyte-pilis-mane-uzaugino-ir-subrandino–19599805/