Kodėl ten, kur dabar yra Dublino Greenhills parkas – sostinės pakraštyje, senovėje buvo bijomasi pasirodyti be druidų leidimo?
Greenhills parko pavadinimo negalima išversti iš anglų kalbos, nes jokio ryšio su „žaliomis kalvomis“ jis neturi. Iš gėlų (gaelic), airių kalbos šis žodis banaliai buvo „perneštas“ į anglų, o reiškia jis „pakraštyje“ – Na Na Glaschnoic arba Cnoic nGlas. Senovėje taip buvo vadinamos šventos vietos, kur druidų žyniai atlikdavo slaptus ritualus. Jei šalia kirsdavosi dideli keliai, tai ir šie „mazgai“ buvo laikomi „šventais“.
Reikia pastebėti, Greenhills vietos istorija – ypatinga, ir ko tik ten nėra, ir kas tik ten nesikerta! Pagal vieną iš daugelio legendų, Dublinas buvo pastatytas „šventame kalnų rate“ (visus metus – žalių) arba „magiškų kalvų“, iš kurių vingiavo siauri keliai, papėdėje. Šalia minėtų kelių visada būdavo šventi akmenys, ant kurių druidai atlikdavo išvalančiuosius ritualus, kad pro šalį einantis žmogus atsikratytų piktų minčių ir visokių blogybių. Tarp kitko, panašūs ritualai atliekami ir dabar, bet visai kitoje pasaulio pusėje – Indijoje ir Tibete: vienuoliai meldžiasi kelių sankirtose, o paskui ten atsidūrę žmonės automatiškai išsivalo nuo negatyvo, susikaupusio per tūkstančius ankstesnių gyvenimų…
Teisybė sakoma, kad atsitiktinumų pasaulyje nėra! Šalia Greenhills parko, o tiksliau – per jį, perskirdama jį į dvi dalis, nusitiesusi M50 automagistralė. Gali būti, kad visi ja važiuojantys išsivalo nuo „blogos karmos“, nes jei vieta buvo primelsta net ir prieš tūkstančius metų, tai ji „neišsitepė“ ir mūsų dienomis! O ritualai čia buvo atliekami galingi, juose galėdavo dalyvauti tik pašventintieji, kitų neleisdavo. Ir jei atsitiktinis žmogus pasirodydavo slaptos apeigos metu, tai galėdavo ir gyvybe užmokėti: kad paslaptis nepaplistų pasaulyje, kuriam neleista viską žinoti.
Kai keltų žemėje paplito krikščionybė, šioje vietoje buvo pastatytos kalkių deginimo (mūsų dienomis visai pamiršto proceso) krosnys. Tokios kalkės buvo naudojamos statant bažnyčias Dubline. Todėl medžiaga ir buvo vadinama „šventa“, nes skirta soborams. Sakysite, krosnys atsitiktinai buvo pastatytos būtent šioje vietoje? Tai jau ne! Krikščioniškos bažnyčios ir vietos, kur buvo vykdomos naujos religinės apeigos, labai dažnai buvo ten, kur anksčiau pagonys melsdavosi savo dievams…
XVIII – XIX amžiuose ten, kur dabar yra parkas, buvo žemės ūkio naudmenos, o 1950 metais čia buvo pradėtos statybos, kurių metu buvo rasti senovinių statinių pėdsakai. Manoma, kad juose gyveno druidai, šalia – sklypai, kur stovėjo minėtos krosnys. O žemiau šios vietos, šalimais „šventos sankryžos“, rasti gyvenvietės pamatai. Greičiausiai žmonės čia gyveno 1800 metais prieš mūsų erą. Vėliau, jau autostrados statybos metu, žemėje buvo rastos urnos su pelenais, kurias dabar galima apžiūrėti Airijos nacionaliniame muziejuje.
Šiaip jau Greenhills parkas buvo perskirtas ne taip seniai – prieš dvidešimtį metų. 2003 metais teritorija paskelbta „ypatinga“, čia uždrausta garsiai klausyti muzikos, rengti piknikus, o iš Poddle upelio susidariusiose kūdrose meškerioti. Dėl žuvies, tai drąsiai galima tvirtinti: jos čia pilna! Neatsitiktinai antys, gulbės ir garniai, kurių ant kūdrų krantų ir žaliose salelėse daugybė, gerai įmitę, tingūs ir patenkinti gyvenimu.
Parkas pilnas įvairios gyvūnijos. Pavyzdžiui, prie į parką vedančio keliuko autorių pasitiko kiškių šeimynėlė. Ne naminių triušių, paleistų poilsiautojų džiaugsmui, o tikrų tikriausių laukinių kiškių! Ir žmonių jie ypatingai nesibijo. Tarp kitko, ramiai į žmones žiūri ir meškėnai, ir kiaunės, ir lapės, taip pat gyvenantys parke. Gyvūnai čia taip išdrąsėję, kad net nebijo prieiti arti namų, pastatytų aplinkui parką.
Stebėtina, bet seni Dublino gyventojai nelaiko Greenhills parko kažkokiu ypatingu, o daugelis turistų visai čia neapsilanko. Bet, patikėkite, jei atvyksite čia tylų vakarą arba ankstyvą rytą auštant, pailsėsite atsakomai ir pasikrausite energijos daugeliui savaičių į priekį.
