Home Mano Airija Rašeriai

Rašeriai

43 views
0
Audrius Janecka: skanaus!

Ar yra nors vienas lietuvis, gyvenantis Airijoje ar Britanijoje, kuris nebūtų ragaves rašerių? Na, pirmiausia kalbos pamokėlė: anglų kalboje yra tokių žodžių, kurie tiesiogiai nesiverčia į lietuvių kalbą arba, norint apibūdinti, reikia 3 ar 5 žodžių. Kažkaip kvailai skamba, tad geriau vartoti originalų žodį, tik sulietuvinti – juk nesakome “smegenų televizorius“, o sakome kompiuteris ir panašiai. Tad geriau vartoti žodį rašeris negu “plona riekelė liesos kiaulienos“. Juk mes ne vokiečiai, kad sujungtume visus žodžius į vieną ir turėtume juokingai skambantį žodį.

Taigi, dėl tarimo išsiaiškinome. Dėl skonio, tai jau kiekvieno žmogaus asmeninis reikalas, kokius rašerius jis mėgsta – rūkytus ar nerūkytus. Svarbu, kad skanu. Na, o dabar mano, kaip istoriko, žodis – ar žinote, kad šis maisto produktas buvo išrastas Waterford? O istorija tokia: taip jau susiklostė, kad nuo 1800 metų, Waterford miestas buvo kiaulienos perdirbimo centras visoje Airijoje ir tuo metu čia veikė net 18 mėsos perdirbimo įmonių (ne skerdyklų).

Nuotraukose: Waterford rajonas Ballybricken. Kažkada čia buvo pieva už miesto, kurioje vykdavo gyvulių turgus. Šiandien – miesto centrinė dalis

1820 metais vyrukas Henry Denny (1789-1870 m.) su vietiniu pirkliu Simon Max įkūrė mėsos perdirbimo įmonę.

Po 10-ies metų, įgaves praktikos ir vadybos, 1830 metais įkūrė savo įmonę Denny & Sons.

Nuotraukose: Penrose Lane ir O’Connell gatvių sankryža Waterford mieste. Šioje vietoje 1850 m. stovėjo Denny mėsinė

Tuo laiku Waterford buvo jūrų uostas, iš kurio laivai pasiekdavo ne tik Britaniją, bet ir Ameriką. Jūreiviams reikėjo maisto, kuris ilgai liktų šviežias, nes plaukti iki Amerikos laivu užtrukdavo 8-10 savaičių. Tuo metu buvo naudojamas šlapias mėsos konservavimo būdas: mėsos gabalai pamerkiami į sūrų vandenį, kad druska įsigertų. Dėl technologinių nesklandumų mėsos gabalas nespėdavo įsisūryti ir dažnai sugesdavo, nespėjus laivui nuplaukti iki paskirties vietos. 1846 metais H. Denny sugalvojo sausą mėsos konservavimo būdą: atpjautą mėsos riekutę pabarstydavo druska ir palikdavo įsisūryti. Toks būdas pasiteisino – mėsa niekados nesugesdavo. Tai buvo revoliucinis žingsnis mėsos konservavimo technologijoje. Tuo metu Britanija valdė pusę pasaulio, tad teoriškai, pusė pasaulio pradėjo reikalauti ir vartoti tokiu būdu konservuotos mėsos.

Denny rašeriai šiandien

Po rašerių išradimo, gamyba padidėjo taip, kad Denny mėsinėje buvo paskerdžiama iki 1000 kiaulių per savaitę. Tuo laiku (1850 m.) Denny mėsinė buvo “didžiausia mėsos perdirbimo įmonė pasaulyje“. Kaip Utenos “Mėsa“ Lietuvoje, 1860 metais Waterford dominavo kiaulienos gamyboje – jam teko 66 proc. visos kiaulienos eksporto rinkos į Londoną. Kalbant šių dienų terminais, H. Denny buvo jau…milijardierius. Turint tiek pinigų, galima juos investuoti, tad nuo 1885 metų buvo atidaromos Denny mėsinės visame pasaulyje: Danijoje (būtent airiai išmokino danus kiaulienos perdirbimo ypatumų), Rusijoje, Vokietijoje. O nuo XX amžiaus pradžios Denny gamyklos buvo statomos Švedijoje, Amerikoje, Australijoje ir N. Zelandijoje. I-ojo ir II-ojo Pasaulinių karų metu visa britų kariuomenė buvo aprūpinta Denny gamybos „tushonke“ – mėsos konservais skardinėse. 1933 metais tarptautinėje maisto parodoje Denny dešrelės gavo aukso medalį, kaip ir “Giminių“ dešrelės “iš pa Utenas“ .

“Svarą su puse Denny dešrelių“, – ištarė Leopoldas Blumas, garsiame James Joyce romane “Odisėjas“, parašytame 1922 metais.

Denny šeima, netoli Cahir, pasistatė namą už rašerius

Šiandien rašeriai neatsiejami su keptu kiaušiniu pusryčiams ir yra kaip airiškų, taip ir angliškų pusryčių sudedamoji dalis.

Taigi, gerbiamieji, valgydami šį kulinarinį šedevrą, paminėkite Waterford skaniuoju!

Nuotraukos iš straipsnio autoriaus Audriaus Janeckos asmeninio albumo

Titulinėje nuotraukoje – kepti Denny rašeriai