Vietoj įžangos:
Tiesiog gyventi…
Kartais noris tiesiog gyventi
Ir kas rytą atmerkti akis,
Gerti kavą, mylėt ir pasenti,
Kai pakvies visagalė lemtis.
Noris kartais tiesiog tikėti,
Kad pasaulyje karo nėra,
Kad užteks kiekvienam žemėj vietos
Ir nelaidos sūnaus mama.
Dar norėtųsi surasti tą krantą
Be sprogimų, šūvių, mirties,
Kur kūdikiai supas ant rankų,
Gerumu žydi sodai vilties.
Ar tikrai, ar per daug norėti,
Kad žemėj būtų taika,
Kad laisvės sparnais plazdėtų
Vaikystė, juokas, daina?..
Kartais noris tiesiog gyventi
Paprastai. Tiesiog būti savim,
Dovanoti gerumą lyg šventę,
Apkabint vienas kitą… Širdim.
– Miela Rasa, jau žinome, kad neseniai išleidote savo antrąją eilėraščių knygą su, atrodo, labai paprastu, bet giliu ir prasmingu pavadinimu – “Tiesiog gyventi”. Mes gi dažnai rausiamės savyje, ieškodami gyvenimo prasmės, kaltiname save, kad neįgyvendinome svajonių, kad mūsų būtis per daug paprasta, kad nieko gero taip ir nenuveikėme, kad… O atsakymas, pasirodo, labai paprastas – reikia tiesiog gyventi. Kada pati tai supratote ir kokių emocijų, jausmų, įvykių lydima kūrėte eiles?
– Mano antroji knyga iš tikrųjų vadinasi ,,Tiesiog gyventi”. Turbūt galėčiau ją vadinti pandemijos ir karo kūdikiu, nors nesinori. Bet visgi dauguma eilėraščių parašyta šiuo sudėtingu laiku. Ir dar toks mažas, nereikšmingas įvykis – artėjo mano gimimo diena. Vieni mėgsta šias šventes, kiti ne, bet jos ateina. Aš save priskirčiau prie tų, kurie mėgsta rengti staigmenas kitiems ir mėgaujasi savomis, džiaugiasi buvimu su draugais, artimaisiais. Bet dideli apvalūs skaičiai, žymintys tavo nueitą kelią, truputį gąsdina. Priverčia susimąstyti apie tai, ką iš viso padariau šiame kelyje, kokios jos, tos mano pėdos… Per gimtadienį įprasta sveikinti sukaktuvininką, rodyti jam dėmesį. Kodėl? Kokie jo nuopelnai, kodėl atėjo į šį pasaulį? Štai tokių apmąstymų vedina nusprendžiau padaryti staigmeną ir pasielgti kitaip. Niekas nežinojo apie šios knygos gimimą.
Ir pirmieji žmonės, kurie paėmė ją į rankas, būtent mano gimtadienio rytą, buvo mano dukra Jūratė ir mano mama. Tiesiog šįkart savo gimimo dienos proga taip padėkojau gyvenimui. O pavadinimas…. Pandemija. Karas Ukrainoje, mirtys kasdien. Netektys, sugriauti miestai, suluošinti ir negrįžtamai sužlugdyti gyvenimai sukrėtė. Juk aš, kaip ir kievienas mirtingas žmogus, dažnai skundžiuosi, ar būnu kažkuo nepapenkinta. O gal tiksliau sakyti – nesijaučiu dėkinga už tai, ką turiu. O turiu tiek daug – mylinčią šeimą, fantastiškus draugus, gražų gyvenimą ir galimybę džiaugtis kiekvienu saulėtekiu ar saulėlydžiu.Tad šiuo pavadinimu sau ir visiems skaitysiantiems mano eiles norėjau tiesiog dar kartą priminti – kaip gera tiesog gyventi…
– Jūsų knygą jau matė ir skaitė artimiausi žmonės, o kada ją ketinate pristatyti kitiems: Airijos lietuviams, Lietuvos lietuviams, platesniam pasauliui?
– Airijos lietuvius į knygos pristatymą ketinu pakviesti šį rudenį. Labai norėčiau, kad mano eilės sulauktų atgarsio kiekvieno širdyje, kad kiekvienas, pajutęs kaip gera gyventi, gyventų su šia mintimi, jausmu kiekvieną sekundę, minutę, valandą, dieną – visą gyvenimą.
– Neseniai grįžote iš antrojo Pasaulio lietuvių rašytojų ir poetų suvažiavimo. Gal galite plačiau papasakoti apie šį renginį?
– Kadangi su Pasaulio lietuvių kultūros komiteto pirmininke ir pagrindine Pasaulio lietuvių rašytojų suvažiavimo organizatore Jūrate Caspersen tenka bendrauti įvairiais renginių organizavimo, projektų klausimais, kvietimą Airijoje gyvenantiems rašytojams ji atsiuntė per mane. Taip jau nutiko, kad pirmame suvažiavime, kuris vyko prieš trejus metus, nedalyvavo niekas iš Airijos. Tad Jūratė pakvietė būti aktyvesniems. Pakvietė mane asmeniškai ir visus kuriančius. Aš išsiunčiau pakvietimus dar keturioms rašytojoms, kurios, mano žiniomis, kuria ir gyvena Airjoje. Atsakė visos labai entuziastingai, bet… tai buvo gal sausis, o biržely nuvykom dviese – Egidija Vaitkienė iš Monaghan’o ir aš. Iki to reikėjo nusiųsti savo trumpą kūrybos aprašymą ir pasidalinti savo mintis apie Lietuvą. Taip buvo išleistas almanachas “Egzodika 2”, kuriame galima rasti 24 rašytojų/poetų kūrinius ar jų ištraukas… Antąją knygos dalį sudaro antologijos dalis – neatrasta lietuvių egzodo klasika. Be abejo, labai laukiau šito suvažiavimo. Visada įdomu sutikti bendraminčius. O čia juk suvažiavo žmonės, išleidę ir po 18, ir po 27 knygas.
Nors gal ne skaičiuje esmė, bet buvo be galo smalsu pabendrauti gyvai. Nežinojau ko tikėtis, gal dėl to likau ir nustebinta, ir sužavėta. Galbūt pamenat, pandemijos metu kartu su Darium Mileriu organizavom virtualų renginį – “Virtuali poezijos kelionė”, kuriame dalyvavo poetai lietuviai, gyvenantys skirtingose šalyse. Tad Vilniuje pirmają suvažiavimo dieną buvo nepaprastai malonu ir įdomu tuos žmones susitikti gyvai, apkabinti, matyti spindinčias akis – atrodo, kad tą žmogų seniai pažįsti, nors matai pirmą kartą – nenusakomas jausmas. Labai norėjau gyvai susipažinti su rašytoja Vilma Kava iš Čikagos, Rasa Sage iš Nyderlandų, Jolanta Vitkute iš Meksikos ir su visais visais, atvykusiais į Vilnių. Pažintys sušildė ir praturtino.
Trys trumpos ir tuo pačiu be galo turtingos dienos: susipažinimų popietė, vizitas į Prezidentūrą, kur mus nustebino nuoširdus D.Nausėdienės video sveikinimas, prezidento vyr.patarėjos istorikės J.Karpavičienės dėmesys ir svetingumas.
Įvairios parodos, susitikimas su leidyklų atstovais, kontaktų užmezgimas M.Mažvydo bibliotekoje maloniai nustebino lentynose išdėlioti mūsų kūriniai ir be galo šiltas direktoriaus prof.dr. Renaldo Gudausko sveikinimas. Kiekvienam atvykusiam buvo įteikta ir simbolinė dovanėlė – sąsiuvinis su vienu iš mūsų klasikų vardu (man teko Bernardo Brazdžionio sąsiuvinukas) ir skaitytojo bilietas, kuriuo galima naudotis bet kurioje Lietuvos bibliotekoje. Šis gestas tarsi parodė, kad esame laukiami…
Ir, be abejo, kūrinių skaitymai. Kai prieš tave savo kūrinį skaito kitas rašytojas, skaitai tu pats, o žiurovai taip pat – tokie pat kūriantys ir rašantys žmonės, pasijunti, kad esi nepaprastoje vietoje, nepaprastu laiku.Tarsi šventovėj. Sustoja laikas. Ir tie žodžiai, sklindantys iš scenos Rašytojų rūmuose, tarsi maža išpažintis.
Suvažiavimo dalyviai susirinko iš 15 šalių. Atvyko iš Italijos, Prancūzijos, Jungtinės Karalystės, JAV, Australijos ir t. t. Lietuviai su jau kitos šalies prieskoniu – tradicijomis, papročiais, pomėgiais.
Kai kurie, pavyzdžiui, Milda de Voe, gimusi Niujorke ir tik besimokanti kalbėti lietuviškai, pirmą kartą atvežė savo vaikus į tėvų žemę. Trys trumputės vasaros dienos ir naktys. O jose – gyvenimai, atspalviai, spalvos, šešeliai, skausmas ir meilė. Eini kvepiančio liepomis Vilniaus gatve ir, vėlų vakarą, sutinki kitą suvažiavimo dalyvį. Ir suvoki, kad tai jautru iki ašarų, nes kad kur begyventume, visus mus vienija ir įkvepia Lietuva – priartėjanti ir nutolstanti. Bet visada su mumis. Kaip Baltija – banguojanti ir svajinga. Su savo nepakartojamais saulėtekiais ir saulėlydžiais, naminės duonos kvapu ir pirmosios žibuoklės nekaltu žavesiu. Būtent ją, savo Lietuvą, nešiojame širdyje. Kuriame ją kasdien savo eilėraščiais, dainomis, savo gyvenimu.Todėl ji tokia stipri ir galinga, galinti savo dvasia, ilgesiu ir meile apkabinti visą pasaulį. Man lig šiol mintyse skamba Nicole Rainey iš Amerikos pasakyti žodžiai: „mano namai jau seniai ten, bet širdis Lietuvoje“.
Tarp parodų ir programos, tarpeliuose prie kavos ir vyno, ar vandens, ar traukinyje iš Vilniaus į Kauną su Egidija Vaitkiene juokavome: kur gersime kavą kitą kartą –Vilniuje, Amsterdame, Venecijoje, Čikagoje, Paryžiuje, o gal Dubline ?
Nežinau kur, bet labai noriu tikėti, kad su visais dar susitiksime, išgersime ne vieną puodelį kavos ar vyno taurę, kad dalinsimės džiaugsmais ir rūpesčiais, liūdėsime ir juoksimės, lauksime ir tikėsimės – tiesiog gyvensime.
