Home Portretai Raimonda, išgyvenusi kanarėlės narve sindromą, ruošiasi kūrybiniam skrydžiui

Raimonda, išgyvenusi kanarėlės narve sindromą, ruošiasi kūrybiniam skrydžiui

16 views
0

Artėjant didžiausioms ir laukiamiausioms metų šventėms, ne vienas iš mūsų mintimis grįžta į Senuosius, permąsto tai, kas buvo gera, kas buvo bloga ir būtinai pasižada Naujaisiais kažką savo gyvenime pakeisti… Apie tai ir kalbamės su Airijoje gyvenčia populiaria dainininke, kompozitore, dainų autore ir atlikėja Raimonda Masiulyte-Ramchurn, kurios jau senokai nematėme scenoje.

– 2021pirmieji buvo tikras išbandymų metas: daug kas keitėsi, teko priimti keletą gyvenimą pakeisiančių sprendimų. Muzikoje, mene, vertinu kokybę, todėl nenorėjau išleisti savo į klausytojų širdis atkeliaujancios muzikos bet kaip – todėl užsitęsė darbai. Šie metai, ko gero buvo, puikus  kantrybės mokytojas.

– Kaip ruošiatės švęsti Kalėdas, palydėti Senuosius ir sutikti Naujuosius? Kas bus kartu su jumis ir ką norėtumėte matyti šalia, bet ko nebus?

 – Idealiausia Kalėdų rytą būtų sutikti tingiai besirąžant Vilniuje, stebint lengvas kaip pūkas snaiges už lango ir jausti visa apimančią ramybę. Nesu tikra, kad tai pavyks įgyvendinti dėl vyriausybės nutarimų, susijusių su kovid viruso plitimu, bet tokiu atveju planas “B” būtų jaukiai susiraičius prieš židinį Airijoje skanauti karštą vyną, o vakarop keliauti į svečius.

– Nesinorėtų kalbėti apie “Covid-19”, bet kažkaip neišeina nuo to atsiriboti, nes šie, jau beišeinantys metai buvo ryškiai paženklinti koronaviruso pandemija ir kurį laiką galiojusiais itin griežtais apribojimais – kaip jūs išgyvenote tą laiką?

– Prisipažinsiu, man tai buvo ir ko gero dar yra, sudėtingas laikotarpis. Aš labai myliu žmones, pasikraunu gera energija bendraudama, kurdama KARTU. Manau, daugeliui socialinių ekstravertų taip jautėsi, toks truputėlį kanarėlės narvelyje sindromas, todėl dabar bet kokia proga stengiuosi eiti absoliučiai VISUR, tikiuosi, kad daugiau to patirti neteks – esu žmonių žmogus, nors puikiai ir komfortabiliai jaučiuosi leisdama laiką ir viena, bet socialinis aspektas man labai svarbus.

– Nemažai žmonių per koronaviruso pandemiją skundėsi netikėtai užklupusia vienatve, kai kas net ir depresija. Ar kada nors patyrėte vienatvės jausmą ir ar sunkiai tai pakeliate? Kas gelbsti?

– Pajutau labai didelį alkį žmonėms, bendravimui, būtent antrojo karantino metu. Manau, visi kartais jaučiamės vieniši, tai natūralu, svarbu tame jausme nepaskęsti, ieškoti galbūt kažkokių sprendimų, keisti gyvenimo būdą ar vietą, jei toks jausmas yra nuolatinis palydovas.

Daug skaitau, prisigalvoju įvairių bendravimo formų, mėgstu ir lengvai mezgu naujas pažintis.

Scenos žmogui, kurie visi, ko gero, yra savotiški narcizai, labai sunku pakelti vienatvę. Kai nutyla plojimai, kai nebesi kūrybiniame šurmulyje, lieki vienas su savo vidiniais išgyvenimais, būna nelengva. Prieš keletą metų bandžiau tokį savo sveikatinimo planą – visiškai atsisakiau alkoholio. Norėjau pabandyti taip gyventi ir pavyko net trejus metus būti visiška abstinente! Tai labai įtakojo mano psichinę būklę, nemeluoju.

 – Ar “Covid-19” turėjo įtakos jūsų šeimyniam gyvenimui, darbui, bendravimui su draugais?

– Kadangi covid vis dar čia, į šį klausimą pilnai atsakyti kol kas negaliu, tik antras karantinas buvo išbandymas psichologiškai, nes asmeninė, judėjimo laisvė man yra viskas. O čia – net nuo namų 5 km tik nuvažiuoti buvo leidžiama! Stengiausi ir vis dar stengiuosi neprarasti šalto proto, įžvelgti pozityvą. Tikrai galėjo būti ir blogiau… Esame čia, Airijoje, kai kurie iš mūsų toli nuo artimųjų, draugų, tad turime surasti nors nedidelių džiaugsmų. Štai aš dabar rašau jums atsakymus iš savo namų, šiltos lovos, kol vyras gamina vakarienę – visai nieko, ar ne? Kūrybine prasme turėjau laiko eksperimentuoti, nes labai lengva prarasti “uždirbtą formą”, todėl su vidiniu žadintuvu tiesiog ėjau visur, kad jis man primintų, kurią valandą man parepetuoti, kurią išsiųsti laiškus ir panašiai.

 – Kaip saugote save ir artimuosius? Ar pasiskiepijote ir kokia jūsų nuomonė apie skiepus? 

– Aš labai laukiau skiepų, jaučiuosi atsakinga už mane supančius asmenis. Manęs visur pilna, daug žmonių tenka sutikt, todėl nenoriu būti priežastimi kažkieno susirgimo. Taip pat jei susirgčiau ir komplikacijos metu būtų pažeisti plaučiai, tai labai atsilieptų mano “instrumentui” – balsui.

Turiu draugų ir pažįstamų, kurie nesiskiepyja ir aš juos suprantu, nes internete daug dezinformacijos. Stebiu visa tai iš šono ir sėdžiu su skiepu.

– Jeigu neklystame, tai berods pernai visiems savo gerbėjams Kalėdų proga padovanojote puikią dainą “Stebuklų metas” – kokią dovaną ruošiate šiemet?

– Taip, turi išvysti muzikinį pasaulį mano akustine daina Kalėdoms.

– Ko tikitės iš Naujųjų, 2022-ųjų, ir ko norėtumėte palinkėti lietuviams, gyvenantiems Airijoje, Lietuvoje, o gal apskritai visiems, išsibarsčiusiems po platųjį pasaulį?

– Kadangi – įdomus faktas – raktus nuo savo senuko namo Airijoje gavome paskelbus karantiną, berods, 2020 metų kovo 16 dieną, todėl šiais, ateinančiais metais, norėčiau daugiau laiko praleisti Lietuvoje, drauge su vyru ir draugais bandysime patys statyti namą žemės plotelyje, kurį taip pat įsigijau per karantiną. Stengsiuos geriau prižiūrėti save ir artimuosius, nes sveikata vis dėlto tikrai pats brangiausias turtas. Nors kūryba, turiu pripažinti, kaip ir buvo, taip ir liks prioritetu.

Lietuviams norėčiau palinkėti niekada neprarasti vilties ir geros nuotaikos, mėgautis kiekviena akimirka, kad ir kur bebūtum, būtinai turėti tikslą – tai padės išgyventi net niūriausias akimirkas.

Mildos Ruckaitės nuotr.