Home Portretai Pasigavęs „poezijos virusą“, jį nešiosiu jau visą gyvenimą

Pasigavęs „poezijos virusą“, jį nešiosiu jau visą gyvenimą

17
0

Esu Raimondas Lukštas… Eilėraščius rašyti pradėjau dar paauglystėje. Mano kartos žmogui tai pažįstama (man 59-eri) – kada sėdėdavom vakarais vaikų darželių pavėsinėse ir barškindavom gitaromis… Mūsų niekas nevaikė, o ir mes blogo nieko nedarėm. Eilėraščių rašymas baigėsi kartu su paauglyste ir atsinaujino tiktai kai pirmą kartą išvažiavau dirbti i užsienį, Vokietiją, jau tolimais devyniasdešimtaisiais. Eilėraščių rašymas tapo kaip ir pramoga,  kuri, reikia pasakyti, teikia ne vien džiaugsmą…. Į Airija atvykau 2005-aisiais ir pradėjau vėl kažką rašyti, užsirašinėti sau į sąsiuvinį  kol po truputį gimė mintis, kad gal vertėtų atrinkti labiau pavykusius eilėraščius ir kažkaip kur nors juos išleisti į pasaulį? Juolab, kad dirbant čia, tokia galimybė atsirado. Pradžioje dirbau apsaugoje, tai laisvo laiko kaip ir buvo. Po to teko paragauti bedarbio duonos. Paskutiniu metu dirbau didelės mašinos vairuotoju. Taip susiklostė situacija, kad sveikata neleidžia dirbti, tikiuosi, tai laikina. Antra vertus, bus daugiau laiko atsidėti kūrybai. O poezija??? Ji – kaip Koronos virusas – užsikreti, susergi, bandai pasveikti. Ilgainiui supranti, kad Koronos viruso gal ir galima atsikratyti, bet „poezijos viruso“ – ne. Žinai, kad jis jau gyvena tavyje, jis niekur nedings ir niekas tavęs nuo jo jau neišgydys. Tuo įsitikinau nerašęs septynerius metus, galvojau, praeis, o dabar vėl atsirado poreikis pasidalinti savo mintimis su kitais žmonėmis. Praėjusiais metais išleidau pirmąją savo knygelę – eilėraščius anglų kalba, o 2010 metais – lietuvių kalba. Nuoširdžiai džiaugsiuosi  jei kam patiks…

Mamai

Ne man atminti, kai supai mane ant rankų,
Naktų kiek nemiegojai per mane –
Jau vien už tai Dievai turėtų dovanot Tau dangų,
Juk aš gimiau, o nemiriau galų gale..!

Nepasakysiu niekad “sengalvėle”!
Manojoj atminty išliksi visada jauna,
Ir nežinau kokią atnešt turėčiau gėlę?
Ir pasakyti “Ačiū, Mama” visad bus negana…

Ko neišmokau iš Tavęs, Gyvenimas savaip mokino…
Man niekad neliepei, o visada prašei
Ir kai dariau ne taip jisai visad šokdino
Ir kai užmiršdavau Tiesas, kurias vaikystėje sakei…

O Meilė Tau – visai, kaip senas vynas!
Su metais tik gerėja, Viešpaties valia.
Ir žodžiai tarsi maišos, tarsi pinas
Viskas būtų kitaip dabar, jei būtumei šalia.

Kaip greitai laikas pralėkė – nesugrąžinsi!
Manęs dabar vaikai negirdi – perleista eilė
Galiu tiktai tiketi, kad vistik atsimins jie
Ir niekad nenukris ant jų galvų Tėvų kaltė!

Ir dar tikiu – kad vistik susitiksim!
Kad jau nebesiskirti amžinai!
Ir jau kartu kitų kartų sulaukti liksim
Vis tik protingai sugalvojo – konstruktoriai Dievai!

Ir taip džiaugiuosi – Laikas davė šansą
Tiek pasakyti Tau, ko niekad nesakiau
Tavęs mylėti niekad nenustojau, Mama,
O pasakyt – “atleisk už viską” dabar tiktai tepasakiau…

Nebe savo mylimai

Pasveikinkim gyvenimą sulaukdami kiekvieno ryto
Ir nesvarbu – giedra ar šleifas debesies?
Ir jeigu ant žolės rasa iškrito –
Tai džiaugsmo ašaros Tyros Nakties…

Jei ieškome – visad atrandam Tiesą…
Kartais žalia atrodo jau nudžiūvusi žolė,
Kažkas išeidamas išjungė šviesą –
O pasirodė mums, kad sudegė žvaigždė!

Visad norėjos pamatyti – kas už horizonto?
Paėmusi mane už rankos vesk mane, Viltie,
Bet vėjas burę gena vėl prie savo kranto
Norėjos pasakyti „labas“ , o tenka pasakyt „sudie“…

Pasveikinkim gyvenimą, sulaukdami kiekvieno ryto
Ir nesvarbu – giedra, ar šleifas debesies?
Ir jeigu ant žolės rasa iškrito –
Tai džiaugsmo ašaros Tyros Nakties…

Eilėraštis “Kelionė” skirtas visiems, ragavusiems
emigranto duonos. Tikiuosi, kad jis ras kelią į
kiekvieno skaitančio sielos kampelį.

Kelionė

Aš išvažiuoju – laukia traukinys!
Sustot Likimo jau nebeprašysiu,
Ar giedras bus dangus, ar kelią užpustys?
Kaip sakoma – „gyvensim ir matysim“…

Ką pasiimsiu su savim kelionėn – paslaptis!
Kuri ir man, galbūt, nepasakyta,
Kiek kartų Meilei meldžiasi žmogus?
Nežino niekas, dar neatsakyta!

Štai kyla paukštis, tik ar jo sparnai
Nuneš tolyn, kiek jis iš Dievo užsisakė?
Ir gal žvaigždė, kuri man skaisčiai švietė taip
Šiandien pavirs į baltą vaško žvakę..?

Dangaus žydrynė mėlyna tokia
O gal svetur jinai dar mėlynesnė?
Kažką palieki ir kažką randi –
Kažką geresnio ir kažką blogesnio…

Ir vis atrodo – reikia tiek nedaug…
Likimo Aitvaras priklausomas nuo vėjo,
Aš užsimerkiu ir Jus visus matau –
Tuos, kurie einat, ir tuos, kurie išėjo…

Eilėraštis Moteriai, kurios nebuvo, bet apie kurią
svajoja kiekvienas normalus vienišas vyras…

Mano bokštai

Aš iškeliausiu su Tavim, kur bokštai be varpų
Ir niekas nepažadintų ryte anksti iš miego,
Kada begrįžtum čia, tik purvinų pėdų
Neliks po mūsų nei ant smėlio, nei ant sniego…

Kur bokštai be varpų – matai visas spalvas!
Ir sielos ilgesį, ir nuogo kūno grožį…
Palietus stygą, nieks neduos Tau per rankas,
Tamsa šviesos čia niekad neužgožia…

Tenai iškart visų pavasarių laikai…
Niekad nebus pravertos neprašytam svečiui durys!
Tik ten laimingi būsime, nejaugi nematai?
Tik ten, kur bokštai be varpų, gyvenimas nežuvęs.

Iš Dievo aš prašiau tiek daug, ir tiek mažai.
Svajojau nebgalėdamas sustoti.
Ir tiek tikėjausi, nebesuprasdamas visai,
Kad jau senai galiu visiems paboti…

Aš supratau – tik neieškodamas kaltų
Galėsiu džiaugtis Meile, kuri leido –
Pabūti ten, kur bokštai be varpų
Ir pamatyti ašarą , beriedančią ant veido…

Kalėdos jau ne už kalnų, eilėraštis,
skirtas pasitinkant Didžiąją metų Šventę…

Kalėdinis šauklys

Kalėdinis varpelis – pasakų šauklys,
Kalėdinis varpelis – mano vaikystės brolis!
Klausysis jo Kalėdos ir niekad nepasiklys
Kasmet pralėkdamos per Gruodį šuoliais!

Kalėdos pasakas vaikams atneš visas,
Ir niekam neužmirš kažką padovanoti.
Vėl atgaivins iš praeities atgimusias svajas
Ir neužmirš Kalėdinių giesmių pagroti…

Gražiausia metų šventė – niekad nepabodo
Prabėgę metai verčia vis garsiau skambėt varpelį
Ir ant eglutės degančios žvakutės kelią rodo –
Ir jau anūkai stengias pamatyt Kalėdinį Senelį…

Ir pasalūnė ašara ant dovanos nukris
Kurią įteiks gležnutės vaiko rankos
Ir metai keisis vietom ir šventės džiugesys
Užlies visus, kaip žalios jūros bangos…

Kalėdinis varpelis – pasakų šauklys!
Kalėdinis varpelis – mano vaikystės brolis!
Klausysis jo Kalėdos ir niekad nepaklys
Kasmet pralėkdamos per Gruodį šuoliais…