Pandemijos metu Airijos lietuvių bendruomenė telkėsi ne tik tarpusavio pagalbai, bet ir dalinosi kultūrinėmis naujienomis, kūrė kartu

Panašu, jog koronavirusas pakeitė pasaulį ir niekada nebūsime tokie, kokie buvome vakar – tokia pandemijos laiko preliudija pradėjau savo rugsėjo mėnesio straipsnį. Ką reikėtų suprasti girdint – niekada nebūsime tokie, kokie buvome vakar? Pandemija atvėrė gana nemažų erdvių politinių lyderių retorikai, pasigirdo ne viena sparnuota metafora apie mūsų naujas gyvenimo formas, viename fronte skamba karo akordai, kitame – gelbėtojų ir išvaduotojų pažadai. Pandemiją buvo galima išnaudoti nuotolinio (nuostolinio?) mokymo bandymams. Pandemijos metu ne vienas žmogus pasijautė vienišas ir atitrūkęs. Pandemija atvėrė tolį. Pandemijos metu politinės partijos žengė į atvirą diskusijai agorą ir žėrė tiek fariziejiškas laikysenas, tiek realius pažadus, tiek kaltinimus, tiek svarstymus. Pandemija susargdino pasaulį negrįžtamai. Galima būtų tęsti ir tęsti šį 2020-ųjų metų naratyvą. Tačiau ką pandemija suteikė bendruomenėms, diasporai?

Drįsčiau sakyti, jog diaspora pirmiausia viena ar kita forma išgyvena atskirties būklę, tad korona yra jau tarsi antrinė tėvynėje nesančių asmenų būklė. Šios būsenos skirtingos, viena – metafizinė, neapčiuopiama, kita – žemiška, tačiau abi savaip sukuriančios „slėgį“ asmeniui. Taigi, kaip pandemija paveikė bendruomenę, diasporą? Galbūt ir pati bendruomenė daugiau niekada nebus tokia kaip buvo vakar? Galbūt tai atsinaujinimo ženklas? Atsinaujinimo galimybė išeivių susibūrimo formoms?

Šių dienų pasaulis išgyvena globalų solidarumą dėl pasaulį ištikusių politinių krizių, pandemijos. Šis solidarumas – tarsi įsibrovęs laiku ir vietoje vertėjas, kuris nepaisant visuotinės sumaišties, sujaukusios santykį, verčia mus sugrįžti į kalbėjimosi būklę. Visos minėtos krizės homosapiensui suteikė aiškų signalą: kelias, kuriuo technologija veda pasaulį gali vesti į liepto galą. Technokratinė inercija patyrė krizę. Nebegalime kaip vakar kalbėtis vien apie technikos pažangą žmogaus atžvilgiu, greičiau – kalbamės apie technikos pražangą, apie technokratijos pasaulio pralaimėją. Ir būtent pandemija įkvėpė mus dar kartą svarstyti pradines kategorijas: pasaulis suvokiamas ne vien materijos dėsniais yra daug gražesnis. Pasaulis, kuris būtų be susitinkačių akių, taptų liūdesio pasauliu. Pasaulis be tete-a-tete akimirkų netektų dvasios. Pasaulis be jungiamųjų skrydžių – begalo separatyvus pasaulis. Pasauliui reikia ne fariziejiško, ne papirkto, bet tikrojo solidarumo, bendrų minčių paieškų ir bendros kūrybos.

Pandemija keičia „skaitmeninį“ žmogų, visuomenės vartotojišką elgseną, valdžios galių santykius, kinta ištuštėjusių miestų akustika… Būtent ji neišvengiamai pakeitė kiekvienos visuomenės veidą ir tai, ką talpinome ikipandeminėje kasdienybėje. Poetas Vytautas Mačernis yra rašęs – „Mokėkime gyventi ir dūžtančiose formose“. COVID-19 virusas, globalaus masto epidemija, karantinas, visuomenės gyvenimo apribojimai ištiko daugumą pasaulio valstybių, tarpe jų – ir Airiją. Mačernio metafora – kupina vidinės egzistencijos nerimo, tačiau – ir neblėstančio estetinio orientyro – stoiškos laikysenos. Airijos lietuvių bendruomenė būtent pandemijos metu įrodė, kad kultūra yra viena fundamentaliųjų sričių, kuri telkia, leidžia gyventi net ir dūžtančiose (netikėtose) formose, stiprina bendruomenes ir gelbsti įveikti krizes (kokios jos bebūtų – politinės, ekonominės, visuomenės sveikatos ar kitos). Taigi, Mačernio kūryba ir šiandien kreipiasi į klausiančius ir ieškančius, kviečia apmąstyti ir suprasti dūžtančią gyvenimo formą – o pandemijos akivaizdoje – ši metafora tampa kaip niekad aktuali. Ar išmokome gyventi dūžtančiose formose? Ko Airijos lietuvių bendruomenę išmokė, ką pagimdė, kokioms kūrybinėms ambicijoms įkvėpė koronaviruso pandemija?

Pandemijos metu (tai – jau beveik pusmetį siekiantis laikas!) Airijos lietuvių bendruomenė įvairiomis formomis telkėsi ne tik tarpusavio pagalbai, tačiau ir dalinosi kultūrinėmis naujienomis, kūrė kartu. Karantino laike Airijos bendruomenė telkėsi įvairiems kultūriniams projektams ir įdomioms bendruomeniškoms kultūrinėms aviantiūroms.  Viena tokių – „Virtuali scena su Nojum“ – jau 10 serijų savo istorijoje turinti laida, kurios iniciatorius – Airijos lietuvių bendruomenės narys, atlikėjas Darius Mileris – Nojus.

Ši laida pradėta rodyti būtent karantino metu. Laidos metu Darius atlieka ypatingą misiją – kalbina Airijos lietuvius, kuriems nėra svetima kultūra – poetus, atlikėjus, aktorius, visuomeninkus. Šią laidą galima stebėti tiek Airijos Lietuvių Kultūros Asociacijos Facebook paskyroje, tiek NOJUS Facebook paskyroje. Nesuklysime pasakydami, jog Airijos lietuvių muzikinė scena pandemijos metu patyrė apogėjų, absoliutų suklestėjimą. Būtent pandemijos metu įvyko pirmasis Airijos lietuvių atlikėjų koncertas virtualioje erdvėje, kurio leitmotyvas – „Viskas bus gerai!”. Būtent šio koncerto metu pristatytas ir savotiškas karantino himnas – „Pabūk su savimi“ / „Pabūkim atskirai, kad galėtume būti kartu“. Airijos lietuvių bendruomenės nariai dalyvavo ir pasaulio lietuvių online koncerte – „Mes – pasaulio lietuviai“.

Pandemijos metu kūrybinės veiklos nepristigo ir mažiesiems Airijos lietuviams. Gegužės mėnesį gimė unikalus projektas “Airijos vaikai” (www.airijosvaikai.eu), kuris kvietė Airijos lietuvių vaikus dalyvauti keliuose piešinių konkursuose – “Mano Lietuva”!, „Piešiu Tuktuką“. Taipogi, gegužės mėnesį LR ambasada Airijoje suorganizavo piešinių konkursą jauniesiems kūrėjams, kurio tema atspindėjo realijas – „Lieku namie ir piešiu“.

Airijos lietuvių kultūrines ambicijas pandemijos metu papildė ir sportinės ambicijos. Birželio mėnesį visoje Lietuvoje minint Olimpinę dieną ji buvo bendruomeniškai paminėta ir Airijoje. Airijos lietuvių bėgikų klubo organizuotas lietuviškos olimpinės mylios bėgimas sulaukė labai didelio dėmesio, kai kurie dalyviai mylią bėgo net keturis kartus.

Paminėtina, kad pandemijos metu pavyko realizuoti ir dvišalį kultūrinį projektą – airių dailininko Tom Byrne kūrybos pristatymą Lietuvoje. Airijos nacionalinės šventės – šv. Patriko dienos – proga, Vilniuje turėjo būti pristatyti dailininko darbai, tačiau dėl pandemijos ir karantino paroda buvo perkelta į virtualią erdvę. Parodoje pristatyti Tom Byrne nutapyti iškilūs Lietuvos ir Airijos asmenybių portretai.

Už viso to, kas itin trumpai ir tik epizodiškai paminėta, slypi nuolatinis bendruomenių darbas, kūrybiniai nuotykiai, nenusakomi įvykiai, virtualūs susitikimai ir atradimai – daug džiaugsmo. Tikiu, kad pandemija bus kaip tam tikra takoskyra, ir kad Airijos lietuvių bendruomenės kultūriniame gyvenime bus galima rasti skirtį – iki kovido ir po kovido vyksiančiame kultūriniame gyvenime. Mat po kovido – bendruomenės kultūrinis archyvas, resursai ir susitelkimas taps dar stipresnis, gyvesnis.

Edita Kaškevičiūtė

Parašykite komentarą