Home Portretai Mano Jonas

Mano Jonas

14
0

Airijos lietuviams, o ir ne tik jiems, pažįstama, į mūsų laikraštį kartais parašanti Dalia Smelstoriūtė, gyvenanti kažkur vidurio Airijos kaime, kai koronavirusas apribojo visų laisves, o kai kurių ir teises, daugiau būdama namie, sėdo prie stalo, paėmė plunksną į rankas ir kažką parašė. Kas iš to išėjo, spręskite Jūs, mieli skaitytojai. Šiame laikraščio „Lietuvis“ numeryje pradedame spausdinti Dalios pasakojimą.

Dalia Smelstoriūtė

I dalis

Galų gale pasijutau saugi. Kad ir pamiškėj, bet jau mačiau gyvenvietę, ir į ją vedė gatvė. Ne kelias. O tvarkingai šlifuoto akmens trinkelėm grįsta gatvė su šaligatviais. Nelabai plačiais, bet du žmonės lengvai galėjo prasilenkti. Nesuprasi, ar ta gatvė prasidėjo ar baigėsi pakilumėle gatvės vidury. Neaukšta, man gal iki juosmens. Ta pakilumėlė buvo apjuosta gal šešiais vielos strypeliais ir virve.

Ant pakilumėlės užteko vietos dideliam rašomajam stalui ir kėdei. Prie stalo niekas nesėdėjo, bet prie tų vielos strypelių pamačiau uniformuotą moteriškę. Gal kojas mankštino. O gal darbo diena artėjo prie pabaigos ir ji jau buvo prie pulto, kurį pagal instrukciją turėjo įjungti nakčiai. Maža kas. Juk patvorys. Šitoj pusėj, kur grįsta gatvė – mes, Mūsvalda.

Mūsvaldietis

O anoj pusėj, už miško iš kur atėjau aš –  Priešogarda.

Smagu buvo matyti žmogų. Ir dar moterį pamiškėj. Tuoj pat iš kišenės išsitraukiau akinius ir, kol ji stovėjo į mane nugara, greit užsisodinau juos ant nosies. Tai jau mūsų “uniforma”, kurią pagal nurodymą, diena dienon griežtėjantį, turėjo vilkėti Mūsvaldos gyventojai. Nes mums priešiškos Priešogardos turėtojas prieš mus jau kuris laikas vykdė nematomą, sunkiai juntamą, bet lengvai įsivaizduojamą karą. Mus taip informavo. Kasdien. Per visas žinias ir visais įmanomais kanalais.

Mūsų gyventojai staiga pajuto perštėjimą akyse ir gumulą gerklės gale. Gumulas neleido giliai kvėpuoti, o prieš akis tvyrojo išplaukęs vaizdas lyg stipriai liūčiai pliaupiant. Akys ne tik perštėjo, bet ir ašarojo. Labai greitai buvo nustatyta, kad ašaros yra užkrečiamos ir pavojingos kitiems.

Buvo liepta nešioti akinius – vienas stiklas pilkas, kitas geltonas, o po jais poroloninė juostelė ašaroms sugerti. Poroloninė juostelė buvo vienkartinė. Tiesa, daugelis ją išgręždavo ar išplaudavo ir išdžiovinę vėl nešiojo.

Užsidėjau akinius, nes prieš mane stovėjo valdininkė. Pro geltoną stiklą pastebėjau, kad pažįstu moterį. Tik neprisiminiau jos vardo. Žinojau, kad vakar ją buvau sutikusi anoj pusėj Tvoros. Tada ji buvo Mūsvaldos konsulė Priešogardoj. Iš jos sužinojau, kur galima išgerti gero alaus, nes pinigų toje Priešogardoje nebuvo kur leisti. Parduotuvių buvo, bet jose tuščia lyg boulingo salėje. Paleistas sviedinys, jei tokį būčiau turėjusi, tiesiu taikymu niekur nekliūdamas būtų nusiritęs ligi kėglių, jei ten tokie būtų stovėję. Bet jų nebuvo. Apskritai, visokie grupiniai žaidimai ten buvo draudžiami. Tiesa, eilėj stovėti buvo leidžiama, ir tų eilių ten netrūko.

O kai galų gale susiradau konsulės nurodytą alubarį ir ten pamačiau pažįstamą etiketę, paprašiau du butelius, už kuriuos sumokėjau kaip už tris. Būčiau mokėjusi ir keturių kainą. Jei jau čia atklydau, kodėl nepaėmus. Viskas čia buvo pigiau, nei pas mus. Daugelis iš Mūsvaldos išeidavo “grybauti” į patvorį, o grįždavo su kai kuo daugiau. Žemėlapyje ar satelitinėje sistemoje buvo užbrėžtas riebus brūkšnys, bet ant žemės ne tik brūkšnio ar kuolelio – net ir tokių vielinių strypų, kuriais buvo aptvertas rašomasis stalas ant pakilumėlės, nebuvo…

Šiapus ir anapus Tvoros

Manasis, nors ir tris kartus skiepytas, staiga susirgo sunkia priešido-21 forma. Akinių porolono nespėdavau keisti, ir jam palengvėdavo tik nuo mineralinio vandens. Alus – ne vanduo, bet anais laikais abu mėgom Švyturio baltą ir retkarčiais po vakarienės draugiškai pasidalindavom butelį.

Užsidėjusi akinius, pasijutau lengviau. Ant širdies atlėgo. Bijojau mažiau. Stovėjau prieš Mūsvaldos konsulę ir jaučiausi nepatogiai, kad neprisimenu jos vardo. Prie mūsų priėjo kita uniformuota žmogysta ir iš jų pokalbio sužinojau, kad man pažįstama konsulė trims dienoms nuo šiandien ryto paskirta į šitą postą. Daugiau informacijos toji žmogysta nelabai suteikė. Tik buvusiai – dabar jau buvusiai konsulei – pasakė, kad šaltibarščių galima gauti už 20 kilometrų apskrities mieste, nes patvorio miestelyje buvo tik keli alubariai, bet valgyt juose nelabai ką galėjai gauti. O apskrities savivaldybės rūsyje buvo valgykla. Prasidėjus priešo užsiųstai epidemijai, valgyklą iš palėpės perkėlė į rūsį saugumo sumetimais.

Konsulė buvo kilusi iš kito Mūsvaldos pakraščio ir šitos vietos jai buvo svetimos. Abi pasukom link miestelio ir pastebėjau, kad vietos man jau darosi pažįstamos. Už upelio buvo miestelis. Jo seniūnija buvo įsikūrusi Mūsvaldos saugomame architektūros pastate. Dabar jis buvo tuščias, nenaudojamas, bet gyventojai perprato kodus ir dažnai ten užklysdavo pasižvalgyti į abi Tvoros puses. Ir išgerti iš ano patvorio parsinešto pigaus alaus. Akinių, aišku, niekas nesidėdavo. Nes akiniai ne tik keitė spalvą, bet ir formą – viską kažkaip keistai ištempdavo ir sugofruodavo. Su akiniais, kažkodėl pečiai nevalingai kilo link ausų, mentės glaudėsi arčiau kaklo ir po kurio laiko įsiskaudėdavo nugara.

Su man pažįstama  buvusia konsule ėjom link miestelio beveik tylėdamos.

Prisiminiau, kad kai išėjau iš namų, maniškis jautėsi vis prasčiau, o mineralinis jau kaip ir baigėsi. Kai jis užmigo ir pradėjo ramiau kvėpuoti, parašiau raštelį, kad einu į miestelį mineralinio vandens ir po valandos sugrįšiu.

Gerai sako – tiesiog arčiau, aplink greičiau. O aš pasirinkau tiesiog… Taip neplanuodama atsidūriau už Tvoros, kur mane nuo kelio paėmė kažkokia mašina ir nuvežė už 30 kilometrų, kur buvo perkeltas Mūsvaldos konsulatas. Žmonių ten nebuvo, o konsulė buvo ne iš kalbiųjų, tad ilgai neužtrukau…

Su Švyturio balto buteliu pasukau Mūsvaldos link. Kartą pamokyta, kad galiu atsidurti ne ten, kur man reikia, mašinų nestabdžiau. O temstant jų buvo vis mažiau ir mažiau. Kelis kartus bandžiau miegoti pakelės šieno kupetose, bet nakties šaltis ir nerimas pakeldavo. Todėl slinkau toliau.

Dieną prie kažkokios negyvenamos pašiūrės įlindau į javų kaugę ir užmigau. Matyt, miegojau iki pavakarės, kol nepažadino balsas. Kitoje kaugės pusėje senas vyras šakėm ėmė javus ir krovė į vežimą. Buvome dviese. Padėjau jam pakrauti vežimą ir jis mane pavežėjo iki savo sodybos, kur jie gyveno dviese su nelabai sveika žmona. Padėjau jam iškrauti vežimą, o po to visi pavalgėm ir jis mane pavežėjo iki sienos.

Priešovaldos teritorija

Likus keliems kilometrams, paleido, parodęs kur eiti, kad apeičiau patvorio postą iš jų pusės.

Dabar ėjau Mūsvaldoje link gretimo miestelio su buvusia konsule. Neprisiminiau –  Daiva ar Danguole…. Kad ir tylinti, bet vis gyva būtybė šalia. Miestelio gatvėj žmonių nesutikom. Prie parduotuvės parodžiau, kur seniūnijos pastatas ir Air B&B, ir išsiskyrėm.

Gavau 2 litrus mineralinio. Iki namų buvo likę keturi kilometrai, o Švyturio baltas ir mineralinis neleido pamiršti, kad turiu kuo greičiau atsidurti namie. Manasis jau dvi dienas praleido vienas, ir man darėsi vis neramiau.

Namo reikėjo eiti pro miestelio centrą, kur vėl pamačiau Daivą ar Danguolę Konsulę. Ar norėdama atsikratyti manęs, ar paprasčiausiai susipažinti su vietove, ji pasuko link seniūnijos. Būčiau ją palikusi, bet išgirdau burzgesį ir pamačiau masyvias nelabai draugiškai atrodančias mašinas. Puoliau paskui ją ir atidariau duris.

Abi pasukom prie laiptų, bet man vis sunkiau sekėsi spėti su ja. Širdis dunksėjo kažkur gerklėj. Į ausį kapsėjo ašaros. Dar to betrūko, kad aš susirgčiau.  Negalėjau sustoti, nes išgirdau garsiai trinktelint duris į sieną, ir keli žmonės pradėjo lipti tais pačiais laiptais. Neprisimenu, kaip atsidūriau prie Danguolės- Daivos Konsulės, pastūmiau ją į koridoriuką už kampo ir ten užsiglaudėm, kad nekristų mudviejų šešėliai…

Koridorium praėjo du kaukėti, atraitotom rankovėm, sunkiais batais avintys vyrai.  Bijojau, kad jie neatsigręžtų ir negrįžtų tais pačiais laiptais žemyn. Gal ir nieko nebūtų buvę. Gal net būtų pavežėję mane tuos kelis kilometrus iki namų, o Daivą-Danguolę Konsulę gal net iki apskrities centro… Bet buvo šiltas vasaros vakaras, patvorio miestelis, abi buvom moterys, o vyrai – be atpažinimo ženklų, gerai sudėti ir atrodė grėsmingai.

Neatsigręžę jie pasuko į kitą koridorių ir šalutiniais laiptais nusileido žemyn. Kai vėl trinktelėjo durys, man galvoj čirpė žiogai ir rodės, kad girdžiu gurgenant upelį trečiame seniūnijos aukšte…

Dalia Smelstoriūtė

Titulinėje nuotrukoje – Dalia Smelstoriūtė su savo Mūzu Jack O’Sullivan

(Tęsinys kitame laikraščio numeryje)