Home Mano Airija Mano Jonas

Mano Jonas

25
0

Airijos lietuviams, o ir ne tik jiems, pažįstama, į mūsų laikraštį kartais parašanti Dalia Smelstoriūtė, gyvenanti kažkur vidurio Airijos kaime, kai koronavirusas apribojo visų laisves, o kai kurių ir teises, daugiau būdama namie, sėdo prie stalo, paėmė plunksną į rankas ir kažką parašė. Kas iš to išėjo, spręskite Jūs, mieli skaitytojai. Šiame laikraščio „Lietuvis“ numeryje skelbiame Dalios pasakojimo trečią antrą dalį (pradžia Nr. 7(542), (543).

Dalia Smelstoriūtė

Gerai, kad manęs nepaliko tuose savivaldybės skirtuose kapuose toli už miesto ir atvežė prie ligoninės.

– Mes jus čia išleisim.

– Ačiū.

– Už ačiū neatbūsi…

– Tai vežkit atgal į kapus…

– Tu ką? Juokų nepažįsti?

Tokie ir juokai…Užkasė Joną. O gal ir ne Joną… Celofaninį paketą. Kaip Egipto faraoną… Pasirašiau, kad namą užstatau. Pinigų net degtinės buteliui duobkasiams sąskaitoj neliko. Pensija po savaitės ateis…

Gerai juokauja…Už ačiū neatbūsi… Sustojo prie vartelių ilgoj tvoroj.

– Ačiū, vyrai. Dovanokit… Net buteliui neturiu dabar… Namie turiu vieną butelį Švyturio balto…

– A, ką čia… Šiais laikais ne tik gyventi, bet ir mirti nepigu… Užjaučiam…

Mašiną pamačiau tuoj pat – stovėjo visai netoli vartelių. Su geltonu ratlankiu ant rato. Iš už valytuvo išsitraukiau pabaudos kvitą. Po lietaus kvitas buvo sudrėkęs, betraukiant suplyšo, ir numeris, kam paskambinti, kad atrakintų ratus, išskydo neįskaitomai.  Tik aiškiai matėsi, kiek mokėti pabaudos – aštuoniasdešimt penki eurai. Bent durų neužblokavo…

Pasidarė taip savęs gaila, kad apsiverkiau. Kapuose neverkiau, o čia, kur jau nebaisu, raudojau balsu.

Išsiskirstę namai

Pasaulis tas pats, bet jau kitoks. Ir ligoninės mašinų stovėjimo aikštelė tokia pati, kaip ir prieš aštuonerius metus, kai Jonui sulaužiau ranką ir atvežiau jį į ligoninę. Bet dabar gūdi, nejauki…

Su Jonu krovėm malkas. Aš jam mėtau pliauskas, o jis kelia nuo žemės ir krauna į rietuvę. O aš jam mėtau… Ir numečiau… Į ranką pataikiau. Jis tik susiėmė už riešo ir tyliai pasakė:

– Kad tave kur, rodos, kaulas lūžo…

Nei šaukė, nei barėsi, tik ramiai pasakė, kad ranka lūžo, ir kilstelėjo ją prie krūtinės. Paliečiau, o jis ją trūkt – neliesk. Ranka pradėjo tinti.

Kaip stovėjom, taip ir sėdom į mašiną. Atvežiau jį į ligoninę. Nesakėm, kad savo žmogui ranką sulaužiau. Gydytojui Jonas paaiškino: malkas krovėm, rietuvė pradėjo griūti, aš laikyt, ir lūžo…

Sugijo, ir Jonas niekada nepriminė, kad taip nevykusiai malkas krovėm, kad ranką jam sulaužiau.

O čia nei skundėsi, kad akis skauda, nei labai karščiavo. Dar ir televizorių žiūrėjo, tuos savo tirpstančius ledynus… Įdomu, ar pro spalvotus akinius? Smalsu, kaip tie ledynai atrodo pro pilkai geltonus akinius. Iš rimtų dalykų jis juokų nedarė. Priešido akiniais klimato kaitos nesustabdysi. Ir tai naujoviškai ligai jie gal kaip numirėliui pūslė su karštu vandeniu…

Bet liepė nešioti, tai vaistinėj nupirkau abiem po margastiklius akinius, nes be jų niekur neįleisdavo. Net gatvėj liepė juos nešioti, nors retas juos nešiodavo: akyse raibuliuodavo, kol galva pradėdavo svaigti.

Buvo Jonas, ir nebėra… Ir jau nebus…

Oi tu, ramunėle… viena ant kapelių, viena su Jonu…

Tuščia, slogu, negera. Nesusivokiau, ar jaučiausi kaip išduota, ar kažką išdavusi. Gailėjausi savęs ir užsikniaubusi ant mašinos verkiau balsu.

Pajutau, kad mano petį kažkas nedrąsiai palietė. Prie manęs stovėjo gal kokių dvylikos metų paauglys, lengvai glostė mano petį ir kažką neaiškiai kalbėjo. Toks liesas, patįsęs, o rankos didelės kaip kultuvės. Bet švelnios. O akys, kaip ir jo delnai – didelės didelės, tikri veizolai. Kūdame veide kyšanti nosis atrodė irgi didelė, negrabi, su kabančiu ir pamažu didėjančiu snargliu. Iš savo nemažos kuprinės jis išsitraukė aplamdytą šokoladuką ir atkišo jį man. Tik tada pajutau, kad lynoja.

Ne saulėta vasara, bet dar ir ne niūrus ruduo

– Na ko mes stovim lietuj? Mašina, ačiū dievui, neužrakinta. Tik ratai…

Atidariau dureles ir abu susėdom. Sutrintas tas šokoladukas, o ranka šalta. Nuo užpakalinės sėdynės padaviau jam nediduką pledą. Su Jonu dažnokai grįždavome namo naktį ir sustodavom kur pakelėj nusnūsti. Mašinoj laikiau ne tik pledą, bet ir pagalvėlę.

Pradėjo stipriau lyti. Gerai, kad ne už kaklo ir ne kur miške. Sėdėjom abu mašinoj, valgėm aptrupintą šokoladuką ir žiūrėjom į lietaus lašus ant mašinos stiklo. Abu tylėjom. Jis striukės rankove vis nusišluostydavo nosį.

Įjungiau mašiną pasišildyti, nes ir man jau darėsi šalta. Nuo vaikio pusės atsidarė durelės ir jaunas sulytas vyrukas kažką jam pasakė ir truktelėjo lauk už peties. Kalbos jų nesupratau, bet kur tu eisi, jei lietus vis darosi smarkesnis. Atidariau užpakalines dureles, o tas dar stovi ir jau ne į berniuką, bet kažkur už tvoros žiūri ir moja.

Taip ir sėdėjom keturi. Lietus barbeno į mašinos stogą, ventiliatorius pūtė šiltą orą ir jau nebuvo taip drėgna.

Įdomu, kaip ten Jonui?

Su Jonu buvo visur saugu, net ir miške nebijojai pasiklysti

Bet susuktam į plastiką, gal nedrėgna. Ir nešalta, kaip tada, kai pasitikau jį oro uoste, atskridusį iš Honkongo. Kelionė jį išvargino, o aš dar pavėlavau. Leido man vairuoti mašiną ir nešokčiojo, vaizduodamas, kad aš jį kaip malkas vežu ir ant posūkio dar galiu išversti į pakelės griovį. Jis snūduriavo ir mane miegas užlaužė visai netoli namų. Sustojau pakelėj, įjungiau šildytuvą ir abu miegojom iki pažadino nakties šaltis. Akumuliatorius užgeso. Tada Jonas piktas buvo, ne taip, kai ranką jam sulaužiau.

– Ko sėdi? Surask taksi.

Išlipau iš mašinos, kad negirdėčiau jo bambėjimo. Kur tu nakties vidury ir dar toli nuo gyvenviečių, neaišku kur, vidury laukų ir pievų kokią mašiną rasi… Ir atsitik tu man, kad mašina, tiksliau taksi, tuo metu važiavo pro šalį. Sustojo ir parvežė mus su Jonu namo.

Namo… Aš dar parvažiuosiu namo, o Jonas… Vėl pradėjau ašaroti… Ant užpakalinės sėdynės du vyrukai atvertę galvas knarkė, o vaikis susirangęs į pleduką ramiai šnopavo. Nepažįstami, tamsoko gymio, nesupratome vieni kitų kalbos, bet man buvo keistai ramu, kad ne viena. Ir net ne namie, o mašinoj, ligoninės aikštelėj.

Mūsvaldos aikštė

Matyt, visi miegojom, nes beldė į mašinos langą. Inspektorius – ne inspektorius. Mašinų aikštelės viršininkas – ne viršininkas. Vyrukai ant užpakalinės sėdynės irgi prabudo. Kišenėj dar turėjau penkis eurus, bet jais baudos neužlopysi. Dar bandžiau prašyti, kad paskui sumokėsiu, kai pensiją gausiu, bet griežtas vyras pasitaikė. Pareigingas. Su principais. Nemoki kelių eurų už parkavimą, mokėk baudą. Ko čia spyriojiesi, kaip kokia jauniklė prisisodinusi pilną mašiną neaiškaus gymio, neapsiplunksnavusių vyrukų. Arba mašiną į policiją nutempsim. Tada dar ne tiek sumokėsi.

Pajutau, kaip man į petį bakstelėjo, ir prieš akis išvydau dvi penkiasdešimtines.

Atrakino mums mašiną. Laimė, akumuliatorius šį kartą nebuvo nusėdęs, kaip tada laukuose. Tik benzino man iki namų nelabai užteks. Ar taip, ar taip, skolinga esu. Užvažiavau į degalinę, paėmiau dar duonos ir sviesto už likusius penkiolika eurų.

– Tai kur vežti?

Į kairę sukti… tiesiai patraukti

Nesupratau, ką jie sakė. Iš senų laikų mašinoj dar laikiau kelių atlasą. Išsitraukiau iš po sėdynės. Bakstelėjau pirštu – mes va čia, o čia – didesnis miestas. Ten ir geležinkelio, ir autobusų stotis. Ir šiaip miestas didelis. Susirasit, ko ieškot. O jie susižvalgė ir tik pečiais trūkt trūkt. Dabar į viešbutį jų gal nevešiu.

Išvažiavau iš degalinės, o mano jaunikaičiai ir vėl smigo. Koks jiems skirtumas kur. Kairėn dešinėn ar tiesiai. Kaip toj Priešogardos pasakoj apie kvailelį Ivaną: kairėn suksi – žirgą prarasi, dešinėn – save pražudysi, o tiesiai – ir žirgas galvą padės, ir pats žūsi… O man namo – tiesiu taikymu.

O man namo – tiesiu taikymu

O ten jau žiūrėsim. Vis ne viena namie… Nebus kas pasakoja, kad klimatas šyla, kad ledkalniai ir snieguotos kalnų viršūnės tirpsta, kad pasaulis skęsta…

Dalia Smelstoriūtė

Nuotraukos iš straipsnio autorės asmeninio albumo

(Bus tęsinys)