Home Mano Airija Magiškas airių mitologijos pasaulis. Vandenų mergelės ir undinės

Magiškas airių mitologijos pasaulis. Vandenų mergelės ir undinės

380
0

Pasaulio mitologijoje labai populiarios pasakos apie vandens būtybes moterišku kūnu, ilgais plaukais ir žuvies uodega. Vyrai dažnai užmegzdavo su jomis intymius santykius ir net susilaukdavo bendrų vaikų, tačiau undinei padaryta žala galėjo turėti ir mirtinų pasekmių. Vandens gražuolės nuoskaudų neatleisdavo.

Airių legenda pasakoja, kad dažniausiai vakaro žaroje undinės apsivilkdavo stebuklingą apsiaustą, paverčiantį uodegą kojomis, ir išlipusios į krantą, dainuodavo dainas. Tas, kuris pavogdavo jos apsiaustą, tapdavo tos jūrų deivės valdovu ir galėjo ją turėti amžinai.

Kartą drąsus karys Thady Rua O’Dowd vadovavo klanui ir nusprendė, kad jam atėjo laikas sukurti šeimą. Ieškodamas savęs vertos žmonos, jis vaikščiojo vandenyno pakrante ir staiga pamatė mergelę, šukuojančią ilgus plaukus. Ji buvo nuoga ir labai graži, savo žavesiu ji tiesiog užbūrė tą vyrą. Thady sprendimas buvo žaibiškas: jis čiupo jos apsiautą ir paslėpė jį. Neturėdama pasirinkimo, undinė, vardu Eva, nusekė paskui savo nugalėtoją. Jie susituokė, susilaukė septynių vaikų, bet pastovus liūdesys labai vargino žmoną.

Atsitiko taip, kad jos vyriausias sūnus atsitiktinai rado jos apsiaustą ir Eva nebegalėjo atsispirti – pagaliau ji gavo galimybę sugrįžti į savo vandens lopšį! Tačiau motinos širdis neleido palikti vaikų, o ir fiziškai negalėjo jų visų pasiimti su savimi. Daug negalvodama, ji penkis iš jų pavertė akmenimis, o du mažuosius ji pasikišo po pažastimis, nuskubėjo ant kranto ir nuplaukė į savo begalinių svajonių gimtąsias platybes.

Undinės įvaizdis būdingas ne tik airių mitologijai. Vandenyje plaukiojančios mergelės itin populiarios Europoje, Afrikoje ir Azijoje. Na, kas gi apie jas nėra girdėjęs? Manoma, kad undinės yra Rytų slavų mitologijos veikėjos. Dažniausiai pasakojimai apie jas yra sutinkami Volgos regione, Urale, Vakarų Sibire ir yra žinomos tokiais sinonimais, kaip vandens gyventoja, juokintoja, kutentoja. Susitikimai su jomis nebuvo itin palankūs mirtingiesiems: pramogų dėlei žmogus galėjo būti mirtinai užkutentas arba paskandintas vandenyje.

Ukrainoje jos yra meiliai vadinamos Mavka. Ukrainos undinės labai skiriasi nuo Vakarų Europoje sutinkamų jų seserų undinių ir klasikinių senovinių sirenų. Jos labiau žavingos nei bauginančios. Undinės mėgo šokti ir linksmintis. Dažnai jos gelbėdavo vaikus nuo laukinių gyvūnų ar padėdavo skęstantiesiems. Kaip keltų mitologijoje, jos vakarais jūroje dainuodavo gražias dainas. Būtent iš jų ukrainiečių pirkliai – čumakai išmoko dainuoti savo liūdnas balades.

Yra žinomas mitas apie undinėlę ir Ivanko, kurie amžiams įsimylėjo vienas kitą, tačiau čia undinėlė išsakė neįkainojamą mintį: „Jei žmonės neprisigalvotų visokių paikybių, tai mes ir kitos nematomos jėgos galėtume atnešti daugiau naudos.“ Šaunu, tiesa?

Ir stebuklingai prasideda pasaka: „Tai buvo seniai. Tais laikais mūsų žemėje dar gyveno drąsūs ir šlovingi riteriai – Zaporožės kazokai. Jie buvo tokie drąsūs ir narsūs, kad jų šlovingi pasakojimai apie juos griaudėjo ne tik Dniepro slenksčiuose, bet ir visoje beribėje Ukrainoje. Gandai apie juos pasklido visame pasaulyje…“

O mūsų laikais ukrainiečių šlovė ne tik, kad nesumenko, bet ir išaugo.

Sabina Salim