Kol airių dievų vyriškoji dalis kovojo su priešais, deivės atkakliai primindavo apie savo egzistavimą.
Sabina Salim toliau tyrinėja airių mitus ir legendas.
Keltų deivės globojo planetas ir gamtą, gynė savo teises, įsimylėdavo, susilaukdavo palikuonių ir prisidėjo prie meno raidos. Nors dažnai jos ir kovojo lygiai su vyrais.
Ana, dievo Dagdos dukra, buvo laikoma dievų motina. Beje, tiurkiškai kalbančios tautos motiną vadina Ana. Ji turėjo daug pareigų ir regalijų: švytinti Saulės, Mėnulio, vaisingumo, meilės, turto, žydinčios vasaros deivė, moterų ir gyvūnų globėja. Raudonplaukė gražuolė auksiniais rūbais Ana buvo laikoma ežerų šeimininke ir dažnai virsdavo undine, mikliai viliojančia žemiškus vyrus. Tokie romantiški santykiai davė gyvybę daugybei jos dukterų – fėjų.
Ana ir jos seserys Fenne ir Grianne mitologijoje vaizduojamos kaip „šventoji trejybė“.
Tose pačiose airių legendose Anos vardas siejamas su Kokho kalva – Choc Aine.
Beje, su Kokhanu susiję ne patys geriausi Anos gyvenimo įvykiai: kaip bebūtų keista, „dievai taip pat verkia“. Legenda pasakoja, kad piktasis Monsteros karalius Aililas Olomas (Ailill Olom) išprievartavo vargšę mergaitę. Iš keršto ji suluošino valdovą, nuplėšdama jam ausį. Ir ši detalė pakeitė jo gyvenimą, skaudžiai smogusi jo tuštybei. Faktas yra tas, kad bet kuris ambicingas žmogus, turintis arklį, žemės sklypą ir keletą vergų, galėjo tapti Airijos karaliumi. Tačiau patvirtinimo karaliumi principas reikalavo visaverčio, sveiko kūno. Alilo Alomo ausies nebuvimas atėmė iš jo sostą ir padarė jam visuotinę gėdą.
Ana taip pat pagimdė jam sūnų, vardu Johanas (Eoghan).
Deivės kančios tuo, deja, nesibaigė. Anna išgyveno daug sunkumų. Vieną dieną Geraldas FitzGeraldas, trečiasis Desmondo grafas, pavogė jos stebuklingą apsiaustą, kai ji maudėsi ežere. Norėdama jį grąžinti, Ana buvo priversta atsiduoti negarbingam žemiečiui. Iš smurtinio ryšio gimė sūnus, vėliau žinomas kaip Didysis Magas. Tėvas nebuvo patenkintas jo sugebėjimais ir uždraudė savo akivaizdoje demonstruoti magiją. Kartą jis pašaukė sūnų, kad dar kartą apkaltintų, bet šis dingo tapęs nematomu. Grafas tikino, kad sūnus virto laukine žąsimi ir nuskrido. Nuo tada Didysis Magas pasirodo tik kartą per septynerius metus, išdidžiai jojantis ant balto žirgo per Lough Gur kalvas. Ana grįžo į Kohaną ir, pasak legendos, iki šiol gyvena savo nuostabioje pilyje.
O Smaragdinės salos gyventojai kasmet vasaros naktį rugpjūčio 1-ąją švenčia mylimos deivės – bandų, žemių ir vandens erdvių gynėjos – dieną.
Lygiai taip pat populiari airių mitologijoje vaisingumo ir klestėjimo deivė Maha.
Kaip ji atsirado Ulsterio žemėse, niekas nežino, bet pasirodžiusi su stebuklingu kirviu, ji iškirto salą dengusius miškus ir apsėjo laukus kviečiais.
Legenda sako, kad deivė, greita kaip stirnaitė, nusprendė pasilikti Žemėje. Netrukus ji susitiko su jaunuoju našliu Khranko ir ištekėjo už jo. Vienintelė santuokos sąlyga buvo Mahi nurodymas laikyti jos buvimą paslaptyje. Tačiau, susižavėjęs žmonos grožiu ir darbštumu, Khranko negalėjo tylėti ir leido sau pasigirti viešai. Susirinkusieji juokėsi iš jo pasigyrimo, tačiau jam paskelbus, kad žmona net ir būdama nėščia bėga greičiau už karališkuosius arklius, visi sustingo. Gandai pasiekė karalių. Khranko buvo įsakyta jį įkalinti: „Dabar tik išgirtoji žmona gali išgelbėti šį kvailį!“ – toks buvo nuosprendis.
Maha priėmė iššūkį. Ji tikėjosi, kad karalius ir jo aplinka parodys gailestingumą nėščiai moteriai. Bet gailestingumo nebuvo: žiaurus valdovas ir siaučianti minia troško reginio. Tada moteris atsipalaidavo ilgus plaukus, apsivijo jais galvą ir, atrodydama kaip pikta liūtė, nubėgo paskui arklius.
Maha juos aplenkė, tačiau pabaigoje griuvo ir pagimdė dvynukus. Išsekusi, nukraujavusi, po stipriomis rankomis laikydama vaiką, ji, apstulbusi iš siaubo, judėjo link žmonių. – Gėda! – Suskambo griausmingas Mahos balsas. – „Tegul jus ištinka prakeikimas už piktumą ir beširdiškumą! Ir jūs būsite silpni kaip bejėgė moteris su vaiku. Devynis kartus mano kerai tegu užlieja devynias jūsų kartas ir jums nebus išsigelbėjimo!“. Tada ji apsisuko ir išėjo. Niekas daugiau jos nematė.
Ne mažiau įdomus ir keltų įkvėpimo deivės Bridžitos (Brigita) gyvenimas ir istorija. Vėliau jos atvaizdas bus sukrikščionintas ir net kanonizuotas – Bridžita taps viena iš Katalikų bažnyčios šventųjų.
Dagdos ir deivės Morrigan dukra Bridžita taps fomoriečių palikuonio karaliaus Boriso (Breso) žmona. Išvaizdus, bet griežtas ir nesvetingas karalius neturėjo didelio autoriteto; santuoka buvo sudaryta kariaujančių klanų paliaubų tikslu. Jų sūnus Rodanas žus mūšyje su dievu Gobniumi. Gedinti Bridžita visiškai atsiduos dieviškoms pareigoms. Jos veiklos laukas ir gabumai buvo tokie platūs, kad pagoniškoji mitologija vaizduoja ją triveide: Bridžita gydytoja, Bridžita poetų ir meno globėja ir net kalvė Bridžita. Prielaida, kad ji turėjo seserų vienodais vardais, neturėjo jokio pritarimo nei mitologijoje, nei krikščioniškoje interpretacijoje.
Ji yra išminties ir romumo įsikūnijimas, neturinti akivaizdžių priešų, kenčiančiųjų ir naminių gyvūnų gynėja, tapusi šventąja kaip puikiu pavyzdžiu moterims. Vasario 1-ąją Airijoje pagerbia deivę ir šventąją.
Tačiau grėsmingai skamba padaro Banši (The Banshee) vardas. Airių rašyba Bean-Sidhe skaitoma beveik kaip Bėda. Ir jis atneša nelaimę, pranašaudamas mirtį ir kančias.
Pasipuošusi baltu gobtuvu, palaidais ilgais žilais plaukais Banshee nesunkiai keičia savo išvaizdą, virsdama arba bedante senute, arba gražia mergina – ir visa tai turi tikslą suvilioti vėluojančius keliautojus ir sunaikinti žmones, kurių ji nekenčia.
Dažnomis Banshee aukomis tapo medžiotojai: iš drabužių sklindantis kraujo kvapas, permirkęs nužudytų gyvūnų krauju, traukė furijas. Juk jos, kaip ir vampyrai, maitinosi krauju, o geriausia – tik jaunų vyraų. Tačiau jos neniekino ir moterų, tačiau šiuo atveju mergelės virto banšėmis, padidindamos vampyrų gretas.
Banshee įvaizdis taip pat labai paplitęs normanų, skandinavų, škotų ir valų mitologijoje. Dažniausiai jos vardu gąsdindavo vaikus, taip uždrausdami naktį išeiti iš namų ar vaikščioti po kapines.
Keltų mitologijoje būta ir taikios išvaizdos deivių. Pavyzdžiui, Tseritvena, be tiesioginės atsakomybės už mėnulį, pasėlius ir gamtą, turėjo dar ir pranašiškų galių.
Smalsi deivė Koventina buvo vandenų valdovė, šaltinių ir šulinių globėja Airijos, Škotijos, Britanijos ir, žinoma, senovės Romos mitologijoje. Legenda pasakoja, kad ji dažnai gaudavo aukas pinigais ir perlais.
Fantominė deivė Morgana garsėja savo užkeikimais, su siaubingu įniršiu sviedžiamais ant mirtingųjų. Siejama su Morrigan – didžiąja karo deive, kuri valdė piktąsias dvasias, turėjo demonišką galią ir magijnį meistriškumą valdyti gyvenimą ir mirtį.
Bet jei jie yra tokie priešiški žmonėms ir apsėsti troškimo juos pašalinti, tada natūraliai kyla klausimas: ar tikrai jie yra dievai?
Sužinosime.
Laukite tęsinio.
