Istoriją apie tai, kaip per Antrąjį pasaulinį karą Lietuvos žydas apsiuvo visą Didžiosios Britanijos kariuomenę, tyrinėjo laikraščio nuolatinės autorės Sabina Salim ir Oksana O‘Carroll. Taigi, susipažinkime su žydų išeiviu iš Lietuvos Filipu Leopoldu (Philip Leopold).
1894 metais, kai jis pabėgo iš Lietuvos, kur tuomet vyko žydų pogromai, jam buvo vos 17 metų. Pirmiausia jis apsigyveno Anglijoje, Lidse (Leeds), o po 4 metų persikėlė į Belfastą, kur ir pradėjo siuvėjo karjerą.
Sunkiai ir su pavydėtinu užsidegimu dirbdamas jis įkūrė savo verslą, pavadindamas įmonę-siuvyklą „P Leopold and Son“. Iki 1925 m. Filipo siuvykloje, kuri tuo metu buvo įskurusi Donegal‘o gatvėje Nr. 129, dirbo jau 49 žmonės.
XIX amžiuje Belfastas buvo nedidelė gyvenvietė Ulsterio provincijoje, Šiaurės Airijoje. Ir tik 1888 m. karalienės Viktorijos nutarimu jis gavo oficialų miesto statusą. 1921 metais jis tapo Šiaurės Airijos sostine, kurioje nesiliovė konfliktai tarp katalikų ir protestantų. Tačiau žydų bendruomenė stengėsi laikytis atokiai nuo religinių nesutarimų, visą savo energiją ir jėgas skirdama verslo plėtrai.
Čia, Belfaste, Filipas susipažino su lietuvių žyde Roza ir 1899 metais jie susituokė. Jauna šeima pamažu didėjo ir ilgainiui sulaukė net 8 atžalų.
Praėjus ne vieneriems metams, Filipo Leopoldo istoriją pradėjo pasakoti jo proanūkė Džeraldina Kianon (Geraldine Connon). Paveldėjusi savo prosenelio talentą, ji tapo sėkminga mados dizainere. „Mada pradėjau domėtis devintojo dešimtmečio pradžioje, iškart po Čarlio (Charles) ir Dianos vestuvių – tuomet visuomenė buvo „pasinešusi ant mados“, – pasakojo ji.
Po Airijos padalijimo Filipas Leopoldas tapo Didžiosios Britanijos piliečiu, tačiau žydų tikėjimo neiškeitė į kitą – judaizmas visuomet buvo jų šeimos pagrindas. Religija nepasikeitė ir tuomet, kai Džeraldina ištekėjo už kataliko iš Karališkos Airijos policijos (Royal Irish Constabulary – RIC) dalinio.
Nemalonumai prasidėjo 1930 metų gruodį, kai Filipo dukra Neska, Džeraldinos močiutė, slapta ištekėjo už kataliko Tommy Rolston‘o, įformindama santuoką Šv. Patriko bažnyčioje.
Bažnyčia stovėjo netoli Leopoldų namų, tačiau šeima net negalėjo įsivaizduoti, kad kažkur netoliese, pagal katalikų kanonus, žydė duoda ištikimybės ir amžinos meilės priesaiką kito tikėjimo žmogui.
Tommy Rolston‘as buvo policijos pareigūnas, Karališkosios Airijos policijos (RIC) narys. Per revoliucinį karą RIC susirėmė su Airijos respublikonų armijos (Irish Republican Army – IRA) kovotojais. Vietos policijos padalinius sustiprino specialiai apmokyti britų rekrūtai (Black and Tans), išgarsėję žiaurumu, žmogžudystėmis, padegimais ir plėšikavimu. 1922 m. RIC kaip organizacija buvo išformuota.
Tačiau, kaip sakoma, anksčiau ar vėliau viskas slapta išaiškėja. Filipas Leopoldas labai pasipiktino, kai sužinojo apie tokią dukters „išdavystę“, jam tai prilygo protėvių religinių pamatų griovimui. Bet, laikui bėgant jis visgi susitaikė su dukters „gudrybe“ ir ėmė į jaunuosius žiūrėti su didele meile, netgi sumokėjo už privačią pirmagimės, Džeraldinos (Geraldine Connon-Beryl), mamos priežiūrą.
Stambus karinis kontraktas
1920 m. Filipo Leopoldo įmonė „tvirtai stovėjo ant kojų“ ir gavo pelningą vyriausybės užsakymą – siūti uniformas kalėjimams ir kariams. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui „P Leopold and Son“ verslas dar labiau suklestėjo.
Ypatingą vaidmenį reklamuojant ir plečiant įmonę atliko Filipo sūnus Sonny Leopoldas. Turėdamas puikias manieras, dalykines žinias ir ypatingą žavesį, jis užmezgė naudingas pažintis tarp verslininkų ir politikų, sumaniai bendravo su įtakingais žmonėmis. Sonny netrukus tapo artimas baronui Biverbrukui (Biwerbruck), kuris 1940 m. buvo paskirtas tiekimo sekretoriumi vadovaujant Vinstono Čerčilio (Winston Churchill) kabinetui.
Vadovaudamasis abipusiai naudingos partnerystės principais „niekada nieko neklausk – ateis laikas ir tau bus pasiūlyta viskas“, Sonny netrukus gavo užsakymą pasiūti karines uniformas britų kariuomenei. Didįjį sandorį užbaigė prabangi šventė viename iš privačių Londono klubų. Litvako Filipo Leopoldo siuvimo cechas Belfaste pradėjo dirbti tais laikais neregėtu pajėgumu, tiekdamas daugiatūkstantinei Didžiosios Britanijos armijai būtinas uniformas.
Evakuacija į Dromorą
1940 m. rugsėjį Sonny buvo skubiai iškviestas į Londoną, kur gavo itin slaptą informaciją apie artėjančius vokiečių išpuolius prieš Belfastą.
Leopoldų uniformų siuvimas buvo toks svarbus dalykas, kad vyriausybė pareikalavo įmonę nedelsiant evakuoti iš pramonės centro Belfasto – visai netrukus miestui iš tikrųjų buvo lemta tapti bombardavimo auka.
Nauja gamybos vieta buvo nedidelis Dromore miestelis, esantis Banbridge rajone, Down grafystėje, Šiaurės Airijoje (Dromore, County Down). Netrukus du apleisti malūnai buvo paversti siuvyklomis. Evakuacija dažnai vykdavo naktimis, nepaisant komendanto valandos. Darbuotojai patyrė didžiulius sunkumus, tačiau to nerodė, priešingai – jie demonstravo jaudinantį atsidavimą, ištvermę ir pasiaukojimą.
„Belfast Blitz“
Verslo perkėlimas baigėsi tik 1941 m. kovo mėnesį, o jau po mėnesio vokiečių lėktuvai pradėjo bombarduoti Belfastą. Naktį iš balandžio 7-osios į 8-ąją naciai smogė miestui pirmąjį smūgį. XX a. viduryje Belfastas turėjo galingą pramoninių gamyklų ir laivų statyklų kompleksą. Čia buvo statomi laivai ir lėktuvai, gaminama amunicija britų ginkluotosioms pajėgoms. 1941 m. balandžio 15 d. du šimtai nacių bombonešių sudavė vieną stipriausių smūgių Šiaurės Airijos sostinei – žuvo daugiau nei 900 žmonių ir apie pusantro tūkstančio buvo sužeista.
Išpuoliai prieš Belfastą, žinomi kaip „Belfast Blitz“, tęsėsi gegužės 4-6 dienomis. Buvo sugriauta apie 90 tūkstančių namų, žuvo šimtai žmonių. Kas žino, kas būtų nutikę Leopoldų šeimai, jei jie būtų likę Belfaste?
Tačiau sėkminga evakuacija padėjo išlikti Leopoldams ir jų verslui – įmonė „P Leopold and Son“ ir toliau siuvo uniformas britų kariuomenei, teikdama visą įmanomą pagalbą kovojant su naciais. Šiandien mes suprantame, kad tik tokia aktyvi ir bebaimė veikla ir yra tas žygdarbis, sukūręs pagrindą visuotinei pergalei prieš didžiausią blogį – nacizmą. Tačiau tuo metu niekas apie tai negalvojo: nei Filipas Leopoldas, nei jo šeima, nei siuvėjai, nei daugybė kitų tautybių žmonių, dirbusių savo darbą įvairiose šalyse ir padėjusių tiems, kurie priešakinėse pozicijose grūmėsi su priešu.
Leopoldų istoriją savo knygoje, kuri šiuo metu ruošiama spaudai, aprašė šeimos palikuonė Džeraldina (Geraldine Connon).
