Jei niekada nesi buvęs Izraelyje, tačiau norėtumei pabuvoti, galiu pasakyti „tavęs laukia siurprizas“. Tu tikrai neliksi abejingas šiai šaliai po kelionės. Arba tu pamilsi Izraelį, arba nustebsi. Arba sužinosi ką nors naujo, arba tavo gyvenime kažkas pasikeis. Galbūt, kažkuo netgi pasipiktinsi… bet tikrai neliksi abejingu. Man ši kelionė jau buvo penkta, tačiau kiekvieną kartą Izraelis mane nustebina ir duoda kažką naujo.
Tradicinės vietos, kurias aplanko keliaujantys į Izraelį tai Raudų siena, Kapo sodas – tuščias kapas, kur buvo palaidotas Jėzus. Šalia Golgotos kalnas – nukryžiavimo vieta. Alyvų kalnas Jeruzalėje, nuo kurio atsiveria gražus vaizdas į Šventyklos kalną. Alyvų kalno papėdėje – Getsemanės sodas. Netoli Šventyklos kalno „aukštutinis kambarys“, kur Jėzus su mokiniais šventė paschą – „paskutinę vakarienę“. Važiuojant link Galilėjos ežero, pakelyje Megido kalnas ir slėnis, kuriame skirta paskutiniuoju mūšiu pabaigti visus karus žemėje. Kafarnaumas prie Galilėjos ežero su „Petro žuvimi|, kelionė laivu per ežerą, ar pasivaikščiojimas pakrantėje. Senoji Jafa, kur Petras ant plokščiastogio gavo apreiškimą, kad Dievas jį veda pas pagonis skelbti Evangeliją. Tel Avivo vaizdai gražiausiai atsiveria būtent nuo apžvalgos kalnelio, esančio Jafos priemiestyje. Betliejus, Masada, Petra, Negyvoji jūra ir daug kitų nuostabių istorinių ir lankytinų vietų Izraelyje. Tačiau aš jaučiuosi pabuvęs Izraelyje tik tada, kai susitinku su gyvai tikinčiais, mesijiniais žydais, kurie, atgimę iš Dvasios, tapo tikrais krikščionimis. Jie yra šventa mūsų tikėjimo šaknis, apie kurią kalba apaštalas Paulius laiške romiečiams (Rom 11, 18). Paprastai kiekvienoje kelionėje būna labai daug norinčių pasikrikštyti Jordano upėje. Norėčiau atkreipti dėmesį, kad tikėjimas daug svarbesnis už vietą. Krikštas nėra „pririštas“ prie Jordano. Vandens krikštas – tai tavo grynos sąžinės atsakas (pasižadėjimas) Dievui per prisikėlimą Jėzaus Kristaus…(1 Pet 3, 19-22).
Šį kartą teko pamatyti Izraelį per patį 70 metų jubiliejų.
Balandžio 18 dienos vakare pasigirdo sirenos… Mes greitai nubėgome į slėptuvę nuo bombų ir, uždarę duris, pradėjome melstis. Tačiau nepasigirdo krintančių bombų ir sirena greitai nutilo. Vėliau sugrįžusi mūsų draugė paaiškino, kad tai buvo ne pavojaus sirenos, bet sirenos, skirtos paminėti žuvusius kareivius ir teroro aukas. Kadangi šito mes nežinojome, mums teko šiek tiek patirti, ką jaučia izraelitai, kai raketos skraido virš jų namų. Visuose naujose gyvenamuose namuose yra įrengtos slėptuvės. Todėl per 10-15 sekundžių galima laisvai suspėti ir saugiai pasislėpti. Netgi daugiabučiuose namuose kiekviename aukšte yra stipriai apsaugotas kambarys nuo bombų. Kai išgirdome kitą signalą, mes jau nebebėgome slėptis ir galėjome pamatyti, kaip važiuojančios mašinos sustoja, o iš jų išlipę žmonės pagarbiai stovėjo apie dvi minutes, kol tęsėsi sirenų garsai. Per 70 Izraelio nepriklausomybės metų buvo suskaičiuota virš 23 tūkstančių kareivių ir virš 3 tūkstančių teroro aukų.
Nuostabu yra tai, kad nors aplink pastovūs kariniai veiksmai ir garsai, pačiame Izraelyje ir jo sostinėje Jeruzalėje – ramu. Senoji Jeruzalė pilna pilnutėlė žmonių. Ten visada daug tikinčiųjų ir turistų iš įvairiausių pasaulio šalių. Kai esi Izraelyje ir aplankai istorines vietas, Biblija tampa dar aiškesnė, o supratimas apie Jėzų, Jo mokinius ir visą Izraelį įgauna vizualinį apipavidalinimą. Taip pat dar suprantamesnė tampa Hebrajų kultūra ir vaidmuo krikščionybės atsiradimui. Pati Izraelio žemė pradeda kalbėti atvykusiems tikintiesiems.
Nors kiekvienam atvykusiam turistui yra kur pakeliauti ir ką pamatyti, tačiau Izraelis daugiau negu tai, ką matome. Izraelis man tai tauta ir vieta, kur gimė mūsų Gelbėtojas ir Viešpats Jėzus Kristus.
Jeruzalė tai miestas, kuriame Jis buvo nukryžiuotas ir palaidotas. Kapo sodas man viena iš nuostabiausių vietų, liudijunčių galingą Jo prisikėlimą iš numirusių. Ten renkasi tikintieji iš viso pasaulio, meldžiasi, šlovina ir prisimena Jėzaus mirtį iki kol Jis sugrįš. Kartais nelengva būna sulaukti, kada galėsi įeiti ir pabūti kape, kuriame įvyko šlovingas prisikėlimo stebuklas, nes daugelis stovi eilėje ir laukia, kad patektų į vidų.
Raudų siena tai vienintelė išlikusi siena nuo atstatytos Saliamono laikų šventyklos. Sunku būtų atrasti žmogų kuris, atvykęs į Jeruzalę, neprieitų prie Raudų Sienos… Nors Dievas mus girdi, kur mes bebūtume, tačiau Šventojo Rašto žodžiai atkreipia dėmesį į maldą būtent toje vietoje, kur buvo pastatyta Šventykla. „… jei mano tauta, kuri vadinasi mano vardu, nusižemins, melsis, ieškos mano veido ir atsisakys savo blogų kelių, Aš išgirsiu danguje, atleisiu jos nuodėmes ir išgydysiu jų žemę. Mano akys ir ausys bus atviros maldai šioje vietoje, nes Aš išsirinkau ir pašventinau šituos namus, kad juose amžinai būtų mano vardas; mano akys ir širdis bus ten visada“ (2 Kron 7, 14-16).
„Ir kiekvienas kuris šaukiasi Viešpaties vardo bus išgelbėtas“ (Rom 10, 13).
Jei jums kilo noras aplankyti Šventąją Žemę, jūs galite susisiekti su mumis.
Pastorius
Gintautas Tautkus
