Home Švietimas Jurgita Urbelienė: šeima – svarbiausia gimtosios kalbos ugdytoja

Jurgita Urbelienė: šeima – svarbiausia gimtosios kalbos ugdytoja

180
0

Lietuvos švietimo, mokslo ir sporto ministerija kartu su VDU ir Pasaulio lietuvių universitetu pradėjo išeivijos tėvų švietimo programą/projektą, kurį inauguruoja lietuvių kalbos mokytojos, 2020 metų lituanistinio švietimo mokytojo premijos laureatės Jurgitos Urbelienės straipsnis.

Lietuvos užsienio reikalų ministerijos duomenimis, šiuo metu pasaulyje už Lietuvos ribų gyvena apie 1,3 mln. lietuvių, taigi—trečdalis tautos. Globalėjančiame pasaulyje ypač sunku ir tuo pačiu be galo svarbu išsaugoti tapatybę. Gyvendami svečioje šalyje, tampame dvigubos tapatybės žmonėmis. Tenka tai pripažinti ir niekur nuo to nepabėgsime. Tad lietuvių kalba išlieka tapatybės pagrindu. Kalbos ir tapatybės klausimai emigracijoje, tapo mūsų kasdienybe, tarsi duona.

Lietuvių kalba Airijoje

Šiuo metu gyvenu Airijoje, mokau lietuvių kalbos airiškose mokyklose, prieš tai ilgą laiką dirbau šeštadieninėje lituanistinėje mokykloje. Tad noriu pasidalinti savo patirtimi ir pastebėjimais apie lietuviškos tapatybės išlaikymą ir puoselėjimą Airijoje. Manau, kad panašiomis įžvalgomis pasidalintų tautiečiai, gyvenantys ir kitose šalyse.

Lietuvių migracija į Airiją suaktyvėjo po 2004m. 1d. kuomet Lietuva įstojo į Europos Sąjungą ir įgijo laisvo judėjimo Europos Sąjungoje teisę. Tad galime pastebėti, kad Airija, migracijos požiūriu dar jauna šalis, čia gyvena šių dienų emigrantai. Stebint ir įvertinant emigracijos istoriją bei tendencijas, didesnė lietuvių kalbos svarba išryškėja pirmosios ir antrosios kartos emigrantams, tad lietuvių kalbos išlikimo, perdavimo klausimu išlieku optimiste, nes šiai dienai, Airijoje užaugusi karta tebūtų nuo 1 iki 1,5 kartos.

„Tikėtis užauginti dvikalbį vaiką neįdėjus darbo yra tas pats, kaip tikėtis nuimti derlių nieko nepasėjus“

Išvykdami iš savo šalies tėvai dažnai pagalvoja, kaip vaikas adaptuosis, kaip įsisavins anglų ar kitą kalbą, bet apie savą kalbą paprastai negalvojama. Atrodytų, kad ir kur begyventum, kur bebūtum, savos gimtosios lietuvių kalbos perdavimas jaunajai kartai turėtų vykti natūraliai ir savaime. Tačiau emigracijoje susidūrus dviems kalboms—dominuojančiajai (Airijos atveju ir gyvenamosios šalies kalbai) ir paveldėtajai, pastarajai dažniausiai gresia išnykimas.

Vis dar gaji mintis, kad tik puiki anglų (priklausomai nuo gyvenamos šalies, norvegų, ispanų, vokiečių ar dar kita) kalba užtikrins integraciją į vietinę visuomenę. Tad atvykus, bendravimui gimtaja kalba „vietos tarsi ir nelieka“. Taip lietuvių kalba palengva išstumiama. Esu tikra, kad bet kuriuo atveju čia, Airijoje ar kitoje šalyje, augantys vaikai puikiai kalbės angliškai, ar kitomis vietos kalbomis, bet neskatinant gimtosios, paveldėtosios kalbos vartojimo, ji skurs, nyks ir bus išstumta. Dažnai tenka išgirsti įvairiausių „pasiteisinimų“ kodėl tėvai su vaikais nekalba lietuvių kalba. Tad priminsiu, manau, daugeliui ne kartą girdėtą posakį, kad tikėtis užauginti dvikalbį vaiką neįdėjus darbo yra tas pats, kaip tikėtis nuimti derlių nieko nepasėjus.

Manau dauguma pritars, kad šeimoje, kurioje lietuviškumas yra duona kasdieninė, vaikui išaugti lietuviškai galvojančiu, jaučiančiu žmogumi galimybių nepalyginamai daugiau, nei šeimoje, kurios lietuviškumą atskleidžia tik lietuviška pavardė.

Galimybės mokytis lietuvių kalbos ir noras mokytis lietuvių kalbos

Atrodytų, kad dabartinės sąlygos yra palankesnės lietuvių kalbos išlikimui nei ankstesniais laikais. Pavyzdžiui, Airijoje šiuo metu yra vienas geriausiai išplėtotų lituanistinių mokyklų tinklų, veikia 19 savaitgalinių lituanistinių mokyklų. Nuo 2018 metų rudens yra galimybė mokytis lietuvių kalbos ir Airijos vidurinėse mokyklose. Jei susidaro bent aštuonių mokinių grupė, mokykloje steigiama lietuvių kalbos klasė ir vieną kartą per savaitę vyksta lietuvių kalbos pamokos. Nuo šių metų šia galimybe gali pasinaudoti vidurinių mokyklų visų klasių mokiniai.

Nepaisant esamų palankių sąlygų ir galimybių, skaičiai liūdina. Airijos švietimo ministerijos duomenimis, šiuo metu Airijoje gyvena apie 14 tūkstančių mokyklinio amžiaus lietuvių vaikų, tad statistiškai tik apie 7 proc. jų sistemingai, bent kartą per savaitę, mokosi lietuvių kalbos. Nejau tiek daug yra išvykusių, kurie jaučia abejingumą Lietuvai? Nejau esant Airijoje ar kitoje svečioje šalyje galima lengvai atsisakyti visko kas liko gimtinėje, Lietuvoje? Juk kalba, tai tautinės savivertės garantas. Kiek jos yra mūsų gyvenime?

Aš visuomet skatinau ir skatinu, nesigėdyti savo gimtosios kalbos svečioje šalyje, nepaliauti ja kalbėti su vaiku ir nepasiduoti iškilus pirmiesiems sunkumams. Žinoma labai svarbus kalbos išlaikymo veiksnys, nesupriešinimas paveldėtosios kalbos su dominuojančia anglų ar kita, vietos kalba bei tėvų kalbinis optimizmas, kurio pasigendama.

Lietuvių kalbos perdavimo „saugiklis“ — tėvai

Lietuvių kalbos sėkmingas perdavimas išeivijoje galimas glaudžiai bendradarbiaujant grandžiai tėvai—vaikai—pedagogai. Bet, kaip žinome, kalbos perdavimas vyksta per kartas, tad vienas svarbiausių šios grandies „saugiklių“ yra tėvai. Nėra bendradarbiavimo su tėvais — nėra ir sklandaus perdavimo. Nepabijosiu pasakyti, kad tėvai yra didžiausią įtaką vaikams darantis autoritetas. Jei tėvai rūpinsis, kad lietuvių kalba būtų nesvetima vaikams, taip ir bus. Tęstinumas—tai tėvų tradicijų išlaikymas, pagarba visai giminei, kalbą išsaugojusiai ir sunkiais laikais. O ką mes perduosime savo vaikams ir vaikaičiams?

Pamenu man labai patiko moters, gyvenančios svečioje šalyje atsakymas savo paauglei dukrai, nenorinčiai mokytis lietuvių kalbos: „Aš nenoriu būti ta, kuri nutrauktų ir sustabdytų lietuvių kalbą mūsų šeimoje. Kai tu užaugsi ir turėsi savo vaikų, jeigu norėsi būti ta paskutine, kuri sustabdys lietuvių kalbą, tai bus tavo sprendimas, bet aš – nenoriu“. Kyla klausimas — ar atsiras norinčių būti ta paskutine mama, kuri sustabdo lietuvių kalbą šeimoje?

Dvikalbystės mitai ir lietuvių kalbos vertė

Nereikia pamiršti, kad gebėjimas kalbėti keliomis kalbomis yra didelis privalumas, tačiau, nepaisant to, vis dar sklando daugybė mitų apie vaiko auginimą mokant lietuvių kalbos ar šeimoje bendraujant keliomis kalbomis. Neleiskime tarp užsienyje gyvenančių lietuvių įsišaknijusiems mitams stabdyti lietuvių kalbos skatinimo ir ugdymo. Svarbu atpažinti, kas yra tiesa, o kas tik mitas. Ir nepamirškime, kad dar lietuvių bendrinės kalbos kūrėjas, kalbininkas Jonas Jablonskis yra pasakęs: „Maža garbė svetimom kalbom kalbėti, didi gėda savos gerai nemokėti“. Kalba gyvuos tiek, kiek ji bus įsisąmoninta kaip vertybė.

Kalbėti šia tema paskatino tėvų žinių apie dvikalbystės specifiką ir jos naudą stoka, kai dauguma linkę naudotis išankstinėmis nuostatomis – stereotipais ir eiti lengviausiu, bet toli gražu ne teisingiausiu keliu.
Kituose savo straipsniuose aptarsiu pagrindinius mitus su kuriais susiduria tėvai.

Jurgita Urbelienė, Lietuvių kalbos mokytoja Airijoje, 2020 metų lituanistinio švietimo mokytojo premijos laureatė

Parengta pagal https://pasauliolietuviai.lt/jurgita-urbeliene-seima-svarbiausia-gimtosios-kalbos-ugdytoja/?fbclid=IwAR22JwYIumftuYlZfmnp9tL-EQ3EVYUTBV32r2DpHgAYuMf8nd6BlsCPJCY