Jurgita Urbelienė: Atsisakę gimtosios kalbos, neteksime  savo šaknų ir netapsime kitos tautybės žmonėmis

Siūlome jūsų dėmesiui interviu su Airijos lietuviams gerai pažįstama airiškose mokyklose dirbančia lietuvių kalbos mokytoja Jurgita Urbeliene. Artėjant naujiems mokslo metams, kalbamės apie lietuvių kalbos prestižą išeivijoje, apie nuotolinį darbą su mokiniais koronaviruso pandemijos metu, apie dvikalbystės svarbą, apie tai, ko mokiniai tikisi iš mokytojų ir kokia yra emigracijoje dirbančio lietuvių kalbos mokytojo misija.

 – Jurgita, gal galite plačiau papasakoti apie savo darbą ir pristatyti mokyklas, kuriose dirbate?

– Išeivijoje dirbančio švietėjo,  lituanisto darbas – ,,ne padebesių, bet pažemių darbas‘‘. Man visuomet imponavo J.Tumo – Vaižganto mintijimas, samprotavimai, koks taiklus, kontrastingas sugretinimas „….toks pat, kaip sliekų: per tūkstančius metų milijonai tų prastų gyvulėlių kantriai, iš palengvo leidžia per savo vidurius sudrėkintą žemę ir, galų gale, pataiso derlios viršutinės žemės sluoksnį, vaizdams kovų dėl kultūrų…’’  Taip kasmet įsibėgėjus mokslo metams ,,derlios viršutinės žemės sluoksnyje’’ bandau atrasti vis naujų ,,deimančiukų’’, bet visuomet verta stengtis, net jei tai bus ir vienintelis ,,deimančiukas’’

Esu lietuvių kalbos mokytoja, dirbu Post – Primary Language Ireland (PPLI) skyriui prie Airijos švietimo ministerijos.  Jau ne vienerius metus Airijos lietuvaičius mokau lietuvių kalbos šiose Airijos vidurinėse mokyklose: ,,Bremore Educate Together“(Balbriganas), ,,Hartstown Community“(Dublinas), ,,Fingal Community College’’(Dublinas) ir ,,Larkin Community College’’ (Dublinas). Pripažinkime, tai unikali galimybė, mokytis lietuvių kalbos airiškose mokyklose. Šis Airijos vyriausybės žingsnis yra didžiulis pripažinimas Airijos lietuviams, kaip savo paveldą gerbiančiai ir puoselėjančiai tautai.

Nuo 2020 metų rugsėjo įsigalios lietuvių kalbos mokymo programa, kurią galės naudoti visos norinčios Airijos mokyklos, o nuo 2022 -ųjų bus tikrinami laikančiojo lietuvių kalbos egzaminą kalbėjimo,  klausymo, teksto suvokimo ir rašinio rašymo įgūdžiai.

– Sakoma, kad anksčiau 5-6 proc. visų išeivijos, o dabar jau 7 proc. (ir visgi tai labai nedidelė dalis) vaikų mokosi lietuvių kalbos. Kaip manote, kokios galėtų būti to priežastys?

– Ko gero, ne kartą girdėjote pasakymą, kad tikėtis užauginti dvikalbį vaiką neįdėjus darbo yra tas pats, kaip tikėtis nuimti derlių nieko nepasėjus.

Taip ir su lietuvių kalba. Ji – “ir turtas, ir vargas”, kai dominuojanti aplink anglų kalba. Tad, kad ir kaip banaliai nuskambės, bet kalbos išlaikymą šeimoje nulemia šeimos kalbų politika. Dauguma linkę naudotis išankstinėmis nuostatomis – stereotipais ir eiti lengviausiu, bet toli gražu ne teisingiausiu keliu. Tėvai turi didelę įtaką savo vaikų kalbinėms nuostatoms ir elgesiui! Absoliutinti vienos priežasties negalėčiau, bet paminėsiu dar vis gajas su kuriomis tenka kovoti:

Tėvų žinių apie ankstyvosios dvikalbystės specifiką ir jos naudą stoka – visi nori savo vaikui gero ir, bijodami kažko, pvz., kitakalbėje mokykloje bus sunku mokytis, tik puiki anglų kalba užtikrins integraciją į vietinę visuomenę, darželyje nesusikalbės, gal vėliau kai paaugs, kai pramoks vieną kalbą ar pan., nusprendžia įvairiai. Trūkstant informacijos, kartais apsisprendžiama taip, kad paskui labai gailimasi, neįvertinus ankstyvosios dvikalbystės naudos, kai vaikui išmokti dvi kalbas gerokai lengviau. O dėl dominuojančios anglų kalbos, esu tikra, kad bet kuriuo atveju čia, Airijoje, augantys vaikai puikiai kalbės angliškai. Todėl, kuo anksčiau vaikas mokosi antros kalbos, tuo geriau gali išmokti bet kokią kitą kalbą.

Eksperimentinės lingvistikos tyrimai rodo, kad kalbų mokėjimas ir kalbų vartojimas verčia labai aktyviai dirbti abu smegenų pusrutulius. Smegenys treniruojamos daug geriau, kai mokomės kalbų, kai vartojame kelias skirtingas kalbas. Be to, formuojasi tam tikri labai naudingi įgūdžiai: jautrumas kalbai, atidumas kitokiam pašnekovui ir t. t.

Menkas lietuvių kalbos prestižasnesant Tėvynėje, tapatybės pagrindu lieka kalba. Kaskart susimąstau: kaip pakito kalbos ir tapatybės santykis? Girdint apie menką lietuvių kalbos prestižą, kyla klausimas: ar įmanoma dirbtinėmis priemonėmis kilstelt kalbos prestižą? Atsakymas – NE! Bet atminkim, kad tai – mūsų valstybės kalba, vienas iš tautos tapatybės ženklų, tad jei didžiuosimės esantys lietuviais, vertinsime savo šalį, tuomet ir gimtąją kalbą suvoksime kaip prestižinę. Tad viskas – mūsų rankose.

 Savo kalbos perdavimo prasmės nematymas, jos vertinimas siaurai praktiniu požiūriu. Dažnas kelia klausimą: KAM ta lietuvių kalba vaikams?  Ir samprotauja maždaug taip: “Kai iš pradžių atvažiuoji į šalį ir galvoji, kad jausies čia kaip namie – bet aš nežinau nė vieno atvažiavusio, kad čia jaustųsi kaip namie. Ir nemaža dalis važiuoja atgal. Bet mum bent jau artimoj ateity tikslo nėra važiuot į Lietuvą. Ir ta prasme ta lietuvių kalba reikalinga tiek, kad galėtų vaikai su seneliais susikalbėt. Su seneliais tai vaikai gali susikalbėt, pvz., K., taip kaip yra dabar. Nosinių ar ko ten neypatingai reikia. Ir pats aš kokius…. gerus penkis metus kaip minimum, kai išvažiavom, lietuviškos raidės nematęs, kad rašyčiau kažkam su tomis “š” ar “č”, tai… nebūna. Tai kam tas klausimas?..” (Kalba netaisyta – “Lietuvis” past.)

Tai vienas iš daugelio pavyzdžių. Žvelgiant į tolimą perspektyvą, vis labiau globalėjančiame pasaulyje nepakanka mokėti vien tik anglų kalbą, nors ji ir universali bei plačiai paplitusi. Mokėjimas bendrauti keliomis kalbomis ir daugiakalbystė yra vienas iš būtiniausių dalykų, norint integruotis į šiuolaikinę visuomenę. Nepamirškite, kad kalbų mokėjimas – tai raktas į pasaulį.

– Kokią tendenciją įžvelgiate savo darbe su vaikais? Ar jie labiau motyvuoti, ar motyvacija vis dėlto mažėja? Ar dažniau tėvai verčia vaikus mokytis, ar vis dėlto jie patys rodo norą ir kaip apskritai jums sekasi dirbti?

– Nuo 2018 m. rugsėjo Airijoje gyvenančių lietuvių vaikai turi galimybę mokytis lietuvių kalbos airiškose mokyklose. Per savaitę gimtosios kalbos pamokoms skiriamos 2 akademinės valandos. Šią mokymo programą pripažįsta ir ,,Junior Cycle Profile of Achievement (lietuviško pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrinimo atitikmuo Airijos švietimo sistemoje). Galimybė kalbėti paveldėtąja kalba ir jos mokytis – tai žmogaus prigimtinė teisė. Toks ir yra mūsų tikslas, bet neįmanoma lyginti lietuvių kalbos pamokų vykstančių Lietuvoje ir Airijoje, nes Lietuvos mokyklose lietuvių kalbos mokomasi kasdien, o Airijoje tik kartą per savaitę.

Mano, kaip mokytojos, užduotis ne tik mokyti lietuvių kalbos, supažindinti su lietuvių literatūra, bet ir pažadinti protą, smalsumą. Vis beldiesi į širdis ir protus, mėgini pramušti inertiškumo kiautą ir padėti surasti teisingą atsakymą atsižvelgiant į pasaulinį kontekstą. Dabartinė vaikų karta tai – karta, gyvenanti kitos kultūros, kitų tradicijų apsuptyje, be to, tai interneto ( ar net ,,Google’’) karta, kuri laukia iš mokytojo iššūkių, nestandartinių užduočių ir sprendimo būdų.

Praėję mokslo metai buvo keisti, tai buvo labai sudėtingas laikas. Manau šiuo metu mokytojai ir studentai išgyveno didžiausią švietimo eksperimentą žmonijos istorijoje. Mokykla, klasė persikėlė į namus. Daugelio moksleivių, mokytojų virtuvės stalai tapo mokymo ir mokymosi centrais. Išlaikyti ilgalaikį tokį mokymo(si) ritmą (kuris tęsėsi nuo kovo 13d.), buvo tikras iššūkis. Tradicinį mokymą pakeitė nuotolinis mokymas. Tiek aš, tiek mokiniai pasiilgome gyvo kontakto, nes virtualybė nepakeis gyvo mokinio-mokytojo santykio. Pastebėjau, kad trūko mokyklinio šurmulio. Kai pamokos vykdavo klasėje, norėdavosi, kad mokiniai dirbtų susikaupę, be pašalinių pašnekesių ar komentarų. Pats nuotolinis mokymas pranoko visus lūkesčius. Nors esu optimistė ir visus iššūkius pasitinku drąsiai, vis tik buvo nuogąstavimų kaip tai pavyks įgyvendinti. Nuotolinis mokymas leido visiems peržiūrėti ir vėl prisiminti jau kiek pamirštus savo darbo procesus mokytojams, kurie turi kruopščiai pasiruošti kiekvienai pamokai, atnaujinti mokymo(si) medžiagą, suteikti grįžtamąjį ryšį kiekvienam besimokančiajam, reflektuoti savo veiklą. Savo įtemptoje dienotvarkėje planuodavau viską – virtualiai dalyvaujant sinchroninėse pamokose teko daugiau laiko skirti pasiruošimui pamokoms. Darbo su mokiniais metodų įvairovė suteikia laisvę mokinių mintims, veiksmams, provokuoja įvairius individualius atsakymus, moko gerbti draugų idėjas, skatina savarankišką požiūrį.Į mokymosi proceso tobulinimą įtraukiau ir mokinius – naudodami CHAT’Ą kartu diskutuodavome kaip paįvairinti nuotolinį mokymą, domėjomės, kas vaikus labiausiai domina ir t. t.

Mokykla labai svarbi socialiniu požiūriu, mokiniams buvo sunku kiekvieną dieną nematyti savo draugų gyvai. Tad teko padėti jiems prisitaikyti prie šios naujos realybės. Be galo svarbu su kiekvienu mokiniu palaikyti ir individualų ryšį. Išnaudodami ,,Microsoft Teams’’ galimybes, naudojome atskirą pokalbį, kuriame mokinys galėjo saugiai užduoti rūpimus klausimus ir gauti reikalingą papildomą pagalbą. Gražiu ritualu tapo kiekvieną mokymo savaitę pradėti gražia sentencija ar kokia nors mintimi, kuri pakylėtų darbui ir padėtų mažiau galvoti apie siaučiantį virusą.

Tokie buvo praėję mokslo metai, o kokie bus šie dar niekas nežino. Tačiau didžiausia vertybė – ne pasirinkta nuotolinio mokymo aplinka, bet žmonės – mokytojai, jų noras tobulėti, mokytis, patarti vieni kitiems, bandyti kažką nauja, eiti pirmyn ir nuoirdžiai padėti vienas kitam. Aš buvau mokoma, kad svarbiausia mokytojo paskirtis – atskleisti žmogaus prigimtyje glūdintį kūrybinį potencialą. Šis tikslas nėra lengvai pasiekiamas, nes žmogaus prigimtis, kaip žinome, yra prieštaringa, joje glūdi ne tik gėrio, bet ir blogio pradmenys. Kaip teigia Steen Larsenas “Niekas negali kito ko nors išmokyti, bet mokytojas gali sukurti situaciją, kurioje mes patys ko nors išmoktume”. Dabartinė susiklosčiusi situacija manau mus, mokytojus ir mokinius, išlukšteno ir daug ko išmokė, visi atradome savo ,,super galių’’. Juk gyvenimo išbandymuose slypi neišsemiamos galimybės mokytis iš patirties ir tapti geresniems nei vakar. Manau mokytojas yra mokytojas ir nesvarbu ar tas ,,mokymo laukas’’ Lietuvoje ar Airijoje. Mokytojas, jis ne tik dalykininkas, jis ir auklėtojas, ir geriausias draugas.

Parašykite komentarą