Evangelijos pagal Joną aštuntajame skyriuje išgirstame pasakojimą apie sugautą nusidėjėlę ir…klastingus skundikus. Kai sudedi šias dvi žodžių reikšmes, tada ir susimąstai, kuri nuodėmė sunkesnė: svetimavimas, ar klastingas skundas? Tiek klasta, tiek pats skundas yra nuodėmingas aktas. Čia nekalbame apie teisėtus skundus, kai žmogaus teisė yra sutrypta ir šaukiasi teisingumo. Kalbame apie skundą, kaip piktdžiugą matant kito žmogaus nedorybę ir silpnybę. Jei gyvenimo kelyje susiduriame su papiktinimais ir skundžiame juos, bet neturime nusidėjėliui meilės, esame, anot apaštalo Pauliaus, tik žvangantis varis ir skambantys cimbolai.
Štai Kalkutos Motina Teresė krikščioniškam pasauliui gerai žinoma savo gailestingumo darbais šių dienų „raupsuotiesiems“: AIDS aukoms, mirštantiems gatvės tamsoje ir purve: nuolat yra kalbėjusi apie Susitaikymo sakramento svarbą kataliko gyvenime. Ji pati kas savaitę eidavo Šv. Išpažinties. Apie tai yra sakiusi: „ Vienas dalykas kaip niekad svarbus žmogaus gyvenime, – Išpažintis. Tiesa, Išpažintis be veiklios meilės ir nusižeminimo yra niekas. Mes tai vadiname Atgailos Sakramentu, bet iš tiesų tai yra Meilės Sakramentas, Susitaikymo Sakramentas. Šv. Išpažinties sakrali erdvė yra skirta tam, kad Jėzus pasiimtų viską iš manęs, kas mane griauna ir stato manyje pikto sienas ir nepasitikėjimo pertvaras. Išpažintis yra nuostabiausias meilės aktas. Tik Išpažintyje mes įeiname kaip nusidėjėliai su savo nuodėme ir išeiname kaip nusidėjėliai jau be nuodėmės“. Kitoje vietoje šia tema yra pastebėjusi dar: „Šv. Išpažintis – tai Jėzus ir aš, nieko kito daugiau. Ir atminkite tai visam gyvenimui“.
Lietuvių katalikų misijos Airijoje kapelionas, kunigas Egidijus Arnašius
