Airijos lietuvių katalikų ir Lietuvių katalikų misijos Airijoje kapeliono, kunigo Egidijaus Arnašiaus iniciatyva į Airiją iš Lietuvos atkeliavo dvi Gailestingojo Jėzaus paveikslų kopijos – viena jų pasiekė Šv. Andriejaus bažnyčią Dubline, kita – Clonard parapiją Wexford‘e. Balandžio 28 d., sekmadienį, dovaną pašventino Šv. Andriejaus bažnyčios administratorius, kunigas Enda Cunningham ir kunigas Egidijus Arnašius.
Aušros Vartų Gailestingumo Motinos stebuklingas paveikslas, kasdien sutraukiantis gausius maldininkų būrius, yra brangus kiekvienam lietuviui. Tačiau Vilniuje yra ne mažiau garsus Gailestingojo Jėzaus arba Dievo Gailestingumo paveikslas, kurį nutapė dailininkas Eugenijus Kazimirovskis pagal mistikės sesers Marijos Faustinos Kovalskos patirtus regėjimus 1934 metais.
Pirmą kartą šis paveikslas viešai pagerbtas 1935 m. Aušros Vartų koplyčioje Velykų penktadienio, šeštadienio bei Atvelykio sekmadienio tridieniu užbaigiant Jubiliejinius Pasaulio Atpirkimo metus. Tridienio pamaldose dalyvavusi Marija Faustina Kovalska savo dienoraštyje rašė, kad pamaldų metu Išganytojo ranka paveiksle judėjusi, kryžiaus ženklu laimindama susirinkusiuosius. Pats paveikslas atrodė lyg gyvas, o iš jo trykštantys spinduliai skverbėsi į žmonių širdis ir sklido tolyn…
Pirmąjį gailestingojo Išganytojo apsireiškimą šv. Faustina patyrė 1931 m. vasario 22 d. Plocke, vėliau keletą kartų Vilniuje. Čia ji atvyko Dievo Motinos Gailestingumo seserų vienuolyno vyresnybės nurodymu po 1933 metais duotų amžinųjų įžadų ir gyveno iki 1936-ųjų.
Dailininko Eugenijaus Kazimirovskio paveiksle nutapytas Jėzus sesers Faustinos apsireiškimo metu. Sujuosta balta tunika vilkįs Išganytojas pakelta dešine ranka laimina žmones lyg tardamas: Ramybė jums. Kairiąja ranka Jėzus liečia savo drabužį ties Švč. Širdimi. Iš čia į mus trykšta du spinduliai – balzganas ir raudonas. Balzganas spindulys simbolizuoja sielą apvalantį vandenį, o raudonas – kraują, sielos gyvybę. Laimingas, kas gyvens jų pavėsyje, nes jo nepasieks teisinga Dievo ranka. Šie spinduliai yra gaivinančios bei gydančios krikšto, atgailos bei eucharistijos sakramentų versmės, jų begalinės malonės sieloms. Seseriai Faustinai apsireiškęs Išganytojas pageidavo, kad po atvaizdu būtų užrašas: Jėzau, pasitikiu Tavimi. Šis užrašas turėtų priminti, kad tik Dievu pasitikintis žmogus gali priimti Jo teikiamas malones. Pats paveikslas turėjo būti pašventintas pirmąjį sekmadienį po Veykų. Sieloms, kurios melsis prie šio paveikslo, Jėzus pažadėjo suteikti gausias malones. Jis taip kalbėjo seseriai Faustinai:
„Pažadu, kad ta siela, kuri garbins šį paveikslą, nepražus. Taip pat pažadu jau čia, žemėje, pergalę prieš priešus, ypač mirties valandą. Aš pats ją ginsiu kaip savo garbę“ (48).
Jėzus žadėjo apginti miestus ir kaimus, kuriuose atvaizdas bus gerbiamas, taip pat globoti Viešpaties gailestingumu pasitikinčius žmones.
Garsiojo atvaizdo klajonės
Pradžioje Gailestingojo Jėzaus paveikslas buvo laikomas kunigo Mykolo Sopočkos bute, o nuo 1934 m. rudens – seserų bernardinių vienuolyne prie šv. Mykolo bažnyčios, kurios rektoriumi buvo pats dvasininkas. Jėzus, pasirodęs seseriai Faustinai, prašė perkelti paveikslą į jam skirtą garbingą vietą bažnyčioje virš centrinio altoriaus.
Deja, sesuo Faustina, gyvendama Vilniuje, šito nesulaukė. Jau ligos varginama, 1936 m. kovą vyresniųjų buvo perkelta atgal į Lenkiją, kur po poros metų, sulaukusi vos 33-ejų, mirė. Tik 1937 m. per Atvelykį, t. y. Dievo Gailestingumo šventės dieną, paveikslas pagaliau buvo pakabintas Šv. Mykolo bažnyčioje šalia didžiojo altoriaus.
Seseriai Faustinai mirus, buvo perskaitytas jos dienoraštis ir atskleista visa Dievo gailestingumo apreiškimo paslaptis.
1948 m. rugpjūtį Vilniaus šv. Mykolo bažnyčia okupacinės valdžios buvo uždaryta, seserų bernardinių vienuolynas panaikintas, o inventorius pervežtas į Šv. Dvasios bažnyčią ir patalpintas buvusio dominikonų vienuolyno koridoriuje. Gailestingojo Jėzaus paveikslas liko Šv. Mykolo bažnyčioje ir tik 1951 m. liepą dvi pamaldžios vilnietės – Bronė Miniotaitė ir Janina Rodzevič – paveikslą išpirko iš bažnyčios sargo ir po kurio laiko jį perdavė Šv. Dvasios bažnyčios klebonui.
Buvo norinčiųjų išgabenti atvaizdą į Lenkiją, tačiau sutrukdė ne vien griežta Sovietų Sąjungos pasienio kontrolė – žmogus, pažadėjęs nelegaliai pervežti paveikslą per sieną, paskutinę akimirką apsigalvojo. „Man atrodė, kad padarysiu šventvagystę”, – vėliau prisipažino jis.
Vis dėlto, 1956 m. Gailestingojo Jėzaus paveikslas buvo išvežtas iš Lietuvos. Jis atsidūrė Baltarusijoje, netoli Gardino, Naujosios Rūdos bažnytėlėje. Po poros metų iš šios parapijos iškėlus kunigą, žmonės toliau lankė paveikslą ir prie jo meldėsi. 1970 m. valdžia bažnyčią uždarė ir išgabeno visą jos inventorių. Gailestingojo Jėzaus paveikslas per stebuklą liko nepaliestas.
Ilgus metus kabėti apleistoje šventovėje paveikslui buvo nesaugu, tad susirūpinta, kaip jį sugrąžinti į Lietuvą. Kelių kunigų, tarp jų dabartinio arkivyskupo Maskvoje Tadeušo Kondrusevičiaus ir Gardino vyskupo Aleksanderio Kaškievičiaus pastangomis, 1986 m. rudenį Dievo Gailestingumo atvaizdas slapta pargabentas į Vilnių. Jis vėl patikėtas saugoti Šv. Dvasios bažnyčiai, kurioje tuo metu vyko remontas, todėl atsiradęs naujas paveikslas nesukėlė valdžios įtarimų. Jį pakabino šoniniame altoriuje bažnyčios dešinėje, priešais sakyklą, kur paveikslas saugotas iki 2005 m.
2003 m. pavasarį profesionali restauratorė Edita Hankovska-Červinska nuo atvaizdo pašalino ankstesnių konservavimų bei pertapymo pėdsakus ir dabar paveikslas yra būtent toks, kokį 1934 m. sesers Faustinos prižiūrimas nutapė Eugenijus Kazimirovskis.
2005 m. rugsėjo 28 d. Gailestingojo Jėzaus paveikslas perkeltas į restauruotą švč. Trejybės bažnytėlę, kuriai suteiktas Dievo Gailestingumo titulas.
Parengta pagal http://www.gailestingumas.lt/apie-sventove/gailestingojo-jezaus-paveikslas/ informaciją
