Birželio viduryje Lietuvos Respublikos ambasadoje Airijoje lietuvių bendruomenė turėjo galimybę susitikti su bendro lietuvių ir airių vaidybinio filmo “THE CASTLE” (Pilis) kūrėjais: režisiere Lina Lužyte, prodiuseriais Kęstučiu Drazdausku (ARTBOX, Lietuva) ir David Collins (SAMSON FILMS, Airija). Filmo kūrėjai ne tik pristatė savo kūrybinį sumanymą, bet papasakojo, kaip galima būtų prisidėti prie filmo kūrimo ir kaip bendromis jėgomis įgyvendinti šį projektą. Filmas “THE CASTLE” pasakoja trijų kartų lietuvių moterų – močiutės, mamos ir dukters – atvykusių į Airiją, istoriją ir apie jų svajonių susidūrimą su realybe. Filme vaidina gerai žinomos aktorės: dukrą vaidina Barbora Bareikytė, mamą – Gabija Jaraminaitė, močiutę – Jūratė Onaitytė. Apskritai, filme vaidina nemažai talentingų tiek lietuvių, tiek airių aktorių. Filmavimas Dubline prasidės birželio 28 d., o kitų metų pavasarį žiūrovai bus pakviesti į filmo premjerą. Susitikimą su filmo kūrybine grupe organizavo Lietuvos Respublikos ambasada Airijoje ir Lietuvos verslo rūmai “Lithuanian Chamber of Commerce in Ireland – LCCI” ir jų vadovas Antanas Gedvilas. Pasibaigus pristatymui, filmo režisierė Lina Lužytė mielai sutiko atsakyti į keletą laikraščio “Lietuvis” klausimų.
– Kam ir kaip gimė idėja sukurti šį filmą?
– Filmo gimimo istorija gana sudetinga. Prieš keletą metų mane pakvietė dalyvauti viename Danijos projekte, kur mane „sujungė“ su airių režisiere, gavom mikrobiudžetą ir mums kartu reikėjo sukurti bendrą projektą. Pradėjom ieškoti temų, bet taip ir neradom taškų, kurie mus jungtų ir, kadangi mano kolegė buvo airė, aš pradėjau galvoti: kas vienija Lietuvą ir Airiją? Ir supratau – emigracija. Tada mano galvoje pradėjo knibždėti mintis: emigracija, žmonės, atvažiuojantys ir išvažiuojantys… Pradėjau apie tai skaityti, žiūrėjau laidas apie emigrantus, važiavau į Airiją ir Angliją, kad galėčiau susitikti su emigrantais ir iš pirmų lūpų gaučiau informaciją ir pamatyčiau, kaip jie gyvena. Aš ir pati esu pusiau emigrantė, nes dalį laiko gyvenu Lietuvoje, o kitą dalį – Berlyne. Kada atvažiavau į Berlyną, pradėjau rašyti istoriją apie jauną mergaitę, kuri gyvena emigracijoje ir kuri nenori priimti „antrarūšės“ emigrantės gyvenimo, o nori siekti savo tikslų, svajonių. Ji turi didelių ambicijų ir nenori būti “antros“ klasės žmogumi, o nori būti „pirmos“ klasės. Ji svajoja būti garsia dainininke ir atkakliai siekia šio tikslo. Aš apskritai nemanau, kad yra „antrarūšė“ terpė – antrarūšiais patys save paverčia žmonės, kurie galvoja ar laiko save antrarūšiais. Man pačiai emigracijos tema yra aktuali, nes didžiąją laiko dalį praleidžiu Berlyne ir ten aš jaučiuosi kitokia. Jaučiuosi „ne iš ten“ ir nuo to jausmo nepabėgsi. Tas jausmas nėra nei blogas, nei geras, jis yra toks, koks yra. Galbūt aš jį bandau priimti kaip kitoniškumą, suprasti, kad aš esu kitokia – nei prastesnė, nei blogesnė, tiesiog kitokia, tokia, kokia esu ir stengiuosi gyventi pilnavertį gyvenimą.
– Filmą kuriate kartu su airiais, kaip pavyko su jais užmegzti kontaktus?
– Turiu pažįstamą vokiečių prodiuserį, Gerhard Schmidt, su kuriuo įgyvendinome keletą projektų ir aš jo pasiteiravau, ar jis nieko iš prodiuserių nepažįsta Airijoje? Jis nusiuntė mano scenarijų David Collins iš „SAMSON FILMS“ (Airija) ir jis sutiko dalyvauti filmo „THE CASTLE“ kūrime.
– Filmas bus filmuojamas ne tik Airijoje, bet ir Lietuvoje. Koks filmo biudžetas ir ar jums užteks turimų pinigų?
– Dalį filmo filmuosime Airijoje, dalį – Lietuvoje. Lietuvoje filmuosime butų interjerus, nes taip bus pigiau. Mums daug ko trūksta, bet kai ką jau turime – gavome seną BMV automobilį, gaminamas karstas, bet reikia žmonių, kurie ateitų ir sudalyvautų masinėse scenose, t. y. pabūtų antraplaniais aktoriais. Būtume dėkingi Airijos lietuviams, jeigu jie mus kuo galėdami paremtų – juk iš esmės tai filmas apie juos, apie mus visus, nesvarbu, kur gyvenančius. Šiuo atveju apie tuos, kurie išvyko iš Lietuvos į Airiją. Jeigu, sakykim, Airijos lietuviai paaukotų nors po du eurus, mes „užlopytume skylę“ mūsų biudžete. Filmo biudžetas dabar sudaro apie 1 mln. tris-keturis tūkst. eurų. Bet šitų pinigų tikrai neužteks.
– Ar Jūsų filmo scenarijus nesiskiria nuo to realaus emigrantų gyvenimo, kurį pamatėte būdama Airijoje, bendraudama su realiais žmonėmis ir ką Jums reiškia emigracija?
– Man emigracija neatrodo baisus dalykas. Man tai – natūralus žmonių poreikis gyventi gerai. Ir jeigu žmonės negali vienoje šalyje gyventi gerai, jie važiuoja į kitą šalį. Jeigu jiems nėra gerai viename darbe, jie ieško kito darbo. Aš esu už tai, kad žmogus yra pasaulio pilietis, o ne kokios nors vienos šalies pilietis ir jis turi teisę gyventi ten, kur jis nori ir ten, kur jam gerai. Man idealiausias pasaulis būtų – pasaulis be sienų. Dabar man tos sienos atrodo kažkoks absurdiškas dalykas ir aš labai gerbiu tuos žmones, kurie vietoj to, kad sėdėtų, dejuotų ir gailėtųsi savęs, pakyla, išvažiuoja, imasi veiksmų ir kažko pasiekia. Bendraudama su emigrantais supratau, kad dauguma iš jų turi darbą, gerą išsilavinimą arba jo siekia ir tai mane žavi. Vyksta negrąžinami procesai – pasaulis vienijasi, šalys liejasi viena į kitą ir kitaip negali būti. Vėlgi, negali pasakyti ar tai gerai, ar blogai. Tiesiog taip yra. Filmas „THE CASTLE“ yra apie mergaitę, kuri svetur nemato savęs kaip antrarūšės, nes ji ir nėra antrarūšė ir ji nori tai įrodyti, nori tapti garsia muzikante ir jai net nekyla mintis, kad ji gali būti už kažką prastesnė ir kad negali įgyvendinti savo svajonių vien dėl to, kad ji – emigrantė.
– Dėkojame Jums už pokalbį, linkime kūrybinės sėkmės ir nekantriai lauksime filmo premjeros.
Lietuviai, kurie nori prisidėti prie filmo „THE CASTLE“ kūrimo, gali parašyti į el. paštą ir tartis dėl sąlygų bei bendradarbiavimo galimybių: lithuania@chamber.ie. Dėkojame.
Nuotraukoje (iš kairės į dešinę): Ambasadorius E. Meilūnas, A. Gedvilas, K. Drazdauskas, D. Collins ir L. Lužytė
