Home Mano Airija Helovinas: kaip išvengti problemų ir sutikti meilę

Helovinas: kaip išvengti problemų ir sutikti meilę

6
0

Tradicinė airių šventė Helovinas egzistuoja jau apie 2000 metų.

Keltai iš pradžių šią šventę vadino Samhain (išvertus iš keltų kalbos tai reiškia lapkritį – autorės past.).  Samhain šventė buvo švenčiama kaip Naujieji Metai, nes ji reiškė žemės ūkio darbų pabaigą ir žiemos pradžią, arba “tamsų metų laiką”. Keltai šventai tikėjo, kad tą dieną mirusiųjų sielos aplanko žemę ir susitinka su gyvaisiais.

Praėjus daugeliui metų, Airija priėmė krikščionybę ir šventė buvo pavadinta Helovinu (Halloween – Visų šventųjų vakaras). Kalbama, kad tą dieną susirinko visi krikščionys ir paprašė Dievo palaiminimo ir apsaugos nuo piktų jėgų ir dvasių. Žmonės pagerbė mirusiųjų atminimą maldomis ir aukomis. Vėliau spalio 31-oji tapo populiaria Helovino švente, apie kurią dabar žino visas pasaulis ir kurią švenčia dauguma šalių.

Šiandienos tipiški Helovino kostiumai kilo iš tradicinės kovos tarp gėrio ir blogio sampratos, todėl per Heloviną priimta vaidinti “geras” ir “blogas” dvasias. Tikima, kad per Heloviną dvasios įgyja ypatingą jėgą. Nenuostabu, kad dėl šio įsitikinimo atsirado daugybė prietarų ir ženklų, kuriais dauguma airių tiki lig šiol.

Štai keletas tokių pavyzdžių:

Juodas varnas – Šėtono pasiuntinys, pranašaujantis nelaimę;

Jeigu naktį į dubenį su vandeniu įdėsite gebenės lapą, o rytmetį nerasite ant jo tamsių dėmių, tai reiškia, kad asmuo, kuris atliko šį ritualą, visus metus turės puikią sveikatą;

Po rugsėjo 30 dienos jokiu būdu negalima valgyti gervuogių, nes į jas galėjo spjauti pats Velnias.

Pasak kitų šaltinių, gervuogių negalima valgyti todėl, nes jos pritraukia blogą būtybę, vardu Puka, kuri gali pasirodyti įvairiais pavidalais ir užtraukti dideles nelaimes. Manoma, kad vėlyvą rudenį Puka padengia gervuoges savo gleivėmis ir tas, kuris jas suvalgo, rimtai suserga.

Per Heloviną nevalia atsigręžti, jeigu girdite už savęs žingsnius – ten gali būti vaiduoklis, kurio žvilgsnis jus pražudys.

Jeigu per Heloviną atsistosite ant sankryžos ir atidžiai klausysitės vėjo ūžimo, jis jums pašnabždės apie visus svarbiausius ateinančių metų įvykius;

Norėdami apsaugoti savo namus nuo piktųjų dvasių, turite atbulomis ir prieš laikrodžio rodyklę apeiti namus tris kartus.

Pagal senus keltų papročius, yra įprasta deginti Helovino laužus. Keletą šeimų susirinkdavo draugėn, užkurdavo didžiulį laužą, o kai jis baigdavo degti, paimdavo iš jo po saują pelenų ir padarydavo apskritimą. Kiekvienas, dalyvavęs apeigose, surasdavo po akmenėlį ir įdėdavo jį į tą apskritimą. Jeigu iš ryto akmenėlis gulėdavo toje pačioje vietoje, tai reikšdavo gerą ženklą.

Kaip ir krikščioniški kalėdiniai burtai, keltų burtai per Heloviną buvo skirti tam pačiam tikslui – merginos stengėsi išsiaiškinti, kada sutiks savo mylimąjį. Tam buvo naudojamos mums visiems gerai žinomos priemonės: veidrodžiai ir žvakės. Tačiau ne visoms keltų merginoms to pakako – kai kurios su degančiom žvakėm keliaudavo prie upės, šaltinio ar kitokio vandens telkinio, atidžiai į jį žiūrėdavo, bandydamos įžvelgti būsiančio mylimojo bruožus. Dieną jos į stiklinę įmušdavo kiaušinį ir, įpylusios į ten vandens iš to telkinio, kur buvo naktį, tikėjosi pamatyti ateities sutuoktinio ar net būsimų vaikų veidus.

Tačiau patikimiausia sužinoti savo likimą galėjo padėti kanapių sėklos.

Jas reikėdavo barstyti lauke, kalbant tokius žodius: “Kanape, aš tave pasėjau, kad tu sugrįžtum pas mane ir parodytumei man…” Atlikus tokį ritualą, buvo būtina staigiai atsigręžti atgal, kad suspėtum pamatyti savo būsimąjį vyrą. Kad rezultatas būtų užtikrintas, reikėjo dar ugnyje sudeginti savo plaukų sruogą ir išsvajotasis būtinai turėjo prisisapnuoti. O jeigu jau labai norėjosi sužinoti ir žadėtojo inicialus, reikėjo į plokščią lėkštę įdėti sraigę, uždengti dubeniu ir palikti nakčiai. Kokią raidę sraigė savo gleivėmis išvedžios, tokia raide ir prasidės jaunikio vardas.

Ištekėjusias meteris per Heloviną domino kiek kitokie rūpesčiai – joms svarbiausia buvo sužinoti, ar mylimas vyras yra ištikimas. Šioms apeigoms reikėjo paimti vyro laišką, pageidautina, kiek galima aistringesnio turinio, palaikyti atvirą ant stalo, po to 9 kartus sulankstyti, įdėti į kairę pirštinę ir paslėpti po pagalve. Ar sutuoktinis ištikimas, ar ne, atskleis sapnas. Jeigu sapne moteris išvysdavo sidarbrą arba kitus brangius akmenis, taip pat stiklą, pilis arba švarų vandenį, tai reiškė, kad vyras jai yra ištikimas. Jeigu sapnuodavo linus, audrą, ugnį, medį, gėles arba patį objektą, tai reiškė, kad reikalai prasti. Sunkiausias šio būrimo momentas buvo tas, kad praktiškai neįmanoma sulankstyti popieriaus lapą 9 kartus…

Tarp kitų, sunkiai įvykdomų būrimų buvo tokie, kaip fėjų ir goblinų kojų pabarstymas dulkėmis, kad jie sugrąžintų pagrobtas vyrų sielas.

Visi žinome, kad vaiduoklius būtina pamaitinti. Jeigu vakare ant slenksčio paliksite maisto, o ryte jo nerasite, reiškia, vaiduokliai jį suvalgė. O štai gyviesiems jokiu būdu negalima prisiliesti prie maisto, skirto mirusiems.

Galbūt šis vaiduoklių maitinimo paprotys ir padėjo pamatus dabarties tradicijai, kurią taip mėgsta vaikai: spalio 31 dieną, apsirėdę vaiduokliškais kostiumais, jie eina nuo vieno namo prie kito, vildamiesi gauti skanumynų. Kaip ten bebūtų, yra žinoma, kad šio ritualo istorija siekia dar viduramžius.

Airijoje buvo būtina kepti “Soul Cakes” (Sielos pyragus) su riešutais, imbieru, cinamonu ir kitais prieskoniais, kad būtų kuo pavaišinti vargšus ir vaikus, atėjusius prie durų su giesmėmis už „duodančiųjų sielas“.

Duonelės buvo kepamos iki 1930-ųjų, o šiandien iš senovinių airiškų saldumynų mus pasiekė saldi mielių duona “Barmbrack” arba tiesiog “Brack”. Suprantama, kad ir čia be burtų neapseita – airių senoliai į “Brack” įdėdavo žirnį, šakelę, skudurėlį, monetą ar žiedelį. Žirnis ir šakelė reiškė nelaimingą santuoką; skudurėlis – nesėkmę ir skurdą. Jei kam nors atitekdavo gabalėlis duonos su moneta, reiškia, jo laukia dideli turtai, na, o žiedelis, visiems suprantama – bus vestuvės. Šiandienos airės šeimininkės šį asortimentą susiaurino – dabar į tešlą deda tik monetą arba žiedą.

Elena Allilujeva-Lorigan