Home Mano Airija Gariniai garvežiai

Gariniai garvežiai

91 views
0

Straffan miestelyje yra garo muziejus, kur prie įėjimo stovi sena garo mašina. Dabar neaišku, ar muziejus dirba, ar ne, bet tuomet, kai jame lankėmės ir kai dar nebuvo “Covid-19”, priėmimo kambaryje-parduotuvėje įsigijome senų traukinio talonėlių pavidalo bilietus ir krūva reklaminių lankstinukų.

Muziejus tuomet dirbo tik vasaros mėnesiais nuo trečiadienio iki sekmadienio. Bet vykti čia geriau sekmadienį, kai “leidžiamas garas”, tai yra, kai savo darbą demonstruoja senoviniai eksponatai. Šalia priimamojo esančiame kambaryje ir randasi ekspozicija, kur rodoma, kam reikalingas garas, kas yra elektra ir dar pora pamokėlių pagal mokyklinės fizikos programą. Įdomus stendas – dviratis su dinama. Juo greičiau mini pedalus, tuo daugiau užsidega lempučių. Mums pavyko uždegti tik tris ar keturias iš… dvidešimties galimų. Į paties muziejaus, įkurto buvusios bažnyčios patalpose, vidų galima buvo patekti iš gatvės.

Muziejuje keletas salių: su garo Airijoje istorija, su garvežių ir įvairiausių garo mašinų modeliais ir galiauiai salė su didžiuliais garo varikliais. Eksponatus apžiūrėjome gana greitai – be gido nėra ten ką labai veikti. Pagalvojome, kad muziejaus prižiūrėtojų vietoje reikėtų pasirūpinti  gido etatu, nes daugeliui lankytojų būtų įdomu paklausyti ir istorijos. Tuo labiau, kad čia būriuojasi daug senukų, tikriausiai dar mačiusių garvežių ir garlaivių laikus bei svajojančių vėl grįžti į savo vaikystę…

Iki garo mašinų užvedimo dar yra laiko ir mes einame į sodą. Galiniame muziejaus kiemelyje stovi laikrodis – varpinė. Laikrodis netgi rodo teisingą laiką! Sodas nedidelis, bet prižiūrėtas, jaukus, švarutėlis. Tai čia, tai ten išdėlioti suoliukai ir stalai, žydi rožynai, oranžerija, fontanas… Daugiau lankytojų nėra, mes sėdame ant suolų ir įsivaizduojame, kad laukiame kelionės gariniu garvežiu…

Bet laikas atėjo ir mes grįžtame į muziejų, kad galėtume pažiūrėti, kaip bus “leidžiamas garas”. Ūsuotas dėdulė su chalatu ir alyvuotomis pirštinėmis jau atidarė pagrindinį ventilį ir buvo girdėti, kaip šildamas garas slenka vamzdžiais. Teko palaukti apie dešimtį minučių, kol garas sudarė reikalingą spaudimą sistemoje. Pirmiausiai paleido mašiną, kuri anksčiau buvo naudojama audimo fabrikuose (apie ką liudija milžiniškas plakatas ant sienos). Prižiūrėtojas atidarė nedidelį ventilį, išsiveržė nedidelis garo gūsis ir didžiulis ratas pradėjo lėtai suktis, palaipsniui greitėdamas. Kad būtų galima paleisti kitą mašiną, šią reikia sustabdyti… O gaila, būtų labai efektinga, jei visos mašinos salėje dirbtų vienu metu. Nudažytas ryškiai geltona spalva buvusio Belfasto laivo variklis ilgai nenorėjo užsivesti. Prižiūrėtojas sukinėjo tai vieną, tai kitą ventilį, bėgiojo tai ten, tai šen, bet jam vis nesisekė. Pagaliau per sujungimus pradėjo bėgti vanduo, kai kur pradėjo eiti garas, kažkas švilptelėjo ir lėtai lėtai stūmokliai pradėjo savo darbą. Viršun, žemyn, viršun, žemyn… Pradėjo tuksenti “keliais”… Palyginame keturių cilindrų metro aukščio variklį su trimis keturių cilindrų mano mašinoje – šokas! Koks progresas!

Tuo tarpu apsisukimaai greitėjo. Ir iš karto galima buvo išsivaizduoti, kaip milžiniškas sraigtas sukasi vandenyje ir mintyse iškyla kažkodėl “Titanikas”, kuris palieka uostą ir išplaukia į susitikimą su ledkalniu… Apie ką čia mes?..  A, tiesa, štai lyg ir viskas, demonstracija baigta…

Parduotuvėlėje nusipirkome savo kolekcijai puoduką su garvežiais ir išlėkėme su savo keturių cilindrų varikliu namo. Gerai, kad jis ne garinis…

Ireland, Straffan, Co Kildare www.steam-museum.ie

Tekstas ir nuotraukos E.Remizovo