Home Mano Airija Galway – bohemos megapolis. Merlin įpėdiniai ir Bodkin klanas

Galway – bohemos megapolis. Merlin įpėdiniai ir Bodkin klanas

103 views
0

Menlo apylinkės yra žinomos dėl savo archeologinių radinių. Čia rastos kapavietės, pastatytos  pagal keltų tradicijas iš keletos masyvių akmenų, suridentų vienas ant kito ir tai liudija, kad gyvenimas šioje vietovėje virė dar maždaug 3000 metų prieš Kristų. Tokios kapavietės yra vadinamos dolmenais, o Menlo Dolmen – viena seniausių Airijos kapaviečių.

 

Apskritai, Galway apskritis saugo daugybę istorijų ir legendų apie senąsias kapavietes. Taigi, Merlin miške, miesto pakraštyje, jūs galite pamatyti du kapus. Čia palaidota šeimyninė pora, kuri turėjo smuklę.

 

Legenda pasakoja, kad 1650 metais link Galway judanti Cromwell kariuomenė apsistojo miške. Keli kareiviai užsuko į smuklę ir pareikalavo gėrimų. Nekalbantys angliškai, pagyvenę žmonės, atnešė jiems vandens. Įsiutusiems kariams neatėjo į galvą, kad jie nesupranta kalbos, palaikė tai kaip įžeidimą ir juos nužudė. Kūnus užkasė miške, o smuklę sugriovė. Ši legenda žinoma kaip storija apie „juodą“ vandenį, suvaidinusį lemtingą vaidmenį šios šeimos gyvenime, o vietovė, kurioje anksčiau stovėjo smuklė, lig šiol vadinama Dougishka (žodis „dougishka“, išvertus iš airių kalbos, reiškia „juodas vanduo“).

Kita šventiko kapavietė, esanti Galway miesto centre, ilgai audrino miestelėnų vaizduotę savo paslaptingumu ir nežinomybe. Legenda siekia  XVII amžiaus religinius karus Airijoje, kuriais buvo siekiama pasipriešinti Didžiajai anglikonų reformacijai, norinčiai atimti bažnyčios turtus, žemes ir likviduoti katalikiškas parapijas.

1691 metų liepos mėnesį pagrindinis St. Nicholas bažnyčios Galway prižiūrėtojas John Bodkin susiduria su sudėtinga dialema – jam reikia perduoti bažnyčios raktus protestantų įsibrovėliams.

 

Klūpėdamas ir laikydamas raktus dešinėje rankoje, ištikimas katalikas iš visos širdies meldėsi: „Visagali Dieve, neleisk atsigniaužti mano rankai, kol raktai nebus perduoti tikriesiems Tavo tarnams.“

Legenda byloja, kad po mirties John Bodkin buvo palaidotas tos pačios bažnyčios kriptoje su raktais dešinėje rankoje. Garbingo senolio amžino poilsio vietą kasmet aplanko šimtai tikinčiųjų. Ir net tada, kai požeminė patalpa, kurioje buvo kripta, sugriuvo, žmonių tai nesustabdė – kaskart jie rasdavo vis naujus įėjimus į požemį, kad galėtų išreikšti pagarbą dvasia nepalūžusiam šventikui.

Bet vieną dieną, po eilinio piligrimų apsilankymo, požemių atramos neatlaikė krūvio ir sugriuvo, atidengdamos mirusiojo kūną – žmonės nuščiuvo, pamatę subjaurotą mumiją be dešinės rankos. Siaubas sukaustė miestą, tūkstančiai žmonių plūstelėjo į bažnyčią, reikalaudami ištirti šį įvykį. Jiems buvo iškeltas ultimatumas – „nedelsiant grąžinti nukirstą pastoriaus Bodkin ranką!“

Valdžia nesugebėjo sutramdyti pasipiktinusios žmonių minios ir bažnyčią teko ne tik uždaryti, bet ir užplombuoti. Tačiau netikėtai pasirodę du nepažįstamieji atnešė paketą, kurį atidarius buvo rasta dešinioji pastoriaus ranka, su aiškiais vandalizmo požymiais – pirštai buvo nupjauti, o delnas sukapotas į gabalėlius. Tą akimirką žmonių pasipiktinimas susimaišė su rauda, kuri labiau panašėjo į neviltį.

Varguolio pastoriaus kūnui buvo grąžinta jo ranka ir jis buvo iš naujo perlaidotas, tačiau niekas nežino kur, bet žmonės tiki, kad jo siela pagaliau surado ramybę. Šis ištikimas bažnyčios tarnas buvo vienas iš Bodkin dinastijos palikuonių.

Garsios giminės pradžia siejama su Maurice Fitzgerald  vardu – anglų-normanų riteriu, kuris vienas iš pirmųjų įsibrovė į Airijos žemę. Pasak legendos, būtent jis yra romantiškos istorijos apie Tristan ir Isolde prototipas.

 

Fitzgerald giminės palikuonys pasižymėjo drąsa, tvirtu ir įnoringu charakteriu. Thomas – Maurice sūnus – Thomas FitzMaurice labai greitai susikrovė turtus Munster ir tapo pirmuoju Desmond ir Kildare grafu, perdavęs savo titulą įpėdiniams.

Iki 1242 metų Thoma‘s sūnus Richard FitzThomas atkovojo didelę dalį Connaught žemių ir tai turėjo įtakos aplinkinėms grafystėms. Savo ruožtu, Richard sūnus – Thomas (Thomas FitzRichard) išgarsėjo 1300 metais, kuomet, turėdamas tik vieną trumpą ietį, nugalėjo airių riterius. Nuo tada Bodkin pavardė yra siejama su airišku žodžiu „baudekin“ , kuris reiškia trumpą ietį.

Bėgant metams, Bodkin plečia savo valdas, įsigyja vis daugiau ir daugiau žemių ir turtų visoje Galway grafystėje ir tampa vienu iš galingiausių miesto klanų.

1652 metais, kariūnas Dominic Bodkin, gindamas miestą nuo anglų įsibrovėlių, kategoriškai atsisako pasirašyti peticiją, kuri reikštų miesto kapituliaciją. Praėjus keturiasdešimčiai metų, kitas garsios dinastijos atstovas, pulkininkas John, taip pat sėkmingai atremia jakobinų atakas. Tačiau su Bodkin klanu yra siejama ir nemažai skandalingų istorijų.

1673 metais buvo užpulti ir paimti į nelaisvę piratai, kurie ilgą laiko kėlė grėsmę Europos ir Anglijos prekybiniams laivams. Tačiau piratų kapitonui pavyko pasiglemžti brangenybes ir pasprukti, kurių, beje, niekas taip ir nesurado, o jo vardas buvo Francis Bodkin.

Tačiau 1740 metais skaudžiausią smūgį Bodkin dinastijos reputacijai smogė John  Bodkin.  Išlepintas ir agresyvaus būdo, kupinas neapykantos savo pamotei ir įbroliui, netekęs tėvo finansinės paramos ir aplinkinių dėmesio, jis nusprendžia visiems atkeršyti.

Siaubingą rugsėjo 18-osios naktį jis, kartu su savo vienaakiu dėde, pravarde „aklasis Dominique’as“ ir šeimos draugu John Hogan, tyliai prisliūkino prie savo tėvų Carrowbawn dvaro, kuris buvo už keturių mylių nuo Tuam miesto.

 

Užpuolikai pirmiausiai nužudė du šunis, kurie, pažinę nenaudėlius, net nepradėjo loti. Tuomet jie įsibrovė į tarnų kambarį ir ten nužudė esančius žmones. Bandydami patekti į pagrindinę namo dalį, jie pamatė senyvą patarnautoją su žmona, kuriuos taip pat žiauriai nužudė.

Galiausiai nusikaltėliai pasiekė namo šeimininko kambarį, kur jis ramiai miegojo su savo nėščia žmona – jie buvo nužudyti ypatingai žiauriai. Nuo triukšmo gretimame kambaryje miegojęs, atsibudo vaikas – tai buvo John įbrolis. Pamatęs kas atsitiko, jis maldavo jo pasigailėti, tačiau žudikai jo prašymų nepaisė – „aklasis Dominique’as“ perpjovė jam kaklą ir kūdikio galva atsiskyrė nuo kūnelio. Dar viena auka tapo po kojom pasipainiojęs, dvare viešėjęs šeimos giminaitis, Marcus Lynch.

Žudikai buvo greitai suimti ir nuteisti mirties bausme pakariant,  o Bodkin giminės namas buvo sudegintas iki pamatų, kad niekas niekada daugiau neprimintų ir neprisimintų šios kruvinos istorijos ir beribio, netekusių savikontrolės, žmonių žiaurumo. Prieš įvykdant bausmę, John Bodkin pats sau užveržė kilpą ant kaklo, prieš tai spėjęs sušukti: „Aš atleidžiu žmonijai!“ Jis taip ir nepripažino savo kaltės.

Būtent „rūpesčiu žmonija“, praėjus dviems šimtams metų, savo poelgius teisino jo tolimas giminaitis ir bendravardis John Bodkin.

 

Gavęs Belfaste medicininį išsilavinimą, jis pradėjo verstis gydytojo praktika anglų miestelyje Eastbourne, kurio meras – aristokratas Roland Gwynne, buvo jo meilužis. Klastingas gydytojas buvo apsuptas turtingų pacientų, kurie greitai numirdavo, tačiau prieš tai suspėdavo parašyti testamentus, palikdami John Bodkin viską, ką turėjo.

Iki jo suėmimo 1956 metais, jis buvo turtingiausias gydytojas Jungtinėje Karalystėje. Tyrimas atskleidė 163 neaiškių mirčių atvejus – daugumos aplinkybių taip ir nepavyko išsiaiškinti, bet keliolika mirčių buvo susieta su narkotinių medžiagų perdozavimu.

Tačiau garsi šeima su pagarba ir meile lig šiol prisimena tokius garbingus giminės vardus, kaip: John Bodkin – Galway meras (1638-1640 m.m.); Christopher Bodkin – Tuam arkivyskupas nuo 1537 m.; Frances Bodkin – karininkas ir rašytojas, kuris kaip vertėjas tarnavo Indijoje, o XX amžiaus pradžioje vertėjavo Rusijoje, nes puikiai mokėjo šios šalies kalbą.

 

(Bus daugiau)

Sabina Salim