Home Švietimas Gabūs vaikai tam tikra prasme taip pat turi specialiųjų ugdymosi poreikių

Gabūs vaikai tam tikra prasme taip pat turi specialiųjų ugdymosi poreikių

23 views
0
[:lt]Portrait of boy, playing on tablet on gray background, indoors, studio portrait on gray background, studio[:]

Kaip įsivaizduojate gabų ar didelį mokymosi potencialą turintį mokinį – kaip gerai besimokantį, motyvuotą? Bet ar toks požiūris visada yra teisingas? Mano pašnekovė, Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto doc. dr. Sigita Girdzijauskienė, kuri turi didelę patirtį atpažįstant gabius vaikus, papasakojo, kad tokie mokiniai gali (ne)sąmoningai slėptis ir ne visiems pedagogams ar tėvams būti lengvai identifikuojami kaip turintys išskirtinių gebėjimų. Tad kaip juos atpažinti, kaip ir kodėl jiems reikia papildomo mokytojų dėmesio?

Dažnai kalbama apie mokinių pasiekimų skirtumus, svarstoma, kaip šią problemą spręsti, bet turbūt daugiausia dėmesio mokytojai skiria tiems mokiniams, kurie patiria mokymosi sunkumų, o gabūs ar didelį mokymosi potencialą turintys mokiniai tarsi lieka nuošalyje. Kaip yra iš tikrųjų?

Šių mokinių atpažinimas ir ugdymas dažniausiai vyksta pavienių mokytojų iniciatyva, kartais galima kalbėti apie atskiras mokyklas, bet Lietuvoje tokie vaikai mokosi įvairiose mokyklose, jų yra jei ne kiekvienoje klasėje, tai tikrai kiekvienoje mokykloje, jiems dėmesys yra būtinas. Per seminarus apie gabius vaikus iš mokytojų tenka girdėti, kad iki šiol daugiausia dėmesio buvo skiriama tiems vaikams, kuriems nesiseka, jie „pasiima“ didžiąją dalį mokytojo dėmesio ir pamokų, ir papildomų konsultacijų metu. Pastebiu, kad mokytojai šiek tiek kitaip žiūri į gabius ar didelį mokymosi potencialą turinčius vaikus – optimistiškai, jiems neatrodo, kad papildomas tokių mokinių ugdymas yra našta. Pedagogams ugdyti klasėje vaiką, kuris pralenkia kitus savo žiniomis, įgūdžiais, gebėjimais ir ypač darbo tempu, kelia daug iššūkių, jie ieško papildomų užduočių, veiklų, bet nesulaukia pagalbos, nes trūksta ne tik metodinės medžiagos, bet ir gairių, kaip turėtų būti ugdomi didelį mokymosi potencialą turintys mokiniai.

Kuo skiriasi gabūs ir didelį mokymosi potencialą turintys mokiniai? Dažnai tenka girdėti šias dvi sąvokas, paaiškinkite skirtumą.

Ši vaikų grupė yra labai nevienalytė, neturėtume dėti lygybės ženklo tarp gabaus ir didelį mokymosi potencialą turinčio vaiko. Ir pasaulio, ir Lietuvos teisiniuose dokumentuose dažniausiai matome gabaus vaiko apibrėžimą – kriterijai labai aiškūs (labai aukšti intelektiniai gebėjimai, žinios, kūrybiškumas, mokėjimas veiksmingai spręsti problemas ir kt.), tokių mokyklinio amžiaus vaikų Lietuvoje būtų 5–7 tūkst. Kartu su Nacionaline švietimo agentūra vykdydami Europos Sąjungos fondo projektą „Mokinių gebėjimų atskleidimo ir jų ugdymo sistemos plėtra“, domėdamiesi užsienio patirtimi, skaitydami mokslinę literatūrą, matome aiškų poslinkį link to, kad negalima remtis vienu kriterijumi atpažįstant gabius vaikus ir kad jų gebėjimo profilis gali būti įvairus. Jei šiems vaikams atpažinti pasirinksime vieną kriterijų, galime pražiūrėti didelę grupę vaikų, todėl ir projekte, siūlydami atpažinimo sistemą, remiamės keliais kriterijais, o ne vien intelekto testu. Tie vaikai yra labai įvairūs, jei kalbame apie didelį mokymosi potencialą turinčius mokinius, jų, įvairiose šalyse atliekamais skaičiavimais, yra 15–20 proc. Šiuos skaičius įrodo ir per projektą atliktas tyrimas: Lietuvoje vyresnėse klasėse jų yra apie 20 proc., pradinukų – apie 17 proc. Jei tai yra, apytiksliai skaičiuojant, penktadalis visų besimokančiųjų, jų įvairovė – itin didelė. Tikrai ne visi šie vaikai nori mokytis, gerai mokosi, yra motyvuoti, turintys idėjų, kūrybiški, ne visada pamokose atrodo kaip gabūs mokiniai, kai kurie „slepiasi“, kartais nesąmoningai (tą gali paskatinti per visus mokyklinius metus sukaupta patirtis), šalia tų „gerųjų“ savybių jie gali būti atžarūs, arogantiškai bendrauti su bendraamžiais, mokytojais, kaip ir bet kurie kiti vaikai. Mokytojo įsivaizdavimas, koks yra gabus ir didelį mokymosi potencialą turintis vaikas, gali prasilenkti su tuo, koks tas vaikas yra. Visiems būtų paprasta, jei vaiko gabumai būtų ryškūs visose srityse – tada jį galėtume perkelti į vyresnę klasę, bet ką daryti, jei vaiko stiprioji pusė yra tik kažkuris ar keletas iš mokomųjų dalykų? Tai apsunkina ir atpažinimą, ir ugdymą. Taigi tai labai heterogeniška, nevienoda grupė.

Kaip reikėtų tokius vaikus atpažinti ir ugdyti?

Sprendimų, kaip ugdyti tokius vaikus, ieško visas pasaulis, nėra taip, kad kitur būtų sukurtos programos, sistemos. Yra šalių, tokių kaip JAV, kur yra vadinamosios gabių vaikų programos, ten šie vaikai praktiškai nuo ikimokyklinio amžiaus, penkerių metų, patenka į gabių vaikų programas, bet iš tiesų kalbame apie ganėtinai mažą procentą mokinių, kurie tokiose programose dalyvauja iki aukštosios mokyklos, kur universitetai dėl jų pradeda varžytis. Kitos šalys ieško kitų sprendimų.

Ne visi vaikai lengvai atpažįstami: remiantis tyrimais, kuo vaiko pasiekimai mokykloje žemesni, tuo mažesnė tikimybė, kad mokytojas jį atpažins kaip gabų ar turintį didelį potencialą. Ankstesniame interviu pasakojau apie atpažinimo sistemą, kad reikia atpažinti vaikus remiantis skirtingais kriterijais. Ši sistema jau yra sukurta ir išbandyta, galima teigti, kad ji neblogai veikia, nes per du etapus atlikti bandymai 49-iose mokyklose – ji yra imli laikui, reikalauja didelių resursų per trumpą laiką, bet yra įvykdoma. Svarbu, kad atrankoje turėtų dalyvauti ne mokytojų nurodyti vaikai, bet visi mokykloje besimokantieji, žinoma, turėdami tėvų sutikimą. Labai svarbu, kad mokyklos, nusprendusios atsirinkti didelį mokymosi potencialą turinčius mokinius, iš karto turėtų planą, kas ir kaip juos ugdys, nes atpažinimas be ugdymo yra bevertis. Neturint aiškaus plano ir resursų, geriau mokinių netestuoti, nes galime sukelti nepamatuotus lūkesčius mokytojams, tėvams ir vaikams.

Kalbant apie gabius ir didelį mokymosi potencialą turinčius mokinius, svarbiausi yra trys dalykai: atpažinimas, ugdymas, ir mokytojų kvalifikacija. Mokytojai pripažįsta, kad jiems itin trūksta žinių apie didelį mokymosi potencialą turinčius vaikus. Kvalifikacijos tobulinimas šioje srityje yra ypač svarbus – to, ką mokytojai yra gavę pedagogų rengimo programose, nepakanka. Juk šie vaikai mokosi kiekvienoje klasėje, todėl visi mokytojai turi apie juos žinoti. Ar kiekvienas mokytojas juos privalo ugdyti, tai jau mokyklos sprendimas, nes ugdymo formų gali būti įvairių. Mokykloje gali būti tik keli mokytojai, kurie imasi ugdyti didelį mokymosi potencialą turinčius mokinius, bet sudarytos tokios sąlygos, kad tas ugdymas pasiektų kiekvieną. Ar šių vaikų ugdymas vyktų po pamokų, fakultatyvo, klubo forma, ar jie ateitų iš savo klasės į vieną kitą pamoką pas kitą mokytoją –  mokyklos šį klausimą sprendžia kūrybiškai, turi idėjų, vadinasi, joms reikia tik įrankių, priemonių šiems mokiniams atpažinti ir ugdyti, pedagogų kompetencijoms.

Ar pakanka mokytojams metodikos, kursų, seminarų, leidinių, kuriuose būtų apie tai kalbama / rašoma?

Minėto projekto metu sukurti ir papildyti anksčiau sukurti specialieji moduliai aukštesnių gebėjimų vaikams (juos, kaip ir atpažinimo klausimynus, galima rasti čia). Lietuvių kalbos ir literatūros, matematikos ir gamtos mokslų mokytojai gali jais naudotis, dirbdami su mokiniais nuo trečios iki dešimtos klasės. Tai – ne pavienės užduotys, o nuosekli programa, kuri augina didelį mokymosi potencialą turinčių mokinių kompetencijas. Lituanistai dažniausiai ją naudoja pamokoje, matematikai – pradeda naudoti pamokose, bet vėliau supranta, kad geresnis būdas yra rinktis popamokines veiklas.

Per projektą apmokyta maždaug tūkstantis mokytojų, panašus jų skaičius dalyvavo ir ankstesnio projekto mokymuose.

Ką dar suplanuota nuveikti per projektą?

Jis vyks iki gegužės pabaigos, todėl veiklos eina į pabaigą. Vienas iš „apčiuopiamų“ projekto rezultatų – vadinamoji „Baltoji knyga“, kur bus surašyti visi esminiai dalykai, aktualūs mokytojams, tėvams, galbūt ir politikos formuotojams.

Svarbu, kad politiniu lygmeniu yra atsiradę pokyčių į gerąją pusę, pripažįstama aiškiai ir ne vien tik žodžiais, bet ir teikiant palaikymą, planuojant, ką ir kaip daryti, dirbant su šiais vaikais. Tos idėjos yra abipusės: ateinančios ir iš projekto, ir iš kitų institucijų, įskaitant ir Švietimo, mokslo ir sporto ministeriją. „Kurk Lietuvai“ taip pat vykdo projektą, skirtą vaikams, turintiems didelį mokymosi potencialą.

Tikimės, jog pavyks įgyvendinti sumanymą, kad visa atrankos sistema taptų automatizuota, taip mokykloms būtų kur kas lengviau, greičiau apdoroti gautus duomenis. Svarbi ir sklaida – atrodo, kad apie didelį mokymosi potencialą turinčius vaikus pradedama kalbėti daug ir ta problema skamba vis garsiau, bet niekada nėra per daug apie tai kalbėti, nes dar ne visose mokyklose žinoma apie didelio mokymosi potencialo mokinių atpažinimą ir jų ugdymui skirtus specialiuosius modulius.

Be to, ugdymas nesibaigia mokykloje – aukštosios mokyklos irgi galėtų šioje srityje prisidėti: iš vienos pusės, teikti pagalbą mokykloms – per mokytojų kvalifikacijos tobulinimą, iš kitos pusės, ugdant gabius mokinius, ypač gimnazistus, kuriems bendrosios ugdymo programos gerokai per lengvos. Kai kurie mokiniai dešimtoje, vienuoliktoje klasėse mokykloje nebeturi ką veikti, galbūt jie galėtų nors tam tikrus dalykus studijuoti universitete. Nuotolinis ugdymas atvėrė dideles galimybes, todėl galėtų būti puikiai išnaudojamas, kalbant apie didelį potencialą turinčius vaikus.

Kaip vertinate mokyklas, kurios atsirenka vaikus, t. y. ar gabiam vaikui geriau mokytis tarp tokių pačių gabių mokinių, ar nebūtinai? 

Sakyčiau, kad jos atsirenka ne gabius, o geriau besimokančius ir labiau motyvuotus mokinius. Mokytojams iš vienos pusės tokioje klasėje dirbti atrodo lengviau, bet tokie mokiniai ir iš mokytojų reikalauja daugiau – platesnių žinių, įdomesnių veiklų, didesnio ugdymo tempo ir pan. Neužmirškime, kad ir šiose mokyklose besimokantys mokiniai yra labai skirtingi – gebėjimais, motyvacija, interesais ir t. t.

Daugelyje šalių sprendžiamas klausimas, ar gabūs vaikai turėtų mokytis kartu su kitais gabiaisiais, ar įprastose klasėse. Vieno atsakymo nėra. Gabūs vaikai protine raida, pažintiniais gebėjimais pralenkia savo bendraamžius ir todėl jiems reikia bendravimo su tokiais pat, kaip ir jie patys. Tačiau jiems ateityje reikės gyventi ir dirbti su įvairių gebėjimų žmonėmis, todėl būtina socializacija su įvairių gebėjimų ir interesų bendraamžiais.

Kodėl svarbu atpažinti didelį potencialą turinčius mokinius ir skirti ypatingą dėmesį jų ugdymui?

Kai kuriose šalyse, pavyzdžiui, Izraelyje, JAV, deklaruojama, kad tokie vaikai yra šalies turtas ir ateitis: jie generuos idėjas, kaip galima gyventi toliau, nuo jų priklausys pažanga. Jei šios deklaracijos įgyvendinamos, tie vaikai nesistengia kažkur važiuoti ir kažko ieškoti arba išvyksta, pasimoko ir grįžta į gimtąsias šalis, kuria jose. Turbūt mūsų tikslas ir būtų toks – ne neišleisti, bet daryti viską, kad gabumų turintys mokiniai turėtų tokią teigiamą ugdymosi patirtį Lietuvoje, kad norėtų šioje šalyje dirbti baigę studijas.

Iš kitos pusės, kuriame mokyklą, kur kiekvienas vaikas turėtų galimybę mokytis pagal savo gebėjimus: stengiamės sudaryti sąlygas vaikams, patiriantiems mokymosi sunkumų, o gabūs vaikai tuo metu patiria kitokių mokymosi sunkumų. Tam tikra prasme jie irgi turi specialiųjų ugdymosi poreikių, jiems per lengva, jie neturi ką veikti, kai kurie per tyrimus sako: „Švaistome laiką kartodami, darydami tai, kas mums jau žinoma, išmokta“, „Per tą laiką, kai ruošiausi kontroliniam darbui, galėjau išmokti ką nors naujo“. Bet kurio vaiko ugdymosi poreikis turėtų būti patenkintas pagal jo interesus.

Dėkoju už įdomų pokalbį. Tikiuosi, kad ir skaitytojams jis buvo naudingas.

Dovilė Šileikytė

svietimonaujienos.lt