Home Portretai Nuotykiai Cabarete, arba trys savaitės karantino milionieriaus jachtoje

Nuotykiai Cabarete, arba trys savaitės karantino milionieriaus jachtoje

61 views
0

2020 metų balandžio pabaiga: antras mėnesis karantine Cabarete, Dominykos Respublikoje. Puikiai prasidėjusios atostogos 2019 m gruodį – naujoje šalyje, kultūroje ir vos ne kas dieną plaukiant jėgos aitvarais ar banglente – sustojo. Lėktuvai išskraidino daugumą kanadiečių ir amerikiečių, žiemojusių Karibuose, liko tik nedaugelis, taip pat ir mes kol, baigsis virusai ir vėl galėsime toliau keliauti, bet…

Nepavykus mums išskristi, pradėjome ieškot jachtų, kurios plaukia į Europą, nes kaip tik buvo beprasidedantis uraganų sezonas Karibuose. Ir štai netikėtai – vieną rytą gauname kokias dešimt pakrantės draugų žinučių – štai viena jachta ruošiasi plaukti į Baltijos jūrą ir ieško įgulos. Mes tuoj pat šsiuntėme žinią apie save. Žinoma tuoj pat nusivylėme, nes nei tą nei kitą dieną, nei dar kitą negavome jokio atsakymo. Trečia dieną, kai jau buvome užmiršę šią galimybę, gauname žinutę – esame pakviesti į įgulą ir turime tik dvi dienas susipakuoti savo visus jėgos aitvarus, vandenlentes ir viską ką turėjome.

Po pasaulį nešinas kuprine
2020 gegužės 1: kapitono Gario Hundai įrieda į mūsų viešbučio teritoriją pasiimti manęs su Gražina ir mūsų šimto penkiasdešimt kilogramų bagažo. Tiesa, Gario bagažinė pilna sausų pusryčių, taigi pamanau, kad mums viską sudėti – misija neįmanoma. O Garis, pokštaudamas ir liedamas prakaitą, atlenkia priekinę sėdynę ir visą mantą kartu su mumis sutalpina i tą Hundai. Pradžia įdomi. Toliau visą kelią klausomės Gario istorijų, kaip jis dviračiu 150 kilometrų atvažiavo iki Samana jachtklubo su savo visu užgyventu turtu. Jo turtas – dešimties kilogramų kuprinė (vyrukui netoli penkiasdešimties, o jis po pasaulį su kuprinėm malasi). Kaip paaiškėjo išplaukus – tai tikras kapitonas, puikiai išmanantis visas jachtos sistemas, po pasvirusią jachtą bėgiojantis geriau, nei mes šaligatviu vaikštom. „Gari, iš ko tu gyveni“, – paklausiame vieną iš ilgų karantino jachtoje vakarų. „Parduodu jachtas“, – sako, – ir dabar dvi
turiu pardavimui. Dar turiu dvi Įrankių dėžes – viena Australijoj, kita JAV.  Atsidūręs prie jų visada galiu pradėti dirbti.“ Gario išvaizda – tikras vėjo vaikas: įdegęs, gerai sudėtas ir moterų pasisekimą turintisŽodžiu, malonus bičas akiai ir sielai.

Teisininkė, dirbanti nardymo instruktore
Katrin sutikome jau atvykę į laivą kraunančią ir rūšiuojančią produktus į triumus. Merginai 27-eri, ji prancūzaitė. Dominikos Respublikos kurortiniame mieste dirbo nardymo instruktore. Katrin yra baigusi teisę, bet niekada teisininke nedirbo ir greičiausiai nebedirbs. Puikiai kalba ispaniškai ir angliškai, linksma, nuolat juokiasi, o jūra jai ,rodos, iki kelių. Kūnas išpieštas iš pažiūros bereikšmėmis, bet linksmomis tatuiruotėmis. Nepaisant smulkaus sudėjimo, Katrin balso tembras gana žemas. Tai suteikia
jos berniokiškumui savotiško laukinio žavesio. Garis netrunka to pastebėti. Bet apie tai vėliau.

„Sarah“ kapitonas Thomas
Jachtos „Sarah“ (Hanse 588, 2017m) savininkui Thomui 46-eri. Jau dešimtmetis kaip nebedirba. Anksčiau dirbo tėvo įkurtoje švaros prekių įmonėje, dabar –  vienas iš jos akcininkų. Buvęs plento dviratininkas ir buriuotojas. Likę blauzdos raumenys išduoda anksčiau buvusį sportišką sudėjimą – Thomo ūgis apie 1,9 m. Dabar labai….labai nutukęs. Jei tokį taukų kalną turėčiau aš, galvočiau, jog liko gyventi penkeri, na, gal dešimt metų. Maitinasi siaubingai: sumuštiniai, Nutela, dešros ir pan.  Nepaisant maitinimosi įpročių, Thomo galva veikia puikiai, protas šviesus.  Nemažai bendrauja su savo keturiais vaikais: dvie europietiškos išvaizdos ir dviem azijietiškos. Trimis bernais ir jaunėle Sarah. Būtent jos garbei pavadinta jachta. Turi žmoną. Kad turėjo dar vieną, nesigyrė. Žinom tik, kad dešimt metų dirbo Kinijoje…

Karantino spalvos
Pirmą kartą tiek laiko praleidome uždaroje erdvėje su milijonieriumi – apie tris savaites. Karantino ir plaukimo savaitę bendravo tik dalykiškai: mes jam tik pagalbininkai pervarant jachtą. O mums – koks skirtumas: jachta už milijoną, maisto du šaldytuvai, du šaldikliai ir pilni triumai, dar yra linksmuoliai Garis ir Katrin. Garis nepraleisdavo nė vienos progos pademonstruoti masališkų pokštų, išmoktų per ilgą viengungio buriuotojo gyvenimą. Tokie kaip Garis ilgai neužsibūna vienoje vietoje, todėl viskas turi vykti greitai ir tiksliai, ir tai veikia! O kai ryte atsikėlęs ištaria prancūziškai kelis per naktį išmoktus meilinimosi pokštus, jaunoji panelė Karibų saulėje pradeda lydytis…Mums nuo to tik linksmiau. Toliau stūmėme tą karantino savaitę, kurią visiems mums užtaisė Thomas – norėjo įsitikinti, ar nesitąsom su savimi tos Covid-19 bacilos. Nelabai ką turėjom veikti: šliaužiojom po minimaliai užimtą jachtklubą, kurio svečiai ten trynėsi irgi ne savo noru – kiekvieno sava istorija. Jachtos paruošimui skirdavom po porą valandų visai nereikšmingiems darbams, pvz.: dar truputį panardyti ir pašveisti dugną, panardyti ir
nuvalyti inkaro grandinę, o kai nebėra ką valyti – vis tiek panardyti ir surasti, ką pavalyti – juk kažkaip reikia užsidirbti savo steiką. Vienas įdomus faktas, kurį reikia paminėti, kol nepamiršau – įgulos testavimas. Tik įlipus į jachtą Thomas pasakė: kol esame krante – alkoholis toleruojamas, tik išplauksim – jokio alkoholio. Parodė, kur stovi romas ir šaldomas alus. Pirmą vakarą nė vienas neužkibo. Aš, Karin ir Garis išlenkėm po keletą alaus bevalgydami picą. Antrąjį vakarą Thomas surengė susipažinimo vakarėlį: kepė steikus, nešė ir pilstė romą
– pats! O mes – svečiai, todėl atsisakyti nevalia. Garsiai skambėjo klasikinis rokas – visi leidome savo pamėgtus gabalus. Gerai apšilę suorganizavome maudynes marinoje, net apsauga prisistatė. Linksminomės iš širdies.  Tik kitą rytą atėjo suvokimas, kokia buvo ano vakaro prasmė – išbandymas, ar negriebsiu peilio, ar neapsipilsiu ašaromis, ar neišeisiu pasivaikščioti labai ilgam. Mintis gera. Užfiksavau.

Saugumo instruktažas
Likus dviem paroms iki išplaukimo, Thomas rimtu veidu visiems pranešė: šiandien šešioliktą valandą renkamės į susirinkimą. Iš kalbos tembro, tono ir nuotaikos, visiems buvo aišku, kad pasakyta bus kažkas labai rimta. 16.00 val. kajutkompanijoje visi langai užtamsinti, o patalpa stipriai atšaldyta. Atmosfera rimta.  Karin nebesišypso. Tema – kaip gelbėsimės, jeigu ką. Visiems išdalijamos gelbėjimosi liemenės „Spinloc“, prifarširuotos nematytų dalykų. Sunkios kaip neperšaunama liemenė. Liemenės visiškai išardomos, patikrinamos ir vėl surenkamos. Kiekvienas gauna savo liemenę su saugos diržu. Ji bus dėvima naktinėse vachtose (pamainose). Viskas kaip ir aišku, bet įdomioji dalis dar laukia. Thomas pradeda paskaitą apie naudojimąsi radijo stotimi: aiškina, kada naudoti „Mai dei, mai dei“, o kada „Pan Pan, Pan Pan“. Paklausę, kam mums to reikia, išgirstame atsakymą: kad žinotumėte, kaip naudotis, jei Thomas ir Garis mirs! Šaltoje ir aptemdytoje patalpoje atmosfera darosi baugi. Mano vaizduotė žaibiškai pradeda kurti filmą: Thomas su Gariu nebegyvi, panos pasikeisdamos rėkia į radijo imtuvą: tai „Mai dei“, tai „Pan Pan“, o aš tuo metu svarstau, kokios temperatūros reikia nustatyti kondicionierių, kad kūnus garbingai pristatytume iki Azorų. Filmo scenarijus nutrūksta, kai Thomas paprašo atsinešti šiltesnius megztinius, kurie sudedami į jau paruoštus gelbėjimosi krepšius, naudojamus gelbėjimosi plauste. Į tuos krepšius jau sudėtos penkių įgulos narių laminuotos pasų kopijos. „O, tai atsisveikinimo laišką tada irgi laminuoti reiktų“, – pagalvoju, bet mano minčių seką nutraukia Thomas, aiškindamas, kas ir kokia tvarka šoks į gelbėjimosi plaustą. Tvarka tokia: Garis pirmas nuleidžia plaustą, Karin – antra, mes su Gražina griebiam po gelbėjimosi krepšį ir vandens bakus. Jei nepagriebiam krepšių, juos pagriebia Thomas, palikdamas jachtą paskutinis. Mano vaizduotėje iškyla rugsėjo 11-osios susprogdintų dangoraižių laiptinė, pilna dūmų, kai visi braunasi išėjimo link, tik Thomas lekia į priešingą pusę, nes darbo stalčiuje paliko JAV vėliavą, dar iš Afganistano parsivežtą… „Aš jachtą paliksiu paskutinis“, – pareiškia Thomas, vėl nutraukdamas mano filmą. Aišku, kad paskutinis, gal ir Nutelos dar pavyks  prigriebt. Ilgai svarsčiau, ar reikalinga buvo tokia pompastika, bet praėjus trims savaitėms, manau, kad taip. Nes tai, ką pasakė, pasakė dramatiškai. Viskas liko ilgam. O tai, ką rašau dabar, rašau jau nebe jachtoje, ir čia jau visiškai kitos patirtys.

Išplaukiam!
Valio! Pasibaigė karantinas, ir sekmadienį gavom gerą žinią iš Thomo: išplaukiam ne antradienį, o pirmadienį. Matyt pačiam įgriso dešrą valgyti be darbo. Garis buvo išsiųstas i parduotuvę nupirkti paskutinių produktų. Beje, reikia paminėti, kad Garis – samdomas darbuotojas ir bėgioja už algą, taigi jam pasigailėjimo nėra: „Figaro šen, Figaro ten“. Pirmadienis, pusė keturių popiet. Ant pirso ateina išlydėti prancūzų šeimyna ir keturi marinos pagalbiniai darbuotojai. Jaudinanti scena. Tiesiai į jachtos šoną pučia 25 mazgų vėjas. Iš abiejų jachtos šonų – po du švartavimosi stulpus, priekiniai sulig jachtos priekiu, atstumai nuo bortų – po metrą. Su paprasta jachta be pagalbos išplaukti šansų nėra – prispaus prie stulpų. Bet mūsų Hanse turi vairiukus laivo priekyje ir sraigtą, besisukantį apie savo ašį. Taigi problemų būti neturėjo. Mano darbas – numesti švartavimosi lynus nuo stulpų, Gario – numesti galinius švartavimosi lynus, o panelėms, jei prireiks, pakišti krancus tarp jachtos bortų ir švartavimosi stulpų. Aš nežinau, kodėl vairavo Thomas ir kodėl nesinaudojo savo „auksinėmis“ sistemomis. Jis padidino greitį ir tikėjosi prašokti, kol vėjas neprispaus prie tų stulpų. Artimąjį pirsui stulpą prašokom tik 20 cm atstumu, prašokti antrą stulpą galimybių nebeliko: su borto pačiu galu prisiglaudėm prie stulpo ir gal būtume prašokę palikdami ant jachtos šono atsiminimo randą, bet gale dar kabojo 4,5 metrų ilgio pripučiama motorinė valtis su 30 arklio galių varikliu… Pro jachtos šoną praslydom, o štai už valties variklio užsikabinom garbingai… Nebūtų vikingų palikuonis už vairo – paleido į darbą visus Hanse arklius. Mus išgelbėjo dominykiečių darbininkų stiprus tinginio genas ir tas galingas, apie pusmetrio skersmens medinis stulpas ganėtinai lengvai nuvirto. Krante taip linksmai mojavę marinos darbuotojai nuleido rankas, o veidus iškreipė neviltis ir liūdesys, nes tai buvo didelė nepagarba jų darbui. Tuo metu mūsų vikingas kovėsi su savo vidiniais demonais: ką daryti – mauti pro uosto vartus ar grįžti ir garbingai atsakyti už  uostui padaryta žąlą. Bet per du praleistus mėnesius uoste palikta apvali suma, o dar Gario dovana – dviratis už dvidešimt baksų… Kol Thomas kovėsi su savo demonais, Garis ėmėsi iniciatyvos ir išrėkė tiesiai besiblaškančiam Thomui veidan: „Run  Thomas, run!“ Po sekundės kitos mes jau kovėmės su Samanos įlankos bangomis. Visiems nuotaika pakilo, išskyrus Karin. Tik išlindus pro uosto vartus, savo globon ją pasiėmė jūros liga ir laikė visą kelionę: tai suriesdama, tai duodama kiek atsikvėpti, bet ir nepaleido tą visą savaitę. O Gariui tik duok kuo pasirūpinti: jau apelsinas nuluptas, šaltas mineralinis paduotas, pledas užmestas ir net sava kajutė užleista ir t.t. Apgyvendino mus taip: Garis su Thomu galinėse kajutėse, mes – priekinėje masterkajutėje, o vargšė Karin glaudėsi sandėlyje su siaurute lovyte palubėse. Kol neplaukėm, gyvenom  puikiai, o kai išplaukėm į atvirą vandenyną, tai kaip kelyje Onuškis–Aukštadvaris: kai leidiesi nuo bangos, net kvapą užima, o atgauni tą kvapą, kai jachtos priekis tvoja visu dugnu į bangą ir mes pavymui  – atgal į patalus. Bet prie visko priprantama. Karin buvo sunkiausia: toje lovytėje net uoste miegoti nepatogu, tai vargšė taip ir keliavo su pagalve ir antklode – tai į kokpitą, tai į kajutkompaniją, o galiausiai – pas Garį į kajutę.

Netikėtos permainos
Kai kryptis – keturiasdešimt laipsnių į vėją, tai ir gyveni nuo vachtos iki vachtos. Įvykiu tapo, kai sužinojome, kad pametėme priekinių varikliukų apsauginį dangtį, todėl buvo nuspręsta sukti atgal. Nuotaika buvo sušikta, kaip turi būti. Ramino tik tai, kad atgal lėksim pavėjui. Nuspręsta šauti į Puerto Riką, atsieit, ten beveik JAV, taigi patogiai susiremontuosim ir net gal bandysim antrą kartą kirsti Atlantą. Arba į lėktuvą – ir į Miami. Štai čia pasitvirtino auksinė taisyklė: būtina krante turėti žmogų – savo administratorių. Prieš priimdamas sprendimą, Thomas naudodamasis palydoviniu ryšiu paskambino į San Juan uostą tartis ir aiškintis situacijos. Jachtą reikėjo iškelti, bet kartu nepatekti į karantino spąstus. Būtent tokį patvirtinimą gavome. Atsibastėm į tą uostą: viskas uždaryta, į krantą išlipti neleidžia ir liepia keturiolika dienų sėdėti karantine, „ant inkaro“. Karin vos sąmonės neprarado iš pykčio – savaitę sėdėjo Samanoj karantine ir kaip puiki narė blizgino jachtos dugną, savaitę sirgo jūros liga tam, kad vėl patektų į karantiną!  Prasidėjo pokalbiai su visom tarnybom. Kažkoks protingas tarnautojas patarė plaukti į St. Thomo salą, iš kurios, nesilaikius karantino galima papulti į lėktuvą į Miami, o ten jau laisvė. Štai tokią informaciją turi surinkti kranto žmogus ir nukreipti savo draugus į teisingą uostą! Sutvarkę imigracijos į JAV procedūras, išplaukėme. Apsisukus – mūsų kursą reikėjo pakeisti dešimt laipsnių į pietus ir mes būtume pataikę tiesiai į St. Thomo salą, o dabar prasėdėjom tris paras San Juan. Praėjus imigracijos į JAV procedūras, išplaukėme. Iki St. Thomo diena kelio. Kol plaukėme iš San Juan (Puerto Riko) į St. Thomo salą, jachtos savininkas perdavė visus įgaliojimus Gariui: suremontuoti laivą, patraukti iš uraganų zonos ir susitarti su brokeriais dėl laivo pardavimo. Pats nusprendė pirmu lėktuvu lėkti namo, nes  dar plaukiant į San Juan, gavo paliepimą iš žmonos: parsirasti nedelsiant. Tuo tarpu Garis galutinai apvijo Katrin savo žabangomis ir, matyt (šitai tik spėjame), pasiliko ją su savimi „mokytis kaitavimo įgūdžių“. Taip jachtoje susiformavo dvi grupuotės: Garis, Karin bei Thomas ir mes. Buvo aišku, kad mūsų misija laive jau baigėsi. Pasirodė, kad St. Thomo saloj irgi karantinas. Galimas buvo tik toks tolimesnis kelias: nusipirkti lėktuvo bilietus, su motorine valtim plaukti iki kranto, greit į taksi ir į oro uostą. Tyliai ramiai įlipti į lėktuvą su viltimi, kad tavo kely neatsiras kruopščiai savo pareigas atliekantis darbuotojas ir nepradės klausinėti detalių tiek įlipant, tiek išlipant iš lėktuvo. Arba kitas kelias – vėl susirasti jachtą ir kažkur plaukti. Mes suradome  portinį katamaraną su dviem vyručiais. Šįkart kelionės kryptis pasisuko Fort Lauderdale (Florida). Bet apie tai – kitąkart.

Gražina ir Tomas Nautika.lt
Cabarete, Dominykos Respublika, 2020 m. gegužė