Home Portretai Egidija Vaitkienė: „Nieko nėra geriau nei susitikti su bendraminčiais, kuriems nereikia teisintis,...

Egidija Vaitkienė: „Nieko nėra geriau nei susitikti su bendraminčiais, kuriems nereikia teisintis, kad esi truputį kitoks…“

16 views
0

Atrodo, dar taip neseniai Egidija Vaitkienė buvo pažįstama tik nedaugeliui lietuvių, gyvenančių netoliese jos – Monaghan‘e, tačiau, pasirodžius jos pirmajai knygai „Emigrantės“, ji tapo ne tik žinoma Airijoje gyvenantiems tautiečiams, bet daugeliui dabar yra sava ir artima. Egidiją sunku nepamilti – užtenka šiek tiek pabendrauti ir jautiesi taip, lyg pažinotum ją visą gyvenimą. Bet ne vien tai – daugelis ją pamilo dar ir dėl to, kad ji, emigravusi į Ameriką, o vėliau į Airiją, dirbo darbus, kuriuos dirba ne viena į svečią šalį išvykusi moteris, kad jos poelgiai ir mintys atspindi ne vieno iš mūsų gyvenimą.

Miela Egidija, kas pasikeitė Jūsų gyvenime išleidus pirmąją knygą „Emigrantės“?

– Atvirai tariant, net nesitikėjau, kad tiek daug visko pasikeis. Kad atsisijos daug žmonių, kuriems tas mano knygos išleidimas taps lyg kokia rakštis storojoje. Išsigrynino artimų draugų ratas, to mažiausiai tikėjausi, bet esu ne kartą sakiusi, kad visuomet lengviau būti su žmogumi, kai jam nesiseka, nei kai jį aplanko tikras džiaugsmas.

– Jūsų knyga iš tikrųjų sulaukė labai didelio skaitytojų dėmesio ir pripažinimo, o kad po knygos išleidimo atsisijojo, kaip sakote, kai kurie žmonės, tai gal čia yra ir Jūsų kaltės? Tarkim, pati nejausdama simptomų, užsikrėtėte žvaigždžių liga…

For rate card and enquirers call 0851602896 or sales@lietuvis.ie

–  Tikiuosi, kad neužsikrėčiau jokia liga – „mandrumu“, manau, manęs niekaip neapkaltinsi – aš paprastas žmogus, nosies užrietusi nevaikštau, ir tie, kas mane pažįsta, žino, kad į mane bet kada galima kreiptis pagalbos tiek dėl vertėjavimo, tiek dėl psichologinių problemų (JAV mokiausi psichologijos), padedu, kai galiu. O šiaip jau kuriantys žmonės, visi iki vieno, viduje yra vienišiai. Aš esu viena iš jų.

Labai džiaugiuosi, kad knyga sulaukė pripažinimo skaitytojų tarpe – tebesaugau visas žinutes, laiškiukus, išsisaugojau visų rekomendacijas vieni kitiems. Vertinu ir branginu kiekvieną skaitytoją, tik jis ir jo pastebėjimai man atskleidžia kaip tas mano ,kūdikis, atrodo pasauliui, kokie klausimai iškyla, kurioje vietoje randasi diskusijos. Ir jau nebeginu savo pagrindinės veikėjos Redos – ji nuostabi tokia, kokia yra. Tik kad ją suprastum, turi ne vieną kančios ratą apeiti.

Dar kas naujo? Rašau. Kai tik atrandu laiko, kai tik išvaikščioju nerimą, kurio kartais per akis susikaupia. Rašau, kai vaizdiniai ir kvapai sugula žodžių eilėmis.  Vien tik rašymui skirto laiko neturiu, o jeigu turėčiau, tikriausiai nežinočiau ką su juo veikti. Šią vasarą  turėjau ilgesnes atostogas nei įprastai, man tai buvo tikras išbandymas. Esu žmogus, kuriam reikia veiklos, rutinos, reikia tam tikrų rėmų.

Per metus turėjau ketvertą knygos „Emigrantės“ pristatymų: porą Lietuvoje ir porą Airijoje. Ruošiuosi dar vienam ypatingam knygos pristatymui, pasižadėjau sau, kad nugabensiu ją ten, kur ji ir užsimezgė.

Dalyvavau Knygų mugėje, buvau Pasaulio lietuvių rašytojų suvažiavime – nieko nėra geriau nei susitikti su bendraminčiais, kuriems nereikia pasiteisinti, kad esi truputį kitoks, kad tavo langas į pasaulį įstatytas truputį iš kitos pusės. Taigi reziumė – buvo nuostabūs metai.

– Esate labai užimtas žmogus: dirbate, mokotės, auginate dukras… Kaip randate laiko kūrybai?

Randu. Reikia rasti. Čia taip jau nutinka, kad jei reikalas toks pats svarbus kaip kvėpuoti, tai turi atrasti ir vietą , ir laiko. (Mano amžiną atilsį močiutė būtų ne taip delikačiai atsakiusi.)

Rašau tada, kai jau viskas galvoje būna sugulę į sakinius. Savęs neprievartauju, neužbrėžiu sau jokių normatyvų, kad, pavyzdžiui, per savaitgalį parašysiu dvidešimt puslapių. Gal savaitgalį aš ganysiu debesis ir laiką leisiu su savo dukrom ir visai nenorėsiu rašyti.

Kiekvienas kažką kuriantis atranda savo modelį. Galbūt vienam kurti padeda disciplina, kitam toks visiškas išsilaisvinimas, kaip man. Tiesa, darbo metu, kai vyksta paskaitos, laiko iš tiesų dažnai pritrūksta, bet aš tuomet išnaudoju miego laiką.

– Kaip gimsta herojai?

Visi herojai ateina „iš gyvenimo“. Ne visai tokie, kokie jie tame realiame gyvenime yra. Kartais vienam herojui sukurti prisireikia dešimties žmonių. Taigi jie visi, iki vieno fiktyvūs, bet vistiek labai tikri. Svarbiausia čia yra mintis, kurią jis ar ji atskleidžia. Taigi, kitaip sakant, kokią rolę išpildo.

Mano pirmojoje knygoje abi pagrindinės veikėjos buvo išgalvotos. Dažnai per šiuos metus sulaukdavau klausimo – kur Reda gyvena ir ar ji iš vis dar gyva.

– Apie ką bus antroji knyga?

Antroji knyga bus apie du labai skirtingus (taip likimo lemta) pasaulius, kurie vienas kitą labai traukia, bet kuriems arba bus lemta išsipildyti aba ne ir ką gi reiškia išsipildyti. Knygoje netruks pamąstymų apie bet kurio krašto identitetą, religiją, tautinius bruožus. Ar juos sustipriname , susijungdami su visiškai priešinga kultūra, o gal kaip tik prarandame? Ar įmanoma išlaikyti abu – lygiai ir pagarboje? Apie tai ir bus mano knyga.Šią knygą rašau labai iš lėto, persikūnydama, persimainydama. Knyga bus pasakojama dviejų skirtingų žmonių akimis – vyro ir moters. Siunčiu nedidelę ištrauką. Gal patiks.

Kalėdos

Visos gatvės ir kelkraščiai nusidažo pilka spalva. Pilkesne už šlapią asfaltą. Lietus lyja jau kelinta savaitė, po truputėlį išplaudamas prisiminimus apie šviesą. Jis apsemia mintis iki pat pašaknų, darosi net sunku kvėpuoti.

Marija sustoja prie didžiojo miestelio šviesaforo. Užsimiršusi dairosi. Visur tuščia, nors visur pilna žmonių. Minia skuba lyg apsėsta į prekybcentrį, paskui, lyg gavusi kokį sutartinį ženklą, skuba lauk. Perka, krauna po eglėm, dar perka. Pakuoja, apriša įmantriu kaspinu ir vėl eina pirkti. Artėja Kalėdos. Marija šįryt lyg pirmą kartą pastebi girliandas, blizgučius ir lempeles. Diena susitraukia į kumščio dydį-vos spėja išskleisti šviesos išalkusius pirštus, vėl traukiasi į šykštų kumštį, balzganos šviesos dabar normuotai ir toji sumišusi su lietumi. Mintys, lyg miegančios žuvys ant dugno, tik žiopčioja nebyliai, vos krutindamos žiaunas. Marija jau nupirko dovanas. Dar nesupakavo, dar yra laiko. Vaikai laukia švenčių. Vaikai laukia dovanų ir šventiškos vakarienės. Marija stengiasi, nors viskas aplink ją juda sulėtinto kino tempu, kai net ranką į viršų pakelti užtrunka. Kai ji, toji ranka, pakibusi ore, tarsi ne jos kūno dalis, o visiškai atskiras individas, nebežino ar kyla ar leidžiasi. Tai be galo išsunkia, užspaudžia, lyg vienišas lauko akmuo pažliugusiuose arimuose.

Marija kilsteli galvą tik tada, kai mašina, staiga iššokusi prieš ją, kerta ant stabdžių. Visa tai, turėję trukti sekundę, jos sąmonėje išsiplečia į didelę, plačią dėmę, kuri vis sunkiasi ir sunkiasi, ir plečiasi ir niekaip nesiliauja. Marija užsidengia ausis nuo spigaus padangų garso. Mašina jau seniai sustojo ir garso nebėra, bet ji tebelaiko stipriai užspaudusi garsą, kuris ne tik, kad prityla, bet kyla aukštyn ir aukštyn, kol kažkas suima Mariją už peties:

– Ponia? – sako, – ar jums viskas gerai?

Marija tik dabar pastebi, kad ji stovi pačiame viduryje sankryžos, tarsi neapsispręsdama į kurią iš keturių pusių norėtų pasukti. Jos žvilgsnis pagaliau atgauna tikrąją spalvą ir iš lietaus drumzlių atvirsta į  šiltą mėlyną. Toks skaistus tebūna pavasario dangus, tada, lyg tą akimirką tai būtų svarbu, pasitaiso aplink kulkšnis apsisukusį ilgą sijoną ir plačiai nusišypso:

– Kvanktelėjau, – taria ir pasuka prie artimiausio kelkraščio, palikdama ir mašiną, ir jos vairuotoją, ir netgi nemenką žiūrovų minią sau. Ji nebegalvoja kas galėjo atsitikti, bet neatsitiko. Nepagalvoja netgi apie tai, kur bandė patekti, kirsdama dviejų pagrindinių kelių susikirtimą per pačią jo plačiausią vietą. Ji uždraudžia sau galvoti ir skubiu žingsniu pasuka link banko, galbūt bus pavykę gauti patvirtinimą nedidukei paskolai. Dievas ir visos Kalėdos kartu sudėjus mato, kad šiuo metu jos namams labai reikalinga ši paskola. Ji stengiasi išlaikyti tiesų žvilgsnį ir malonią šypseną, bet ši, kaip išaugtas rūbas, spaudžia ir trina, veržia ir duria. Bet ji tebesilaiko savo, nes jeigu ne ji, niekas kitas to nepadarys. Gal netgi teks truputį maldauti. Paskola juk jau nebe pirma, o ir už pirmąją dar nevisai sumokėta. Pasiseks, šnabžda sau, nors ir banko durys prieš ją ir vėl veriasi sulėtintu greičiu, tarsi kažkas, kitoje pasąmonės pusėje, laikytų įtempęs tvirtą gumą ir neleistų judėti.

Lietus ir už jo lango pilkas, sraunus, beviltiškas. Praėjo nebe viena ir net ne dvi savaitės, kai girdėjo jos balsą. Prašėsi perkeliamas į Dubliną, į Droghedą, kur nors, kad tik nereikėtų vaikščioti tomis pačiomis kaip ir ji gatvėmis. Jis vaikšto dažnai, beveik kas rytą, kai tik baigia alinančią treniruotę, praeina pagrindinėmis gatvėmis, tarsi tikėdamasis ją sutikti. Gatvės tuščios, nors ir pilnos žmonių. Ir veidai, jie visi, tarsi susitarę iš jo pasijuokti, šypsosi jos šypsena, žvelgia į jį mėlynų akių žvilgsniu, ir Alachas težino, kad jis melstųsi ir vėl, jei nors kartą, nors trumpą kartelį, tą žvilgsnį galėtų jausti ant savo veido, savo akių. Paskutinį kartą, kai ją matė, jos akys, kaip ir beveik bet kurio kito europiečio akys, žvelgė į jį per atstumą. Ir žodžiai jos, nors ir švelniai pasakyti, nuskambėjo lyg pliaukštelėjimas per veidą.

–  Kaip gerai reikia apie save galvoti, kad gyvendamas tokiame centre, drįstumei man siūlytis, – ten jos žodžiai nutrūko ir pabaigos jis nebegirdėjo. Tik vaikinas, iš to pačio krašto lauke, šnibžtelėjo jam:

– Per aukštai nusitaikei. Ji tas pats kas gydytoja ar mokytoja, – tie žodžiai, kuriuose tiesa užėmė net ne didesnę dalį, o absoliučią visumą, jo vis tiek neįtikino, tik sukėlė tokį nežemišką pyktį, kad jis net stumtelėjo vyriškį į šoną:

– Rūpinkis savo sumautais reikalais, kvailas padare, rūpinkis savo sušiktais reikalais, – Atefo veidas, jis ir pats vakare pastebėjo, įsitempė, lyg viso pasaulio rūpesčiai vienu kartu būtų sugriuvę ant jo nelaimingos galvos. Jis išgėrė butelį viskio ir nenuėjo į darbą, bet paskui susiėmęs, išėjo į žmones, bet pas Mariją daugiau nenuėjo, nors advokatė iš Dublino ir perspėjo, kad nėra ko išsidirbinėti. Ji kalba griežtai, bet jis jaučia tam tikrą rūpestį ir tikisi, kad ji šioje visoje liūtyje pasiūlys jam skėtį, bet ji tik įduoda į rankas jam kibirą, tarsi paliepdama nebesigręžioti nuo bėdų, bet jas pasitikti.