Home Portretai Asta Milerienė: vykdami į Airiją galvojom – pasižvalgysim ir grįšim. Bet likimas...

Asta Milerienė: vykdami į Airiją galvojom – pasižvalgysim ir grįšim. Bet likimas viską sudėliojo savaip…

57
0

Kas sieja grojimą būgnais, zumbą, treniruoklius ir kūno rengybos varžybų podiumą? Geras fizinis pasirengimas. Tuo įsitikinusi dabar Airijoje gyvenanti zumbos bei kūno rengybos trenerė Asta Milerienė (44 m.), Lietuvoje prisimenama kaip buvusi folkroko grupės „Airija“ būgnininkė. Kai prieš dvidešimt metų Asta su vyru Dariumi Mileriu (49 m.), 1992–2000 metais gyvavusios grupės „Airija“ įkūrėju ir vokalistu, dar žinomu kaip Nojus, iškeliavo pasižvalgyti į Airiją, ketino ten praleisti vos kelerius metus. Bet emigracija gerokai užsitęsė. Muzikantų pora Dubline tvirtai įleido šaknis, įsigijo būstą, užaugino sūnus – Arijų (22 m.) ir Roką (15 m.).

„Čia jau mūsų namai. Net nežinau, kas turėtų nutikti, kad keltume sparnus. Kai tik Lietuva įstojo į Europos Sąjungą, mes Airijoje nusipirkome namą, nes nuomos kainos labai aukštos – prasmingiau įgyti savo nuosavybę. Prisimenu, kai dar gyvenome Lietuvoje ir mūsų klausdavo, ar nesiruošiame vykti į Airiją, net minčių nebuvo emigruoti. Net ir tada, kai išvykome, galvojome – pasižvalgysime ir grįšime. Bet likimas viską sudėliojo savaip“, – kalbėjo A.Milerienė.

Asta dar ilgokai užsienyje mosavo būgnų lazdelėmis.

Ji koncertavo ir įrašinėjo dainas tiek su Nojumi, tiek su Airijos merginų roko grupe „Black Daisy“. 2009 metais ši grupė kartu su vokaliste Sinead Mulvey atstovavo Airijai „Eurovizijos“ konkurse, vykusiame Maskvoje. Ir tuomet būgnus mušė lietuvė A.Milerienė. Netrukus po šio konkurso grupės „Black Daisy“ narių keliai išsiskyrė. Būtent tada Astai atsivėrė naujų galimybių vartai. Jos gyvenimo pirmame plane atsidūrė zumbos instruktorės ir asmeninės kūno rengybos trenerės veikla. Gracingas Astos kūnas su išryškintais raumenimis traukia praeivių žvilgsnius ir vilioja sekti jos pėdomis. Moteris prisipažino negalėjusi net įsivaizduoti, kad taip atrodys perkopusi keturiasdešimt metų ir dar ryšis dalyvauti kūno rengybos varžybose.

„Jeigu aš sugebėjau tai padaryti, gali bet kuris“, – įsitikinusi trenerė. Asta visada mėgo sportą, šokius. Juk norint groti būgnais reikėjo nemažai fizinės ištvermės. Po koncertų nuo scenos ji nulipdavo šlapia nuo prakaito. „Lietuvoje po pirmojo sūnaus gimimo apie metus lankiau sporto klubą, norėjau sutvirtinti kūną, atgauti ankstesnes formas. Atvykusi į Airiją ilgą laiką nelankiau jokių sporto klubų. Bet visada labai mėgau vaikščioti.

Asta ir Darius

Stengdavausi nueiti po kelis kilometrus keliskart per dieną“, – pasakojo Asta. Pandemijos metu treniruotes A.Milerienė veda nuotoliniu būdu. Ir pati papildomai nemažai sportuoja. „Negaliu apsileisti. Kokia būčiau trenerė nukarusiu pilvu? Stengiuosi būti savo verslo vizitine kortele. Pernelyg atsipalaidavusi, praradusi formas sau nebepatikčiau. Tačiau nesu lyg apsėsta. Jei užsimanau kebabo, jį ir suvalgau. Tik žinau, kad vėliau turėsiu už jį atidirbti sportuodama“, – pasakojo moteris.

Pandemija Astos gyvenimo nenuspalvino juodomis spalvomis. Netgi paveikė teigiamai. „Gyvenau labai intensyviai – keldavausi ketvirtą valandą ryto, guldavausi dvyliktą nakties. Jaučiau, kad organizmas išsiilgo poilsio. O tada prasidėjo koronaviruso pandemija. Man tas priverstinis sustojimas atkeliavo pačiu laiku. Vis dar mėgaujuosi šiuo etapu, kuris neatitraukė nuo sportinės veiklos, darbo su klientais. Kai kuriems iš jų netgi labiau patinka treniruotis nuotoliniu būdu“, – patikino A.Milerienė.

– Kaip nutiko, kad būgnininkė tapo zumbos instruktore?

– Viskas labai susiję. Būgnai – ritmas ir muzika. Zumba – irgi muzika, ritmas, šokis. Prieš vienuolika metų laikraštyje radau skelbimą, kad vyksta zumbos šokių repeticijos. Mane patraukė spalvingai apsirengusios, grakščios moters nuotrauka. Darius irgi skatino išbandyti naują veiklą.

Po pirmos repeticijos grįžau namo pilna emocijų ir pasakiau vyrui, kad jaučiuosi lyg ant sparnų. Į antrą ėjau nusiteikusi įsigyti nario kortelę. Instruktoriai po repeticijos paklausė, ar esu šokėja. Pasakiau, kad tiesiog mėgstu šokti. Man pasiūlė tapti zumbos instruktore ir dirbti kartu. Net nežinau, kodėl patraukiau jų dėmesį. Gal grojimas būgnais išlavino stipresnį muzikinį pojūtį, galiu lengvai įsijausti į bet kokį ritmą. Be to, daug metų praleidusi scenoje laisvai jaučiuosi prieš auditoriją, man patinka užmegzti akių kontaktą su žmonėmis, smagu stebėti jų reakciją.

Asta modelis – dizainerės Claire Garvey suknelė

Baigusi zumbos kursus apie du mėnesius dirbau su į kompaniją pakvietusiais instruktoriais. Tada supratau, kad visa tai galiu daryti savarankiškai. Įkūriau firmą ir pradėjau savo veiklą kaip „Zumbasta“ (zumba +Asta). Dubline išsinuomojau kelias sales, kur iki pandemijos vedžiau treniruotes. Lankytojų netrūko. Tarp mūsų užsimegzdavo šiltas ryšys. Stengdavausi neapsiriboti tik treniruotėmis. Vykdavo įvairūs vakarėliai, išvykos. Tas ryšys būtinas, nes tada žmonės pajunta bendrystę ir tai, kad esi ne tik jų instruktorius, bet ir draugas.

– Ar sušilus orams treniruotes perkeliate į lauką?

– Žinant airiškus orus labai sunku planuoti. Štai sėdžiu kiemelyje ir kaitinuosi saulėje, o po kelių valandų gali prapliupti lietus. Kartkartėmis prie jūros ar parke surengiu nemokamas zumbos treniruotes, kas nori, gali prisijungti, bet vesti jų lauke nuolat nesiryžčiau – žmogus užsisakys treniruotę, bet man ją gali tekti atšaukti dėl prasto oro. Birželio pradžioje Airijoje po penkių mėnesių pertraukos buvo atidaryti sporto klubai. Nors namuose turiu svarelių, specialių gumų, labai džiaugiuosi galėdama rimtai pasimankštinti treniruokliais. Mažiausiai tris kartus per savaitę einu į sporto klubą.

– Ar ir jūsų vyras jaučia palankumą sportui?

Darius Mileris-Nojus

– Darius mane ir atvedė į sportą. Jis daug metų lanko sporto klubą, mėgsta plaukioti baseine. Atsimenu, kaip jam pavydėdavau, kai po treniruotės, paplaukiojęs baseine ir pasimėgavęs pirties malonumais, grįžęs namo džiaugdavosi puikia savijauta. 2016 metų pabaigoje jis man nupirko sporto klubo nario kortelę. Tuo nebuvau patenkinta, norėjau tik plaukioti baseine ir sėdėti pirtyje. Sakiau, kad į sporto salę neisiu, bet po savaitės susikroviau krepšį ir nuėjau į pirmą treniruotę. Sporto salėje stovėjo galybė treniruoklių, o aš neturėjau supratimo, kaip jie veikia. Ėmiausi to, kuris man buvo aiškus, – myniau dviratį. Kartą mane užkalbino trenerė ir pasiūlė išbandyti kitus treniruoklius. Pradėjusi mankštinti įvairius raumenis po poros mėnesių pastebėjau pokyčius. Kūnas dailėjo, tvirtėjo, stangrėjo. Nutariau nesustoti. 2017 metų pradžioje, paskatinta Dariaus, nusprendžiau dalyvauti kūno rengybos varžybose.

– Ar reikėjo daug pastangų ir kantrybės, kad turėtumėte tokį stangrų ir raumeningą kūną?

– Ruošdamasi varžyboms daug treniravausi su asmeniniais treneriais, išmokau taisyklingai maitintis. Sporto klube praleisdavau penkias dienas per savaitę. Kartais žmonės sako, kad genai nulėmė, jog turiu gražų kūną. Nieko panašaus. Gražų kūną mes visi galime susikurti, tik reikia noro, užsispyrimo, laiko ir žinių. Mano tikslas buvo pabandyti, ar man pavyks. Kai matydavau grakščias merginas, vaikštančias scenoje su dailiais maudymosi kostiumėliais, man tai atrodydavo kažkas neįmanomo. Ruošdamasi kūno rengybos varžyboms keletą mėnesių laikiausi griežto režimo. Sportavau penkias dienas per savaitę bent po pusantros valandos, valgiau mažomis porcijomis penkis kartus per dieną. Sudalyvavau dvejose varžybose. Pirmose bikinio kūno rengybos varžybose užėmiau ketvirtąją vietą. Po savaitės buvo kitos varžybos, kur dalyvavau kaip sportinis modelis, ten irgi laimėjau ketvirtąją vietą. Dalyvauti varžybose nebijojau. Scenos baimes įveikiau dar būgnų mušimo ir grupės „Airija“ laikais.

Mes su treneriu buvome labai patenkinti rezultatais – patekti į geriausiųjų šešetuką yra geras pasiekimas. Prieš pustrečių metų įgijau asmeninės kūno rengybos trenerės diplomą. Kai matai, kaip tau padedant žmonės keičiasi teigiama linkme, tai labai pakylėja, suteikia prasmę. Tai tarsi kūryba, kai iki tol nesportavusiam žmogui padedi susikurti atletišką kūną. Valios norint dalyvauti bikinio kūno rengybos varžybose reikia nemažai. Dailūs raumenys yra sunkaus darbo rezultatas. Net jei iš pradžių atrodys, kad tiek jėgų neturite, reikia nepasiduoti ir nesustoti per anksti. Man tai nebuvo per didelis iššūkis, nes visą gyvenimą, kad ir ką daryčiau – ar būgnus muščiau, ar raumenis treniruočiau, ar vaikus auginčiau, stengiuosi atsiduoti 100 procentų. Kai kasdien treniruojiesi ir žinai, kad vos vienas ne laiku suvalgytas sausainis gali nublokšti atgal, tai padeda susivaldyti. Ketinau dalyvauti kituose kūno rengybos turnyruose, bet planus sustabdė pandemija.

– Kiek muzikos dabar yra jūsų gyvenime?

– Šiuo metu nedaug, nes ir koncertų visiškai nėra. Bet per pandemiją mes su Nojumi įrašėme ir išleidome naują albumą „Yra Laikas“. Iš Dariaus gyvenimo muzika niekur nedingusi, jis nemažai kuria, bendradarbiauja su Airijos atlikėjais, padeda jiems įrašinėti dainas, rengia įvairius projektus. Taip pat nuotoliniu būdu veda savo laidas.

– O jūsų sūnūs į kokią sritį pasuko ar ketina sukti?

Astos šeima (iš kairės į dešinę): vyresnysis sūnus Airijus ir jo draugė Gemma, Asta, vyras Darius ir jaunėlis sūnus Rokas

– Vyresnysis savo gyvenimą sieja su automobiliais. Tą jo aistrą pastebėjome nuo mažens. Arijus turi nemažai mašinų, kurias paruošia šou pasirodymams. O jaunėlis pasakė, kad norės būti architektu. Jis iš ledų pagaliukų ir karštų klijų stato namus, pats susikuria brėžinį, apskaičiuoja, kiek kokių medžiagų jo objektui reikės.

– Kada pastarąjį kartą buvote Lietuvoje?

– Prieš kokius porą metų. Jei viskas atsilaisvins, gal rugpjūčio mėnesį grįšime, nes turime kvietimus groti keliuose festivaliuose.

– Kokių dar turite pomėgių?

– Mėgstu gaminti maistą. Ypač man patinka šeimininkauti, kai laukia vakarėliai, šventės. Tada stengiuosi nustebinti aplinkinius. Kasdien maisto ruošimas kažkiek įgrysta, kartais pritrūkstu idėjų. Šeimoje mėgstame neaštrius europietiškus patiekalus. Ir nepamirštu lietuviškų. Kartkartėmis kepu blynus, ruošiu kotletus, balandėlius, vaikai labai mėgsta. Kadaise Airijoje bandžiau virti cepelinus su grybų įdaru. Vargau pusę dienos, bet visi cepelinai iširo. Supratau, kad cepelinams neturiu talento. Nuo tada jų niekada negaminu.

– Socialiniuose tinkluose mačiau jūsų su vyru įkeltas vestuvių, draugystės metinių nuotraukas. Ilgai jau esate kartu. Ar pavyko tuos metus nugyventi be krizių?

– Kartu mes jau 28 metus, susituokę 23-ejus. Kai šventėme savo buvimo kartu metines, stebėjomės, kaip tie metai greitai prabėgo, kaip vienas kitam nenusibodome. Krizių neišgyvenome, gal nebuvo priežasčių joms kilti. Mes daug grojome, laiką leisdavome kartu. Nebuvo nieko net panašaus, kad vieną dieną kuris nors pasakytų: viskas, skiriamės, negalime gyventi kartu. Gal mes per daug gerai vienas kitą suprantame? Darius visur ir visada mane palaiko, pritaria, negaili komplimentų. Net kai abejojau, ar užsiimti zumba, jis skatino eiti pirmyn. Kai pradėjau groti su merginų roko grupe, irgi sulaukiau palaikymo. Kai reikėjo į „Euroviziją“ Maskvoje dviem savaitėms išvykti ir namuose palikti mažus vaikus, vyras pasakė, kad nepradėčiau nerimauti, nes jis puikiai vienas susitvarkys. Kai šalia yra žmogus, kuris tavimi tiki, gyvenime viskas klostosi lengviau.

Parengta pagal Rūtos Peršonytės straipsnį „Lietuvos ryto“ žurnalas „Savaitgalis“

Monika Zi, GG Photography, Ralph McKeon Photography ir asmeninio albumo  nuotr.