Home Portretai Arūnas Teišerskis: oficiali Airijos lietuvių bendruomenės istorija prasidėjo nuo lituanistinės mokyklos „4...

Arūnas Teišerskis: oficiali Airijos lietuvių bendruomenės istorija prasidėjo nuo lituanistinės mokyklos „4 Vėjai“ įkūrimo

65 views
0

Besibaigiantys 2020-ieji metai buvo labai svarbūs Airijos lietuvių bendruomenei – 2004 metais Airijoje buvo atidaryta pirmoji lituanistinė mokykla „4 Vėjai“, kuri ir padėjo pagrindus prieš penkiolika metų įkurtai Airijos lietuvių bendruomenei. Apie tai, kokį kelią per tuos metus nuėjo bendruomenė ir kaip sekasi dirbti pirmajai Airijoje lituanistinei mokyklai „4 Vėjai“, kalbamės su šios mokyklos direktoriumi bei Airijos lietuvių bendruomenės pirmininku Arūnu Teišerskiu.

(Tęsinys)

Arūnai, gal galite prisiminti tuos metus, kai atvykote į Airiją? Kada tai buvo ir kas jus paskatino pasirinkti būtent į šią šalį? Kaip jus pasitiko Airija? Kokie pirmieji įspūdžiai? Ar daug tuo metu šalyje buvo lietuvių?

– Labai tiksliai prisimenu atvykimo į Airiją laiką – tai buvo 2004 m. liepos mėnuo. Buvau kviestas dirbti seniausiame Airijos Universitete (Šv. Trejybės kolegijos universitete – Trinity College Dublin). Kvietė prisijungti nuo 2004 m. pradžios, tačiau dalyvavau viename Vilniaus universiteto projekte, norėjau pabaigti darbus – tai manęs palaukė iki liepos. Taip ir atvykau. O pakvietė todėl, kad prieš tai Vilniaus universiteto mokslinė grupė, kurioje dirbau, dalyvavo bendrame Europos Sąjungos moksliniame projekte, kur be kitų Europos mokslinių institucijų dalyvavo ir Trinity College mokslininkai. Projekto metu buvau su bendradarbiu atvykęs į Dubliną padėti airių kolegoms sumontuoti eksperimentinį aparatą, kuris nusodina kristalinius sluoksnius ant įvairių medžiagų plokštelių paviršiaus, (abstrakčiai kalbant tai yra technologija naudojama mikroelektronikos įtaisų gamyboje), tai ir man pasiūlė pasilikti dirbti su tuo aparatu. Taip ir atsidūriau čia. Tiesiog tuo metu Airijoje buvo geresnės perspektyvos nei Lietuvoje. Tuomet jaunų mokslininkų atlyginimai Lietuvoje buvo tik šiek tiek didesni nei minimali alga – nors ir dabar ta situacija nedaug pakito… Taigi, galima sakyti, kad mane čia atvedė akademiniai-profesiniai tikslai.

Prisimenu, Lietuva buvo tik priimta į Europos Sąjungą, lietuviai čia vyko didžiuliais būriais… Airija pasitiko mane truputį lietingais orais, kaip ir priklauso (šypteli). Teko priprasti prie airiško bendravimo būdo ir negalėjimo pasakyti „ne“. Atvykęs ieškojau būsto ir puikiai prisimenu sunkią būsto paieškos istoriją. Pavyzdžiui, vienas airis po gana draugiško pokalbio pasakė, kad paskambins („I will call you“), o aš laukiau jo skambučio. Vėliau bendradarbiai man paaiškino, kad tai reiškia, jog niekas neskambins, nes tai neigiamas atsakymas, ir esu laisvas tęsti paieškas toliau… Atvykus iš Lietuvos tai buvo kultūriškai nauja.

Taigi, pradžioje pasiūlė pusmečiui pavizituoti Dublino universitetą kaip mokslo bendruomenės nariui. Pačioje pradžioje dalį laiko dirbau Vilniuje, dalį – Dubline. Antrais metais pasiūlė likti dirbti čia – taip ir likau. Tiesiog taip natūraliai susiklostė.

Kas paskatino įkurti Lietuvių bendruomenę Airijoje? Ar turėjote bendraminčių ir bendražygių? Papasakokite, prašom, kokia buvo Lietuvių bendruomenės kūrimo pradžia, kokius turėjote tikslus, planus ir kaip ketinote juos realizuoti?

– Lietuvių bendruomenę Airijoje kūrė daug žmonių – aš tik buvau vienas jų. Nebuvau iniciatorius, atėjau į jau besikuriančią organizaciją. Kai atvažiavau čia jau vyko tam tikra neformali veikla, vyko susitikimai, buvo organizuojami lietuviškų grupių koncertai. Tuo metu buvo sugalvota įkurti pirmą lituanistinę mokyklą Dubline – prie kurios kūrimo ir darbo aš ir prisidėjau. Po to jau buvo sugalvota kurti bendruomenę, kaip oficialią organizaciją. Kai Airijos lietuvių bendruomenę užregistravo kaip juridinį vienetą, tuo metu buvau grįžęs trumpam į Lietuvą… Taigi, tuo metu nebuvau pagrindinė figūra. Vėliau buvo organizuotas pirmasis bendruomenės suvažiavimas, kuriame dalyvavau ir buvau išrinktas Dublino lietuvių skyriaus atstovu, vėliau dirbau bendruomenėje su švietimu, padėjau parašyti bendruomenės įstatus – ir tik po dar kelių metų buvau išrinktas bendruomenės pirmininku.

Airijos lietuvių bendruomenės kūrimo pradžios taškas? Manau, kad jis buvo padėtas, kai čia atvyko pirmieji lietuviai. Ne paslaptis, kad pirmieji lietuviai, kurie čia atvyko, buvo daugiausia kompiuterių specialistai, programuotojai. Tūkstantmečių sankirtoje amerikiečių kompiuterinės technikos įmonės pradėjo aktyviai kurti savo atstovybes Airijoje, taigi prireikė kompiuterių specialistų, nemažai lietuvių tokiu būdu ir atvyko dirbti į Dubliną. Vienas jų – Linas Jakučionis, kuris ir pradėjo burti lietuvius bei vėliau tapo pirmuoju įkurtos bendruomenės pirmininku. Neformaliai vietiniai lietuviai susirinkdavo pirmą kiekvieno mėnesio ketvirtadienį viename iš Dublino centrinių pub‘ų. Ateidavo programuotojai, finansų ir turizmo įmonių darbuotojai, statybininkai, prisijungdavo ir jų šeimos nariai. Šie susitikimai buvo proga lietuviams susitikti pašnekesiui.

Taip jau atsitiko, kad pirma buvo įkurta mokykla, o vėliau – Airijos lietuvių bendruomenė.

Esate Airijos lietuvių bendruomenės pirmininkas – kaip jums pavyko ir lig šiol pavyksta suderinti šias pareigas su darbu, šeimos interesais? Kokios yra darbo bendruomenėje ypatybės?

– Nėra taip jau lengva, iš tikrųjų. Svarbiausias dalykas čia yra darbas su žmonėmis, bendraminčiais – jų paieška, pritraukimas, motyvavimas dirbti kartu, bendros veiklos organizavimas. Nes tai nėra pelno siekianti veikla, pinigais čia nieko nepamotyvuosi, nes pinigų vos užtenka einamosios išlaidoms padengti, todėl visi darbai vyksta savanoriškai, be užmokesčio. Todėl ir laiko tam galima skirti tik po visų darbų ir šeimos reikalų. Prisimenu pirmosios Lietuvos ambasadorės Airijoje Izoldos Bričkovskienės taiklų posakį, kad visuomeninė veikla yra vykdoma laisvu nuo laisvalaikio metu – mėgstu jį kartoti progai pasitaikius. Darbas, laisvalaikis ir tik po to – kas lieka – laikas skiriamas bendruomenei. Esant laiko trūkumui sunku vienam ar keliems žmonėms nuveikti labai daug darbų. Tokiu atveju reikia suburti didesnį būrį bendraminčių ir tada tą darbą smulkiai išdalinti, kad kiekvienas galėtų padaryti po mažą gabaliuką, viską suderinti, surinkti tuos gabaliukus į krūvą ir tada gaunasi rezultatas. Tada vyksta efektyvus bendruomenės narių bendras darbas, bendra kūryba….

Todėl tai ir vadinama bendromis, bendruomeniškomis pastangomis. Tuo pačiu yra svarbu atminti, kad žmonės savanoriškai daro tik tai, kas jiems patiems patinka, kas juos domina. Už pinigus žmogus gali atlikti ir nemėgstamą darbą, bet savanoriškai niekas to nedarys. Dažnai manęs klausia – kodėl nedarote vieno ar kito renginio, pavyzdžiui, neteikiate vietos lietuviams socialinės rūpybos ar panašių dalykų? Tai atsakau – todėl, kad neturime žmonių, kurie norėtų tą daryti. Gal tie žmonės nežino apie mus, gal kuklinasi ateiti, gal turi kokių kitų priežasčių, bet kol tokie neateina, kol jų neturime, per prievartą kitų mūsų organizacijos narių tikrai neversime to daryti tik todėl, kad kažkas nori tai gauti – bet dažnai nenori pats prisidėti prie veiklos. Organizacijos kūrimosi pradžioje buvo nemažas entuziazmas, kai buvo daug žmonių, kurie norėjo ką nors daryti ir visko imdavosi tik todėl, kad „taip reikia“. Po to entuziazmas išnyksta. Ir pas mus išnyko. Entuziazmo dėka žmonės dirba miego, šeimos gyvenimo sąskaita, gali greitai pavargti. Ir buvo tikrai daug nuovargio – tiek fizinio, tiek psichologinio. Neveltui sakoma – nuvarytus arklius nušauna. Buvo tikrai daug „nušautų arklių“. Žmonės išeidavo prisiekę daugiau į tą veiklą nebesugrįžti ir net nežiūrėti į tą pusę. O tai labai liūdnas vaizdas. Liko tie, kas rado savo nišą, savo pomėgį ir savo motyvaciją. Tuomet išmokau, kad savanoriškai daroma tik tai, kas tau išties patinka. Negali būti didelio spaudimo ir to primygtino „reikia“. Kitaip žmonės nedarys. Net lituanistinėse mokyklose taip yra, kur mokytojams mokamas simbolinis atlygis už jų darbą, nes tai yra reguliari veikla pagal išankstinį tvarkaraštį. Naujokams, atėjusiems dirbti į mokyklą, užduodu klausimą ką konkrečiai jie norėtų mokykloje daryti. Tai yra kaip konkrečiai jie patys įsivaizduoja savo veiklą. Ne abstrakčiai, atseit, „mokysiu“, „edukuosiu“, „ugdysiu“, „padėsiu“, o labai konkrečiai kaip jie tą darbą įsivaizduoja. Nemėgstu abstrakčių pompastiškų, bet tuščių kalbų apie didingą veiklą, todėl klausinėju labai detaliai bandydamas išsiaiškinti ko žmogus nori, kas jį domintų ir „pririštų“ prie tos veiklos, kad po mėnesio jam nenusibostų ir nepabėgtų – nes tada reikės naujo žmogaus. Geriau neimti netinkamo žmogaus, o ne laukti kol jis tau papildomai laiką ir nervus sugadins, ir vis tiek išeis. Dažnai į savo klausimą, ką naujokai norėtų veikti mokykloje, sulaukiu atsakymo – „darysiu viską, ko reikia“. Nekenčiu tokio atsakymo, nes tai yra melas. Vienai kandidatei į mokytojas net papokštavau, kad reikės klasių grindis po pamokų išplauti, į ką gavau gana nepatenkintą repliką, kad tai ne pedagoginis darbas. Į ką atsakiau, kad tada nereikia ir sakyti, kad darysite „viską“. Grįžtame prie to, nuo ko pradėjome – tai savanoriškų paskatų varoma veikla, kur „žaidžia“ noro momentas. Kai atsiranda spaudimas ir lieka tik žodis „reikia“ be jokio „noriu“ – nebelieka tikrosios savanorystės momento ir tada tik laiko klausimas, kada žmogus išeis.

Taip pat norėčiau pasidalinti mintimi, jog visgi, bendruomenės pirmininko postas yra nemaža našta. Visų pirma tai ne kažkokia privilegija, o atsakomybė. Visą tą veiklą reikia derinti su žmonių, bendruomenės narių norais. Suderinti žmonių norus, ambicijas, nuotaikas, lūkesčius nėra lengva. Jei nerasi žmogaus, kuris tą mažą bendruomenės darbo gabaliuką darys savu noru ir su įdomumu – teks tau pačiam daryti. Sunkiausia dalis ir yra žmonių, savanorių, komandos narių surinkimas, skatinimas, motyvavimas, problemų išklausymas. Žmonių kaita bendruomenėje yra didelė. Keičiasi žmonių gyvenimo sąlygos, darbas, šeimos situacija, keičiasi prioritetai, nuomonės, norai – tai vyksta natūraliai. Tada turi ieškoti naujų žmonių – arba nutraukti tam tikrą veiklą, kai nebelieka, kas tą daro. Tai nėra paprasta ir psichologiškai vargina. Kartais jautiesi, jog viską mesi ir išeisi… Nes norinčių kritikuoti dažnai būna daugiau, nei norinčių padėti. Juk kaip ir visi kiti bendruomenės nariai, taip ir pirmininkas negauna jokio atlygio už bendruomeninę veiklą. Tad pagrindinė motyvacija būna bendraminčių geras žodis, moralinė parama ir žinojimas, kad yra žmonių, kuriems tai, ką darome, yra reikalinga ir laukiama. Pirmininko postas tikrai neturėtų būti romantizuojamas, nes jame patiri daug iššūkių, kartais ir vidinių konfliktų.

Mano pomėgiai tik iš dalies dera su užimamu postu. Laisvalaikiu domiuosi moksliniais dalykais, skaitau apie tai, taip pat mėgstu keliauti. Kalbant apie ateities planus – kaip jau minėjau, jog naujų narių pritraukimas yra kone nuolatinis darbas, tai su jais tikimės praplėsti bendruomenės veiklą, atgaivinti kai kuriuos dalykus, kurie dabar yra apmirę. Mums aktuali yra nekomercinė veikla, nes komercinius renginius ir kitokias veiklas darančių verslių tautiečių Airijoje yra nemažai, kas tikrai džiugina, nes tarp verslininkų turime ir rėmėjų, be to, daug lietuviškų dalykų galima nusipirkti čia vietoje, nereikia laukti kol kas nors atsiųs iš Lietuvos. Todėl mes orientuojamės į tai, ką darydamas negausi pajamų, kur veikia ne finansinės, o kitokios paskatos – taip atsirado ir mėgėjiškas teatras, mokyklos, poezijos renginiai ir visa kita veikla, vykstanti po bendruomenės sparnu. Mes ieškome žmonių, kurie jaučia poreikį daryti kažką, ko jie galbūt negauna savo darbe ir kurių nedomina pelnas, kurį tie žmonės gautų iš tos veiklos. Nes jei domina pelnas, reikia kurti savo verslą. Todėl kai asmuo atėjęs į bendruomenę pradeda nuo klausimo „kiek už tai man sumokėsite?“ tenka mandagiai išaiškinti, jog kreipėsi ne tuo adresu. Iš to negimsta savanoriška veikla…

  Artėja didžiausios ir laukiamiausios metų šventės – Šv. Kalėdos ir Naujieji metai. Ko linkėtumėte Airijos lietuviams?

 – Airijos lietuviams, kaip ir visiems kitiems žmonėms šiais nelengvais laikais palinkėčiau trijų dalykų – sveikatos, kantrybės ir pasitikėjimo savimi bei aplinkiniais. Sveikatos – čia savaime suprantama, ypač dabar. Kantrybės – kad vėl suprastumėme, jog daug dalykų gyvenime reikalauja laiko bei pastangų, kad mums jau tapusi įprasta galimybė gauti viską „čia ir dabar“ toli gražu ne visada veikia. O pasitikėjimo – kad išliktumėme psichologiškai stiprūs ir pajėgūs priimti realybę, gyvenimą toks, koks jis yra, nebandydami jo neigti. Kad suvoktumėme kur mes galime kažką padaryti ar suprasti patys, o kur jau reikia nueiti pagalbos ar patarimo pas kitą žmogų, pasitikėdami, kad jis mums padarys ar paaiškins tai, ko mes patys negalime padaryti ar suprasti. Kad nebėgtumėme nuo sunkumų, nuo nežinomybės bei kitų žmonių, ieškodami pernelyg paprastų, tačiau apgaulingų atsakymų pas šarlatanus, kurie reikalauja nepasitikėti visos žmonijos šimtus metų kauptomis žiniomis, patirtimi, gąsdindami pasauliniu sąmokslu prieš „paprastą žmogų“, o iš tikrųjų tik sėja baimę, nepasitikėjimą ir atsiribojimą nuo sveiko proto.

  Dėkojame jums už nuoširdų pokalbį, jūsų veiką, entuziazmą, ištvermę ir linkime jaukių, ramių Šv. Kalėdų, laimingų Naujųjų ir visų jūsų svajonių išsipildymo.

Edita Kaškevičiūtė