Home Mano Airija Apsilankymas Belfaste: sunku patikėti, kad tokie dalykai vyksta civilizuotoje Europos šalyje

Apsilankymas Belfaste: sunku patikėti, kad tokie dalykai vyksta civilizuotoje Europos šalyje

132 views
0

Patyrinėjus automobiliu Šiaurės Airiją, atėjo eilė jos sostinei Belfastui. Tai vienas iš kelis dešimtmečius buvusių karščiausių Europos taškų. Belfastas nėra toks nekaltas, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Tuoj papasakosiu, kodėl.

Belfasto rotušė. V. Mikaičio nuotr.
Vaikštant po Belfastą. V. Mikaičio nuotr.
Vaikštant po Belfastą. V. Mikaičio nuotr.
Vaikštant po Belfastą. V. Mikaičio nuotr.

Pirmiausia mane nustebino, kad Belfaste yra du oro uostai. Pasirodė keista, nes mieste gyvena panašiai tiek gyventojų, kiek Kaune. Vienas yra Belfasto tarptautinis, esantis už 20 kilometrų nuo miesto centro, o kitas – Belfasto miesto, dabar vadinamas futbolininko George’o Besto vardu. Jis yra už penkių kilometrų nuo miesto centro.

Nelabai supratau, kam tokiam nedideliam miestui reikalingi du oro uostai. Pasirodo, reikalingi. Belfasto tarptautinis oro uostas per metus aptarnauja daugiau nei 6 milijonus keleivių, o G.Besto, kuris yra labiau vidinių Jungtinės Karalystės skrydžių aptarnautojas, – apie 2,5 milijonų. Skaičiai yra tikrai dideli tokiam mažam miestui ir pakankamai mažai šaliai. Kaip sakė vienas žymus lietuvių politikas dar tais laikais, kai nešiojo akinius „su žuvytėmis“, negalima lyginti, bet palyginkime. 2018 m. Vilniaus oro uostu naudojosi apie 4 mln. skraidytojų, Kauno – apie 1 mln.

Daug kur įprasta, kad miestui plečiantis jo oro uostas ima nebesutalpinti keleivių, todėl kiek tolėliau yra pastatomas naujas, o senasis uždaromas arba paliekamas aptarnauti kokius nors parodinius ar mokomuosius skrydžius kaip, pavyzdžiui, Kauno Aleksoto oro uostas. Belfaste nutiko atvirkščiai. Didesnis – Belfasto tarptautinis oro uostas – komercinius skrydžius pradėjo maždaug tuo metu, kai Darius ir Girėnas skrido per Atlantą, o G.Besto oro uostas, iki tol naudotas tik specialioms reikmėms, keleivius ėmėsi skraidinti tik 1983 metais. Belfasto tarptautinis oro uostas man nepaprastai patiko.

Faktas, kad jis buvo atidarytas dar Stulginskiui einant prezidento pareigas, čia matomas vizualiai. Nesakau, kad nuo tų laikų jis neremontuotas, bet jo dizainą greičiausiai beveik visą tą šimtą metų buvo stengiamasi išlaikyti kuo autentiškesnį, bent jau iš atvykimo pusės. Siauri laiptukai, siauri koridoriukai, iškloti plytelėmis, labiau asocijavosi ne su oro uostu, o su kokiu nors XIX. a. pramoninės Anglijos fabriku arba kokia nors prieškario laboratorija.

Iš šio oro uosto į miesto centrą reguliariai vyksta dviaukščiai autobusai.

Nakvynę Belfaste išsirinkome ramiame nuosavų namų kvartale, nuo kurio iki miesto centro reikėjo vykti miesto autobusu arba eiti tris ketvirčius valandos. Belfastas atrodo labai gyvas, gražus ir taikus miestas. Gyvas ir gražus jis iš tikrųjų ir yra, tačiau dėl taikumo čia nėra taip paprasta. Taika lyg ir yra, bet žinant visai neseną miesto ir šalies istoriją ta taika vis dar gali būti trapoka. Ypač dabar, kai tvyro didelė nežinomybė dėl Brexito. Ar žinojote, kad Belfasto gyvenamieji rajonai vis dar skirstomi pagal religiją? Kad protestantai ir katalikai gyvena atskirai? Ir mokyklos yra atskiros. Ir vaikai daugiau vieni su kitais žaidžia, kai jie yra to paties tikėjimo. Atrodo, nerealu, tačiau mano pažįstama Belfasto BBC žurnalistė būtent taip ir pasakojo.

Sunkiausia, anot jos, tiems žmonėms, kurie yra arba kitokio tikėjimo, arba išvis netikintys. Jie yra kaip ir daliniai įkaitai, nes norintys išsirinkti gyvenamą vietą turi pasirinkti vienos ar kitos religijos rajoną. Dauguma tokių renkasi protestantiškus rajonus, nes protestantų tiesiog yra daugiau, ir, kaip supratau iš mano protestantiškosios draugės, jie yra kiek ramesni. Tuo tarpu katalikai yra aršesni ir labiau linkę į ekstremizmą. Ir būtent neaiškumas dėl Brexito juos skatina vėl labiau kelti galvas. Būtent to probritiškai nusiteikę piliečiai labiausiai ir bijo. Ir bijo, kad nesugrįžtų į Belfastą laikai, kai būdavo nesaugu į gatvę išeiti. Žinoma, atsiklausus kataliko, greičiausiai išgirsčiau visiškai priešingą situacijos įvertinimą.

Mano jau minėta žurnalistė teigė, kad savo vaikams ji Šiaurės Airijoje ateities nemato ir jiems užaugus skatins juos išvykti. Geriausias variantas, jos manymu, yra Londonas. Bet jei net ir ne į jį, tai tiesiog bet kur, kad tik ne Belfaste. Ar tikrai bet kur, pasitikslinau, o jei jie pasirinks morališkai priešišką Dubliną? Ar ir tokiu atveju tai bus geresnis pasirinkimas, nei likti gimtinėje? Susiraukė ji tada ir kažkaip nelabai nuoširdžiai pasakė, pamenu, kad net ir Dublinas yra jau ne taip labai, bet visgi šiek tiek geriau nei Belfastas. Sunku patikėti, kad tokie dalykai vyksta civilizuotoje Vakarų Europos šalyje, na, betgi negali žurnalistė išsigalvoti tokių dalykų tiesiog dramos tikslais. Neetiška būtų.

Po visų šių pasakojimų vaikštant po Belfastą pradėjau stebėti situaciją ir gaudyti momentus, kurie liudytų nusakytą priešiškumą ar atskirtį. Labiau galbūt krito į akį prie kai kurių namų kabančios Airijos vėliavos – suprask, čia turbūt gyvena katalikai.

Didžiosios Britanijos vėliavų beveik nemačiau, turbūt protestantai galvoja, kad čia ir taip jų šalis, tai kam tas vėliavas kabinti. Mažesnioji pusė paprastai būna aktyvesnė. Taip pat krito į akį suvenyrų parduotuvės. Bent jau kelios parduotuvės, kuriose lankiausi Belfasto centre, buvo 100% proairiškos. Suvenyrai čia buvo išskirtinai airiški – su Airijos vėliavomis, penkialapiais dobilėliais ir kitais airiškais atributais. Tikrai atrodė, kad lankausi ne Didžiosios Britanijos dalyje, o Airijoje. Aš noriu įsigyti ne Airijos, o Šiaurės Airijos vėliavėlę, sakau. Kodėl pas jus jos nėra, paklausiau. Tai va, kad nėra, atsakė man ir pasiūlė eiti į kažkokį rajoną, kurio pavadinimo neįsiminiau. Ten lyg ir turėčiau tokią rasti.

Keista buvo, kad man nepasakė, jog tokia vėliava išvis neegzistuoja, nes Šiaurės Airija naudoja Didžiosios Britanijos vėliavą ir jokios savos neturi. Nebent jie turėjo galvoje Alsterio vėliavą, kuri buvo naudojama anksčiau. Susidarė įspūdis, jog katalikiški proairiškai nusiteikę piliečiai yra aktyvesni ir labiau susitelkę nei probritiški šiaurės airiai. Kaip ten bebūtų, kol kas visi šie reikalai yra kad ir nelabai giliai, bet turisto akimis žiūrint vis dar po vandeniu ir savaitgaliui atvykęs svečias kokio nors diskomforto Belfaste nepajus. Atvirkščiai, kol kas tai yra labai gyvas ir saugus miestas. Gyvas, nes miesto centre airiškos aludės yra ant kiekvieno kampo. Vienos jos pavadinimas man išimtinai įstrigo – „Girtas ožys“.

“Girtas ožys”. V. Mikaičio nuotr.

Jose jau nuo šeštadienio popietės prasideda aktyvus ir girtas gyvenimas, kuriame dalyvauja ne tik jauni kaip pas mus, bet ir pagyvenę žmonės, kurie garsiai rėkauja, linksminasi ir švenčia.

Visur važinėjo velobarai, kuriuos mina girti mergvakarių ar bernvakarių dalyviai. Trumpai tariant, nuo pat šeštadienio vidurdienio Belfasto centras ima panašėti į visuotinį vakarėlį. Kalbant apie žymiausias miesto vietas, tai tokia vieta Belfaste greičiausiai bus „Titaniko“ muziejus. Jis čia įrengtas, nes būtent Belfasto laivų statykloje buvo pastatytas garsusis laivas. Muziejuje yra viskas, ką galima sužinoti apie šį tragiško likimo milžiną. Įėjimas kainuoja 22 svarus, o perkant internetu, berods, – 19 svarų. Paties „Titaniko“, žinoma, ten nėra, jis yra nuskendęs, tačiau yra didžiulė aikštė, kurioje yra nubrėžti šio laivo kontūrai. Nuo šios aikštės „Titanikas“ ir buvo nuleistas į vandenį.

Titaniko muziejus. V. Mikaičio nuotr.

Šalia stovi originalus „SS Nomadic“ laivas.

Jis buvo statytas tos pačios įmonės, kuri pastatė „Titaniką“, ir buvo naudojamas keleiviams į „Titaniką“ gabenti. Dabar jis naudojamas kaip muziejus, kuriame galima vaikščioti ir įsivaizduoti, kad esi „Titaniko“ keleivis. Žinant, kuo tiems keleiviams viskas baigėsi, tą įsivaizduoti gal ir ne visiems būtų malonu, bet pasirinkimo neatimsi. O kalbant bendrai, man visas Belfastas pasirodė kaip savotiškas muziejus, ypač žinant jo istoriją. Savaitgaliui jis yra puiki kryptis atitrūkimui nuo kasdienybės ir susipažinimui su vietinių barų kultūra.

Vaidas Mikaitis

15 min.lt