Home Mano Airija Airija – helovino gimtinė

Airija – helovino gimtinė

202
0

Heloviną švenčia visame pasaulyje, tačiau ne visi žino, kad tai yra senovės airių naujieji metai!

Šią šventę išpopuliarino Smaragdinės salos emigrantai, persikėlę į Jungtines Amerikos Valstijas. Senovės keltai tikėjo, jeigu Helovinui tinkmai nepasiruoši,

žemę apgaubs amžina tamsa ir tada mirusiųjų pasaulis pasiims visa, kas gyva…

Spalio 31 Heloviną – „kietą šventę“ švenčia visas pasaulis, ekranus užplūsta holivudo siaubukai, vaikai ir netgi suaugę, pasikeisdami įprastinį apdarą, persikūnija į vampyrus, raganas ir kitas piktąsias dvasias. Mažieji persirengėliai vaikšto po namus ir reikalauja vaišių, degina laužus, o į dangų paleisti fejerverkai dar labiau kaitina atmosferą.

Tačiau tiems, kurie garbina senovės keltų tikėjimą, viskas yra daug sudėtingiau.

Istorikai mano, kad Samhain naktis (airių kalba ši senovės šventė vadinosi Samhain), buvo svarbiausia metų šventė.

Būtent per Samhain dingsta riba tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulio ir tik nuo druidų išminties priklausė šios siaubingos nakties baigtis – ar patekės vėl saulė, ar pasaulis skendės amžinoje tamsoje?

„Senovės keltai dalijo metus į dvi dalis – vasarą ir žiemą, – pasakoja Airijos istorikas Džo Konlonas (Joe Conlon). – Vasara prasidėdavo Beltaine (Bealtinne) – gegužės 1 dieną ir tęsėsi iki Samhain – spalio 31 dienos“.

Pagal keltų kalendorių naujieji metai prasidėdavo po Samhain. Šventės išvakarėse druidai uždegdavo šventąją ugnį. Neatlikus šio ritualo, kitais metais galėjai nieko gero nesitikėti nei iš sėjos, nei iš derliaus, nei apskritai iš jokios kitos veiklos. Pasaulyje įsiviešpatautų amžina žiema.

MIRUSIEJI TARP GYVŲJŲ

Keltai tikėjo: kaip metai turi vasarą ir žiemą, taip egzistuoja gyvųjų ir mirusiųjų pasauliai. Naujųjų metų išvakarės –  Samhain – yra tarpinis laikas: jau nebe vasara, bet dar ir ne žiema. Tai dvasių metas, kuomet išnyksta ši nematoma riba, skirianti metų laikus, gyvųjų ir mirusiųjų pasaulius…

“Airiai tikėjo, kad gyvojo pasaulio globėjas Lu (Lugh) yra šviesos ir žinių dievas, – tęsia savo pasakojimą Džo Konlonas. – Lu buvo senovės karalius, kuris sugebėjo suvienyti visus Airijos keltus.

Bet egzistavo ir kitas, anapusinis pasaulis, visiškai nepavaldus Lu. Jį valdė mirties dievas Dunas (Dun). Be to, keltai tikėjo, kad kažkur, visai greta jų, egzistuoja kita žmonių rasė, kuri savo laiku nepakluso dievui Lu. Šias būtybes jie vadino laumėmis ir, pasak legendų, jos gyveno kalvų viduje“. Samhain naktį visos tos piktosios dvasios išlįsdavo iš savo urvų ir užplūsdavo gyvųjų pasaulį.

“Klaidžiojo tiek gerosios, tiek blogosios dvasios, – tęsia savo pasakojimą Džo. – Mirusių giminaičių vėlės atnešdavo laimę ir sėkmę. Bet buvo ir piktų dvasių, kurios galėdavo ir nelaimę prišaukti“.
Keltai tikėjo, kad dvasias traukia šviesa ir šiluma, todėl artinantis Samhain nakčiai jie užgesindavo bet kokius šviesos šaltinius savo namuose. Kai kurie statydavo ant palangės kaukoles,  užsimaukšlindavo kaukes, kad atbaidytų piktąsias dvasias. Geras dvasias, priešingai, bandė prisivilioti: padengdavo namuose jiems stalą, kalbėjo užkeikimus, dėliojo burtus.
“Taip išsirutuliojo tradicija – „pokštas ar vaišės“ (trick or treat) – pasiekusi ir šių dienų Heloviną, – aiškina Džo. – Jeigu dvasios nepamaloninsi kokiomis nors vaišėmis, ji gali supykti ir būtinai iškrėsti kokią šunybę“.

ŠVENTOJI UGNIS

Samhain išvakarėse namuose pamažu užgesdavo žibintai ir šalis panirdavo į tamsą… Net ant Taros kalvos (Tara Hill) stovėjusiame Airijos karaliaus dvare užgesindavo  visas šviesas ir valdovo akys nukrypdavo į kaimynystėje esančią kalvą Trohta (Tlachtga), esančią lygiai už 12 mylių nuo Taros kalvos, netoli  Athboy miestelio Myt (Meath) grafystėje. Dabar ši kalva žinoma kaip Ward Hill.

Trohtos (Tlachtga Hill) kalva buvo Airijos druidų šventovė. Likus dviems savaitėms iki Samhain, druidai susirinkdavo kalvos viršukalnėje ir pradėdavo senovinį ritualą. Jie ruošėsi uždegti šventąją ugnį, kuri turi nugalėti žiemą.

“Šventosios ugnies uždegimo apeigos buvo atliekamos pagal griežtą tvarką, – aiškina Džo. – Ugnies uždegimui reikėjo tam tikros rūšies medienos ir ypatingų žolelių, taip pat užkeikimų ir burtų. Šį ritualą nuo Taros viršukalnės akylai stebėjo Airijos karalius. Šventosios ugnies uždegimas reiškė, kad šalis išgyvens žiemą ir vėl ateis vasara“.

 

Kai ugnis įsiliepsnodavo, druidai iš laužo ištraukdavo degančią šaką ir perduodavo ją karaliaus pasiuntiniui. Trys žirgai tempdavo karietą su pasiuntiniu ir šventąją ugnimi (ar primena Olimpinės ugnies nešimo ritualo?) į Taros kalvą. Karalius, gavęs šventąją ugnį, užkurdavo savo laužą. Kalvų apylinkes nutvieksdavo du degantys švyturiai – žmonės džiūgavo – apeigos pavyko ir tai reiškė, kad naujaisiais metais dievai jiems bus palankūs.

“Kalnas Trohta matomas net iš penkių Airijos grafysčių! – džiūgauja Džo Konlonas. – Samhain naktį nuo Roskomono (Roscommon) ir iki pat Dublino kalnų žmonės nekantraudami stebėjo  kalvos viršukalnę. Ir kai tik ant kalno viršukalnės blykstelėdavo laužo liepsna – tai buvo signalas – jie užkurdavo laužus savo grafystėse ir dalindavosi šventąja ugnimi su kiekvienu kaimu, neaplenkdami nei vienų namų židinio“. Piktosios jėgos, neatsilaikiusios prieš laužo liepsnas, pasitraukdavo ir visa šalis pasinerdavo į šventę – žiema buvo nugalėta!

ŠVENTAS PATRIKAS VISKĄ SUGADINO
Plintant krikščionybei, senos tradicijos pamažu grimzdo užmarštin.

Bažnyčia neketino pripažinti pagonių švenčių, bet visgi išrauti su šaknimis Samhain jai nepavyko.

Dvasininkai nepasimetė ir spalio 31 dieną jie pavadino Visų šventųjų diena  – All Hallows Eve (angl.) – iš čia ir kilo Halloween).  Tačiau airiai nepamiršo savo senų tradicijų –  jie lig šiol švenčia savo „senus naujus metus“, įpindami į katalikišką šventę keltiškų motyvų, susijusių su ugnimi ir mirusiųjų sielomis. Būtent tokį Heloviną Airijos emigrantai atvežė į Ameriką, ten jis prigijo ir po šiai dienai yra švenčiamas.

 

Bet Samhain yra nepamirštas, o kai kurie net bando atgaivinti šią senovės keltų šventę. Džo sako, kad: “Jau aštuonerius metus Athboy miestelyje, grafystėje Meath, yra grupė entuziastų, kurios sudėtyje yra ir keletas tikrų šiuolaikinių druidų, taip pat ir mano Debora …, – tęsia savo pasakojimą Džo Konlonas, – Samhain išvakarėse pakyla į Trohta kalvą, užkuria laužą ir atlieka magiškus ritualus. Tai ne religinis renginys, daugumai mūsų tai savotiška pramoga, bet tuo pačiu mes išreiškiame pagarbą šiai senai mūsų šalies tradicijai“.
Pasiteitaujame, ar mirusiųjų dvasios jo neaplanko? Jis nepasimeta: “Neteko kontaktuoti su dvasiomis, tačiau kai kuriose nuotraukose, fotografuotose per ceremoniją, matyti šimtai – tūkstančiai mažų baltų burbulų. Iš kur jie atsirado nuotraukose – neaišku, tačiau jie verčia mane susimąstyti…“