Ypatingasis „Gintarėlio“ ruduo

„Gintarėlio“ ruduo visada yra ypatingas. Taip, rugsėjį mes grįžtame į mokyklą. Taip, vėl šeštadieniais pradedame keliones lietuvių kalbos bei istorijos labirintais. Taip, susitinkame su per vasarą pasiilgtais bendraklasiais. Atrodo viskas pas mus taip pat kaip ir kitose mokyklose. Jei ne tas stebuklingas žodis STOVYKLA.

Štai jau trečius metus iš eilės Kavano lituanistinė mokykla Gintarėlis organizuoja mainų stovyklas. Tad ir praėjusiais metais, įgyvendinant projektą „Lietuva + Airija = Aš“, liepą vykome į Vilnių bei Panevėžio apylinkes, na, o spalio mėnesį pasikvietėme naujai Lietuvoje surastus draugus paviešėti pas mus Airijoje.

Šią sėkmingą veiklą palaiko ir dalinai finansuoja Švietimo, mokslo ir sporto ministerija, savo lėšomis prisideda mokykla ir mokinių tėveliai. Jau antrus metus mūsų draugai ir partneriai – Panevėžio socialinių paslaugų centras – yra kartu su mumis ir padeda mums turiningai organizuoti stovyklą.

STOVYKLA. Tai daugiau nei eksursijos, kelionės ar rytinė mankšta. Taip, ekskursijų būta daug, juk norėjome, kad  naujieji draugai pamiltų Airiją. Susipažinome su Airijos sostine Dublinu, užsukome į miesto istorijos muziejų Dubline, aplankėme Trinity koledžo biblioteką bei apžiūrėjome seniausios keltų knygos „Book of Kells“ ekspoziciją.

Daug naujo sužinojome apie  Airijos migracijos istoriją ir apėjome Ulster American Folk muziejų, kuriame pamatėme, kaip airiai gyveno senovėje.  Kartu šventėme Heloviną bei išdrįsome užsukti į siaubo fermą, sprendėme mįsles bei minkles nuotykių kambariuose, žiūrėjome filmus, gėrėjomės Airijos gamta ir daug daug bendravome.

Taip, veiksmo ir veiklos būta daug. Bet rengdami šią stovyklą jau kelintus metus iš eilės pastebėjome, kad tai toli gražu nėra tiesiog stovykla. Tai kažkas daugiau nei tiesiog paauglių laisvalaikio paįvairinimas ar bandymas priartinti juos arčiau Lietuvos.

Tai stovykla, kuri ne tik mus nuskraidina į Lietuvą, kuri padeda susirasti naujų draugų, pasikviesti juos pas save į svečius, bet ir pakeičia mąstymą bei supratimą, kas aš esu… Kur mano šaknys? Gal aš turiu dvi šalis, kuriose jaučiuosi kaip namuose? Tai stovykla, kuri brandina ryšį ir jis pamažu tvirtėja.

Lietuva mūsų mokinių sąmonėje iš tėvų gimtosios žemės, iš vasaros atostogų vietos, iš močiutės kaimo, iš šeštadieninės mokyklos knygų pamažu virsta šalimi, kuri visada laukia savo vaikų. Šalimi, kuri irgi gali pasiūlyti vietą po saule, ateitį, mokslą, darbą, karjerą, šeimą, kitokias galimybes. Šalimi, kurioje jie yra laukiami. Ir vaikai tą pajuto…

Pabuvoję Seime, ne vienas svarstė apie politikos mokslų pasirinkimą.  Užsukę į Vilniaus universitetą ir iš pirmų lūpų išgirdę įspūdingą universiteto istoriją, vaikai domėjosi studijomis jame. Po diskusijos su Seimo nariu Žygimantu Povilioniu, vienas mokinys ilgai mastęs prasitarė, kad jei iki šiol kas būtų jo paklausęs ar kada nors grįši į Lietuvą, jo atsakymas būtų buvęs kategoriškai neigiamas. Bet dabar Lietuva jam atsivėrė kitu kampu ir nuo šiol jis ją matąs kaip dar vieną visiškai nesvetimą ateities galimybę bei perspektyvą. Žmogaus, užaugusio Airijoje, mąstyme bei ateities dienoraštyje šalia žodžio „Lietuva“ atsirado žodis „galbūt“. O kodėl gi ne? Ir tai, mūsų manymu, yra labai daug.

Gintarėlio STOVYKLA yra kur kas daugiau nei stovykla. Ir jei nors vienam mokiniui po mūsų stovyklos Lietuva tampa sava, mes manome, ka mūsų misija atlikta. Kas žino kur 2020-ieji mus nuneš?

Donata Simonaitienė

Lituanistinės mokyklos „Gintarėlis“ vadovė