Visi Airijos darbuotojai, nepaisant pilietybės, nusipelno gero atlyginimo ir pagarbos darbe

Pasak jauno profsąjungos vadovo ir pradedančio politiko Aleksandro Khomičiaus, kurio tėvai į Airiją atvyko iš Estijos prieš daugiau nei 20 metų, visi Airijoje dirbantys žmonės nusipelno deramo atlyginimo ir pagarbos.

Aleksandras Khomičius pasakoja, kad 1998 m. jo šeima įsikūrė Cork ir nuo to laiko ten gyvena.  Tėvai dirbo skirtingose ​​vietose – spaustuvėse, viešbučiuose, parduotuvėse, uostuose – dirbo įvairius darbus, vėliau tapo menedžeriais ir vadovais. Pasak jo, visur, kur jie dirbo, matė, kad darbininkų pajamos, kaip ir pagarba, priklausė nuo tautybės. Tarp daugelio migrantų (ne tik iš Rytų Europos) yra paplitusi nuomonė, kad čia esame svečiai, todėl turime visapusiškai laikytis sutarties, kuri mums buvo pasiūlyta ir mums suteikiama “malonė”, nes mus priima į darbą. Patogi pozicija, tačiam ką ji tenkina?

Rytų Europos šalių prisijungimas

2004 m. aštuonios Vidurio ir Rytų Europos šalys įstojo į Europos Sąjungą. Tai buvo: Čekija, Estija, Vengrija, Latvija, Lietuva, Lenkija, Slovakija ir Slovėnija. 2007 m. prie jų prisijungė Bulgarija ir Rumunija. Šių šalių įstojimas suteikė daugeliui žmonių galimybę išvykti į Vakarus, ieškant geresnio gyvenimo. Žinoma, atlyginimai Airijoje ir vartojimo prekių prieinamumas buvo ir tebėra didesni nei galėjo/gali pasiūlyti Rytų Europa.

Tačiau dauguma žmonių, atvykusių į Airiją iš Rytų Europos šalių, dirba viešbučiuose, žemės ūkyje, mėsos ir kituose fabrikuose ir grybynuose. Migrantai dirba daug jėgų reikalaujančius ir mažai apmokamus darbus. Nuo 2004 m. niekas nepasikeitė, airiai tebeužima vadovų ir vadybininkų pareigas, o migrantai dirba sunkiai ir mažai apmokamus darbus.

Šis atskyrimas sukuria ir kalbos barjerus, ir kelia įtampą. Iš tikrųjų dauguma darbuotojų susiduria su problemomis, kurias sukuria vadovybė ir kurias tik ji pati gali išspręsti.

Tačiau Airijos pramonės darbuotojus vienija profsąjungos. Tai jiems suteikia papildomą apsaugą, jiems mokama už viršvalandžius, jie turi geresnes darbo sąlygas, gauna kalėdines premijas ir t. t.

Ne visi „naujieji europiečiai“ buvo pakviesti ar patys nenorėjo stoti į profsąjungas, laikydami šias organizacijas, atsižvelgiant į socialistinės visuomenės patirtį, nenaudingomis. Tačiau kai kurios kompanijos sudarė sandorius su profsąjungomis, kurios veikė/veikia gamybos vietose.

Pavyzdžiui tokios kompanijos, kaip „Keelings“, „Stauntons“ ar „Silver Hill Duck“, kurias valdo šeimos, susikrovė nemažą kapitalą/turtą,  ne tik samdydamos ir atleisdamos pigią darbo jėgą iš Rytų Europos, bet dar dėl to, kad ten nebuvo profsąjungų, kurios atstovautų dirbančiųjų interesus.

Vienoje mėsos perdirbimo įmonėje darbuotojai, daugiausia iš Rumunijos ir Moldovos, atliko įvairius darbus, susijusius su mėsos perdirbimu. Kai jie patirdavo traumas, juos tiesiog atleisdavo iš darbo be jokios kompensacijos. Dėka profsąjungos, kurios atstovas esu, galėjome jiems padėti. Pasibaigė diskriminacija, nes savininkai žinojo, kad gali būti įtraukti į drausminių bylų nagrinėjimų procesus.

Profesinė sąjunga išrinko darbuotojų atstovą, kuris gina darbuotojų interesus ir kovoja už jų teises. Taip pat siekia kitų lengvatų, pavyzdžiui, padidintos kalėdinės premijos, COVID-19 išmokų ir atlyginimo padidinimo už ilgai išdirbtus metus.

Pasak Aleksandro Khomičiaus, kai darbuotojai nėra profsąjungos nariai, jie iš savininko negauna tų pačių lengvatų, privilegijų ir naudos, kurią turi į profsajungą susivieniję darbuotojai. Priežastis gana paprasta – savo teises žinanti ir kartu kovojanti darbuotojų komanda gali pasiekti kur kas daugiau, nei pavienis žmogus. Vadovaujantis statistika, profsąjungų nariams mokama daugiau, jie turi daugiau atostogų ir mažiau patiria problemų darbe.

Reikia profsąjungos

Paskutinis incidentas, kuris išryškino darbuotojų iš Rytų Europos išnaudojimo problemą, buvo susijęs su žemės ūkio įmone „Keelings“. Šios Dublino bendrovės apyvarta yra 300 milijonų eurų per metus, o šeimos turtas, kuriai priklauso kompanija, įvertintas 100 milijonų eurų.

Jie atsiveža darbuotojus iš Bulgarijos, moka mažesnį nei minimalų atlyginimą ir po kelių mėnesių juos išsiunčia namo. Ir tai vyksta ne dėl to, kad jie negali užtikrinti jiems nuolatinio darbo – vietoj išvykusių darbuotojų jie atsiveža kitus ir taip tas ratas sukasi. Šiais metais kompanija pasamdė dar ir Brazilijos piliečius, pasinaudodama tuo, kad jiems gali būti mokama dar mažiau nei darbininkams iš Rytų Europos.

Airijoje yra daug tokių kompanijų, kurios laikinai įdarbina migruojančius darbuotojus iš Rytų Europos šalių ir taip kuria savo verslo modelį. Jie sako, kad airiai nenori dirbti ir iš dalies jie nemeluoja, tačiau priežastis kita – ne kiekvienas airis sutiks dirbti už tokį atlyginimą, kurį gauna išeivis iš Rytų Europos šalių.

Aleksandro Khomičiaus,  kaip „naujojo europiečio“, nuomone, visi, nepaisant amžiaus ar etninės priklausomybės, nusipelno deramo atlyginimo ir pagarbos darbe. Ir vienintelis būdas to pasiekti yra įstoti į profsąjungą.

Profsąjunga siūlo:

Teisinės konsultacijos, gynybą ir atstovavimą.

Galimybę pagerinti darbo sąlygas ir gauti atitinkamą atlyginimą.

Spręsti su darbu susijusias problemas.

Kai darbuotojai prisijungia prie profsąjungos, jie tampa organizuota jėga, veikiančia darbo vietoje.

Jei dirbate Airijoje ir norite sužinoti daugiau apie profsąjungą, galite susisiekti su Aleksandru Khomičiumi, „Unite the Union“ jaunimo profąjungos vadovu.

 Kontaktai:

Tel.:  0863499384

Facebook: https://www.facebook.com/26plus6equals1

Profsąjungos svetainė: https://unitetheunion.org/

Parašykite komentarą