Vargonai, nulėmę gyvenimą kelyje

Vasario 16-ąją – Lietuvos valstybės atkūrimo dieną – Airijos lietuviams vargonų muzikos koncertą dovanojo pasaulinio garso Lietuvos vargonininkė Renata Marcinkutė Lesieur ir Lietuvos Respublikos ambasada Airijoje. Tą dieną į garsios vargonininkės koncertą Šv. Andriejaus bažnyčioje susirinko, atrodė, kone visi Airijos lietuviai ir tai nenuostabu, nes niekas nenorėjo praleisti progos nors kartą gyvenime pabūti garsios vargonininkės koncerte, kurią ne taip jau lengva išgirsti ir Lietuvoje, be to, pati Renata pripažįsta, kad ji dažniau nebūna namuose, nei būna, nes paprastai ji ir jos vargonų muzika – kelyje.

Šv. Andriejaus bažnyčioje Dubline buvo labai tylu. Žmonės laukė žymios vargonininkės koncerto ir tik labai nedaugelis žinojo, kad ji turi vos kokių dešimt minučių, kad susipažintų su vargonais ir juos prisijaukintų, nes kiekvienoje bažnyčioje, o juolab kiekvienoje šalyje, vargonai yra skirtingi ir ne visiems ir ne visada labai greitai ir lengvai paklūsta. Apie tai mes žinojome, o apie ką tuo metu galvojo kiti, sėdintys salėje, galėjome tik spėlioti. Kažkodėl atrodė, kad kiekvienas klaidžiojo savo prisiminimų keliais ir šios tylos niekaip negalima buvo sutrukdyti. Suskambo pirmieji vargonų garsai ir bažnyčią užliejo didinga muzika – taip skamba vargonai, pakylėjantys lig pat dangaus.

Koncertui pasibaigus kažkur labai aukštai, ties bažnyčios kupolais, ten, kur gyvena vargonai, publikai nusilenkia nedidukė, smulkutė moteris.

Ji šypsosi, o salė ploja ir ploja… Renata, ar labai jaudinotės prieš šį koncertą?, – pasiteiraujame tik ką koncertą baigusios vargonininkės. “Kai yra tokia įtampa, jaudinimosi ir nervų iš viso nėra, yra tik koncentracija ir daugiau niekam nelieka nei lašelio energijos. Vos tik įžengiau į Šv. Andriejaus bažnyčią Dubline mane tiesiog pribloškė jos grožis ir didybė, buvau sužavėta. Paskui pamačiau vargonus. Panašiais esu grojusi Didžiojoje Britanijoje, nors tai buvo labai seniai, todėl negaliu pasakyti, kad šie vargonai buvo visiškai nepažįstami ir svetimi – kažkur, kažkada su panašiais mes jau matėmės, susidraugavom, supratom vienas kitą ir pasitikėjome vienas kitu, – įspūdžiais dalijasi vargonininkė. – Sugrojusi kelis akordus supratau, kad Šv. Andriejaus bažnyčios vargonai gražiai skamba ir nors jau, kaip minėjau, buvau panašiais grojusi, visgi po kelių akordų pajutau, kad šie – labai specifiniai ir, prisipažinsiu, iš tikrųjų buvo iššūkis greitai prie jų prisitaikyti. Man be galo smagu, kad tiek daug žmonių atėjo į mišias ir į mano koncertą, aš to tikrai nesitikėjau, nes vargonų muzika yra ypatinga, sakyčiau, specifinė, nors labai nemėgstu to žodžio, bet taip yra.

Kitokie yra ir žmonės, kurie ateina į vargonų muzikos koncertus – jie irgi unikalūs, vieninteliai tokie ir vargonininkui visuomet tenka dvi labai atsakingos užduotys: reikia prisijaukinti ne tik vargonus, bet ir publiką. Juk žmogus, kuris nori pasiklausyti vargonų, turi ateiti į bažnyčią, sėdėti šiek tiek šaltokoje aplinkoje, ant nepatogaus medinio suolo, o ne koncertų salėje, minkštame fotelyje, kur šilta ir galima nusivilkti paltą. Man labai smagu buvo girdėti plojimus, matyti žmonių reakciją… Susidarė įspūdis, kad jūs čia gražiai gyvenate, esate draugiški, gerai tarpusavyje sutariate ir visi vienas kitą pažįstate. Tai buvo pirmas įspūdis, o paskui šmėstelėjo visiškai kita mintis – gal pajutau, o gal supratau, negaliu dabar taip greitai įvardinti: šitie žmonės negrįš į Lietuvą. Pasidarė ir graudu, ir apmaudu. Iš tikrųjų mažai šansų ir mes neturime dėti vilčių, kad jie grįš į Lietuvą ir kad ten kažką darys. Todėl mūsų, lietuvių, gyvenančių Lietuvoje uždavinys (aš kalbu apie save) – kiek galima daugiau prisidėti ir padėti palaikyti lietuvybę ne Lietuvoje. Ką aš galiu padaryti? Jeigu savo grojimu kažkiek sušildžiau ir suvirpinau jūsų širdis, jaučiuosi laiminga.

Ačiū jums. Ką galiu pasakyti apie Airiją? Ambasados patarėja Virginija Umbrasienė pavežiojo mane po Dubliną ir aplink Dubliną – miestas man pasirodė skirtingas nuo tų kultūrų, kurias esu mačiusi, o štai gamta be galo graži ir specifinė”.

 – Renata, apie jus daug rašo spauda, bet kažkaip nepavyko rasti atsakymo į klausimą: Kaip jūs pasirinkote vargonus?

– Neradote, nes paprasčiausiai niekas to neklausė. Lietuvos muzikos akademijoje studijavau fortepijoną ir man būnant trečiame kurse Leopoldas Digrys, kurio pastangomis akademijoje buvo atkurta vargonų specialybė, rinko fakultatyvą ir draugė man pasiūlė jį lankyti. Nuėjau ir man patiko. Kurį laiką vargonai ėjo greta su fortepijonu, ir gal daugiau nei dešimt metų dirbau ir pianiste, ir vargonininke. Fortepijonas man visada buvo labai šiltas instrumentas, aš juo groju nuo šešiolikos metų, bet paskui supratau, kad negaliu dirbti dviejų darbų, kad turiu rinktis, nes fortepijonas ir vargonai tai du visiškai skirtingi muzikos instrumentai, nors negrojusiems jais atrodo, kad jie panašūs. Tuo metu Muzikos akademijoje kūrėsi Vargonų katedra ir mane pakvietė ten dėstyti, štai tada po truputėlį pradėjau tolti nuo fortepijono. Svarnūs pasirinkimai nedaromi per vieną dieną. Dar ir dabar manęs, kaip pianistės, prašo akompanuoti kokiam nors solistui ar chorui ir aš labai džiaugiuosi galėdama tai daryti, bet pianistų yra daug, o vargonininkų, kurie galėtų akompanuoti, nėra daug.

– Su koncertais esate apkeliavusi turbūt visą pasaulį: Kur jūs šiuo metu gyvenate ir ar turite tokį pasaulio miestą, kuriame jums geriausia koncertuoti?

– Gyvenu Lietuvoje, dirbu profesore Muzikos ir teatro akademijoje, groju vargonais Šv. Kazimiero bažnyčioje. Iki šios dienos buvau ištikima savo keliui, o kaip bus toliau – ateitis parodys. Dukra baigė studijas Oksforde, dabar dirba Briuselyje, sūnus – Vilniuje, o vyras gyvena tarp Lietuvos ir Prancūzijos. Kai vaikai buvo maži, buvo vienas gyvenimas, o kai vaikai užaugo, prasidėjo kitas. Dabar man nėra skirtumo, kur aš gyvenu, nes kiekviename žemės taške mes galim padaryti tai, ką galim, ką sugebam ir mums niekas negali to uždrausti, nesvarbu, ar būtume namie, ar svetur, ar, apskritai, visur. Man patiko jūsų klausimas apie tai, kur man geriausia groti, tik, deja, aš neturiu į jį atsakymo. Man kiekvienas miestas, kiekviena šalis – tai žmonės.

Jeigu man ten gerai su jais, jeigu mane priima, kviečia, ir, svarbiausia, laukia, aš ten jaučiuosi puikiai ir ten galėčiau groti ir netgi gyventi. Jau minėjau, man labai patiko Airijos lietuviai, reiškia, man patiko Airija ir galbūt tai ir yra ta vieta kur man buvo geriausia”.

Parašykite komentarą