Užsienyje gyvenantys lietuviai tiesia draugystės tiltus

Gyvenamoji vieta šiais laikais mažai ką lemia. Per keletą valandų galime pasiekti ne tik kitą šalį, bet ir kitą žemyną. Nors fiziškai mus gali skirti vandenynas, tačiau vienija pats svarbiausias dalykas – kalba ir kultūra ir vis didėjančios galimybės bei noras bendrauti.

Kur begyventų lietuviai, noras bendrauti, vienytis, semtis gerosios patirties neblėsta. Gražų gegužės savaitgalį Londone vyko jau penkioliktasis, jubiliejinis „Draugystės Tiltas“ sąskrydis. „Draugystės tiltas“ prasidėjo kaip Europos lituanistinių mokyklų mokinių ir mokytojų sąskrydis. Sąskrydžio “Draugystės Tiltas” vėliava kasmet keliauja iš vienos šalies į kitą.

Į sąskrydį suvažiuoja ir suskrenda lankantieji lituanistines mokyklas vaikai su mokytojais, tik mokytojai, bendruomenių vadovai, aktyvūs lietuviai bei pavienės šeimos net su kūdikėliais. Šiemet į “Draugystės Tiltą“ Londone sugūžėjo lietuvaičiai ne tik iš Anglijos, bet ir  Škotijos, Baltarusijos, Danijos, Norvegijos, Italijos, Islandijos, Vokietijos, Švedijos, Belgijos bei Lietuvos.

Pasaulio lietuvių metus švęsime kartu

Programą sudarėme tokią, kad ji leistų  jaustis pasaulio lietuviais ir vėliau, ne tik renginio metu. Nebuvo nė vieno, kuris, dalyvaudamas programoje, neparsivežtų širdžiai mielo, savo rankomis  sukurto prisiminimo. Kartu nuvytos apyrankės, nudažytos vėtrungės ar pasigamintos švilpynės leis bendrumo ir buvimo pasaulio lietuviu jausmą išlaikyti ne tik būnant kartu, bet ir visus metus.

Besirengiant sąskrydžiui galvojome apie šeimą. Joje vyksta svarbiausi procesai: mokomasi kalbos, perimamos tradicijos, susiformuoja identitetas. Tad norėjome, kad užsiėmimuose galėtų dalyvauti visa šeima. Pirmąją dienos dalį visi turėjo galimybę pažinti Lietuvą  keliaudami per Lietuvos regionus. Norėjome parodyti kuo unikali, kuo universali lietuvių kultūra. Švęsdami Pasaulio lietuvių metus galime pasauliui pademonstruoti, kad liaudies dainos gali skambėti  šiuolaikiškame kontekste, o lietuviškasis Pasaulio medis ar kurėnų vėtrungės detales gali  atpažinti ne tik Danijos ar Norvegijos regionuose, bet  ir kultūriškai ir geografiškai tolimose šalyse.

Ne kiekvienam patinka lietuvių sutartinės, bet ar bent vienas yra bandęs giedoti jų karaokę?! Taip, tikrai – sutartinių karaokę! Kauno muziejaus Folkloro skyriaus darbuotojai L.Lukenskienė, D.Morkūnienė ir S.Lipinskas užsiėmimą vedė pasitelkę išmaniąsias technologijas ir tikrai leido pajusti sutartinių jėgą bei atrasti šiuolaikišką jų pateikimo būdą.

Kas rinkosi pabūti Žemaitijoje, pažino  molio savybes, bandė išgauti švilpynės formas bei įgalinti jas skambėti, o kas keliavo į Aukštaitiją – išmoko kurti rankdarbius iš šiaudų. Juos mokė Vilniaus krašto tautodailininkai E. Hincas ir G. Hincienė, R. Kraujalienė ir R. Gudaitienė. Mažoji Lietuva mirgėjo kurėnų vėtrungėmis, kurias dalyviai patys ir nudažė. Širdis apsalo klausantis įtraukiančių vėtrungių istorijų, kurią  galite turėti net jei ir nesate žvejys ir net neturite savo laivės, kaip sakytų lietuvininkai.

Dabar vėtrungės puošia gėlių vazonus ar puikuojasi pakabintos ant lango. Su nepaprasta jų istorija supažindino G. Urbonavičiūtė ir O. Urbonavičienė. Suvalkija garsėja augaliniais motyvais kaišytinėse juostose bei  augalų motyvais tapytomis langinėmis. Pasaulio medį ant skrynios išsipiešė tie, kas leidosi į tariamą kelionę po Suvalkiją. Kelionės metu visus lydėjo E. Juchnevičienė ir R.Bosienė. Dzūkijos regiono pavilijone buvo pinamos apyrankės. Pristatytas unikalus piemenukų naudotas apyrankių pynimo būdas. Piemenukų apyrankes padėjo pinti V. Tiškuvienė ir K. Kutulytė. Įdomiosios istorijos puslapiais keliavome su Typo Art dailininkais J. Rutkauskaitė ir G. Leonavičiumi.

Patys mažiausieji dalyviai, kuriems dar net ketveri nesuėjo, irgi turėjo ką veikti – minkė tešlą ir kūrė savotiškus paveikslus padedami tėvelių.

Dvi jaunos lietuvaitės Elada Lukoševičiūtė (11m.) ir Saulė Laniauskaitė (12m.) mokė vaikus groti ukulelėmis. Sąskrydžio metu suburta grupė išmoko netikėtų sąskambių ir suprato, kad liaudies dainoms neįtikėtinai dera pritarimas ukulėle. Kas neturėjo  instrumento, ne bėda- prisijungė prie grupės – ukulelėms pritardami  balsu.

Labai norėjome parodyti ypatingą dėmesį ir mišrių  šeimų nariams. Lietuviškai nekalbantis šeimos narys neretai lydi žmoną ar vyrą į lietuvių susibūrimus, dalyvauja programoje, nors mūsų kalbos nemoka. Norėjome supažindinti juos su Lietuva patraukliu būdu. Jiems buvo numatyta interaktyvi kelionė per Lietuvą su dailininkais, patraukliai ir šiuolaikiškai supažindinančiais su Lietuvos istorija ir vaikus, ir suaugusius.

Mokytojai, tėvai ir lietuviškų organizacijų lyderiai yra tie, kurie kursto lietuviškumo ugnelę labiausiai. Jie ir yra tie, kurie turi skatinti ir motyvuoti. Jiems užsiėmimą vedė psichoterapeutė A. Mulier. Buvo mokomasi ne tik kaip atiduoti savo jėgas bendruomenei ar vaikams, bet ir ko reikia pačiam, kad turėtum jėgų stovėti priekyje ir vesti kitus.

O vakaras buvo pilnas muzikos ir šokių, nes Londono folkloro ansamblis Saduto pasirodė tikrais profesionalais ir puikiai išmokė net sudėtingiausių šokių ir dainų. Svarbiausia – niekas mūsų nevaržė – miškas sugėrė mūsų dainas, o laužo spragsėjimas suartino kiekvieną. Sąskrydžio “Draugystės Tiltas” vėliava keliauja į Italiją. Kviečiame jau šešioliktaisiais metais  susimatyti saulėtoje Italijoje!

Visas savaitgalis buvo pilnas veiklos dideliems ir mažiems. Už tai esame dėkingi Švietimo, mokslo ir sporto ministerijai, Užsienio reikalų ministerijai, Jungtinės Karalystės lietuvių bendruomenės savanoriams, lituanistinei etnokultūros ir dramos mokyklos „Bitė” kolektyvui, ypač vadovei Virginijai Stukaitei,  lituanistinės ir menų mokyklos “Kodėlčius” kolektyvui, rėmėjams ir draugams.

Dalia Asanavičiūtė, JKLB pirmininkė

Virginija Stukaitė-Laniauskienė, lituanistinės etnokultūros ir dramos mokyklos “Bitė” vadovė

Nuotr.: Renata Druskytė

Parašykite komentarą