Turėti ar neturėti … Pilkadvarį … Pabaiga

XIX amžiuje pily plušo daug tarnų. Ne tūkstančiai, gal tik 100-150. Jau vien skalbykloj turėjo dirbti nemažai moterų. Turistams dažnai pasakojama, kad tarp virtuvės ir daržų ar skalbyklos ir skalbinių pievutės net požeminiai koridoriai buvo. Kad svečiai nematytų išvirkščiosios gyvenimo pusės. Kol gyvenau Pilkadvaryje, tunelių nemačiau. Bet varpus turėjo beveik visi bokštai. Sako, darbininkams iš laukų sukviesti. Pagrindinėje rūmų dalyje net varpeliai tarnams koridoriuje buvo. Kaip veikė tarnų “internetas”– nežinau. Bet jei buvo – vadinasi veikė.

Pažįstami Kolinstauno rusai manęs klausė, kaip būtų galima pily įsidarbinti. Žmona gal kambarine. O vyras kokiu stalium… Nuliūdinau juos, nes “mano laikais” pily dirbo tik du vyrai ir dvi moterys. Vyrai dirbo 5 dienas 39 valandas per savaitę: tvarkė sodą ir parką, dar prikaldavo šį bei tą. Moterys triūsė aplink namus ir virtuvėje tik pusę dienos nuo pirmadienio iki penktadienio. Retkarčiais jas dar kviesdavo į virtuvę šeštadieniais, jei būdavo koncertas ar gausybė svečių ir reikėdavo pamaitinti 30-90 žmonių. Tada ir virėją samdydavo. Bet maistą atveždavo pati Valeri. Tada visos trys moterys įsiręžusios sunešdavo gėrybes į kamarą apvaliame bokšte prie virtuvės.

Pilkadvario langų dažymas truko visą vasarą

Santechnikas, elektrikas ar statybininkas su kokiu pameistriu būdavo kviečiami pagal reikalą. Dažniausiai, kai reikėdavo tvarkyti stogą ar lapais užkimštus švino bakus lietaus vandeniui rinkti. Ar nuo šalčio susproginėjusius vamzdžius keisti. Ar valyti kaminus ir varnų lizdus iškilnoti. Kelis kartus kvietė ir gaisrinę iš Kaslpolardo, kai viename bute užsidegė suodžiai kamine… Ir kai pagrindiniame pilies korpuse užsiliepsnojo skysto kuro katilas.

Buvau ir aš sukėlusi gaisrą Džeko kontoroje prie vartų…

Džekas buvo išvažiavęs kelioms dienoms, o aš trumpam išbindzenau namo arbatos, palikusi malkas džiūti ant besikūrenančios metalinės buržuikos – Waterford’o krosnelės. Kai pradingdavo elektra (o tai nutikdavo 3-4 kartus per metus) ant jos ne tik arbatos, bet ir valgyt išsivirdavome. Ir batus džiovindavome. Grįžau į kontorą, kai malkos ant krosnelės jau buvo pradėjusios liepsnoti. Gaisrą užgesinau, bet sienos aprūko. Visą naktį ploviau ir vėdinau gerą savaitę… Vasarą atvažiavo brolis iš Lietuvos ir išdažė mūsų kontorą. Būtume ubagais išėję, jei būtų užsiliepsnoję Džeko popieriai ir kompiuteriai…

Taigi… Šildymas…

Kiekvienas butas turėjo vis kitokią šildymo sistemą. Kas skysto, kas kieto kuro metalines krosnis, o mūsų bute buvo elektriniai akumuliatoriniai radiatoriai. Žavingas šito Europos pakraščio išradimas. Įjungi, kai būna šalta. Kol jie įšyla, lauke jau šilta. Bet įdomiausia buvo airiška ekonomika. Akumuliatorinių radiatorių prisuktus kilovatus skaičiavo naktinis elektros skaitiklis. Per mėnesį kaip ir nelabai daug. Bet sąskaitose tie naktiniai kilovatai kažkodėl būdavo dauginami iš 20. Toks koeficientas… Bet aš, matot, iš Vilniaus, pripratusi prie centrinio šildymo, buržuikos kurti nenorėjau, tai šalom brangiai. Bet pily. Pilkadvary.

Pilkadvario langai

Ar aš čia nusenau, ar ką, tik man tokių didelių namų nereikia.  Gana Kaimo Namelių. Bet pas mane ir neplūsta turistai. Pinigų nemoka, kad pasivaikščiotų po sodą ar aplankytų senąją virtuvę, skalbyklą ir koncertų salę su muziejine svetaine. Nes jų neturiu. Galų gale nemoku ir nelabai mėgstu virti. Džeko draugė airė sakė, kad jai ne tiek virti, kiek užsukusius draugus patinka pavalgydinti. Va kur gerų virėjų paslaptis.

Ir šeiminikė Valeri kartą sakė, kad jei ji būtų turtinga – JEI JI BŪTŲ TURTINGA !!! – nesamdytų moterų.

– ?

– Pati virčiau. Kas čia yr valgyt išvirti? Kambariams sutvarkyti, patalynei išskalbti ir išlyginti pasisamdyčiau ką nors kartą per savaitę.

Virdavo ji skaniai.

– Nesamdytumėt moterų?

– Laikyčiau tik vairuotoją ir masažistą.

Valeri buvo ir vairuotoja, ir tiekėja, ir ūkvedė. Ne tik savininkė-menedžerė. O kai aš atvažiavau į Airiją 2001 metais, ji ravėdavo ir tvarkydavo visus akmeninius vazonus pilies kiemuose, o vakarus praleisdavo Viktorijos laikų soduose – tuos prie fontano ir sfinkso. Ji man sakė, kad ravint reikia nepalikti baltų šaknų. Kaip viskas paprasta…

O masažo specialisto jai tikrai reikėjo, nes jos kojų sąnariai operuoti ir ji sunkiai vaikšto. Tie, kurie pily gyvena ar dirba, sakė, kad pernai vasarą jos net nematė.

O gal ji knygą rašo? Nes Valeri dar ir rašytoja. Paskutinioji jos knyga “Marajos Edžvort laiškai” (“Maria Edgeworth’s Letters”). Maraja Edžvort buvo ne tik dvarininkė, bet ir švietėja, rašytoja ir pernai Longfordo grafystė šventė savo žemietės 250 metų gimimo metines.

O jaunystėje Valeri kartu su vyru Tomu išleido knygą turistams apie Dubliną. Ji taip pat parašė knygą-albumą apie airių dvarus (“The Big House in Ireland”). Ne tiek apie savo pilį, kiek apie visoje Airijoje išsibarsčiusius pilkadvarius. Apie jų statytojus, savininkus, parkų kūrėjus. Įdomi buitiška 200-300 metų Airijos dvarų istorija.

Kai sakau airių, turiu omeny anglo-airių dvarus ir pilis. Airiams nuo Kromvelio laikų anglai leido pasirinkti – to hell or to Connacht. Ir kaip patys airiai sako – nebeliko tada Airijoje medžių: iškirto juos kartuvėms, mediniams dvarams statyti. Ir parkams vietos reikėjo…

Tomas irgi asmenybė. Anglo airis. Nors ir turi Lordo Longfordo VIII (8th Earl of Longford) titulą, visur prisistato kaip Tomas (Thomas Pakenham). Pagal išsilavinimą istorikas kaip ir jo tėvas. Yra parašęs kelias istorines knygas ir net kelionių knygą apie Etiopiją. Bet didžiausias jo pomėgis – medžiai ir parkai.

Tik atvykusi gyventi į Airiją, pačią pirmą dieną sutikau jį parke. Liesas, poaukštis vyras, raudonom kelnėm, išaukštiniu švarku su praplyšusiom alkūnėm ir dar po juo pasivilkęs apibrizgusį megztinį. Raudonom sugrubusiom nuo šalčio rankom dangsto krūmus:

– Tikrinu ar nesušuto…

Nes 2001 metų sausį jau buvo prasidėjęs atlydys. O vėliau mačiau jį su sūnumi Fredu kasantį upelį, nes jų miško parkas labai šlapias. Gerai toj Airijoj – pakasei grioviuką – ir jau upelis. Kūdrai iškasti ekskavatorius geriau. O palei tą savo naująjį upelį su kūdra jie pasodino krūmų. Dar kažkokią neregėto dydžio ir grožio ryškiai geltoną gėlę į vandenį įkišo. Ne airišką. Gal iš Naujosios Zelandijos. Keista gėlė – ne pasroviui, bet prieš srovę kaip vėžys kabinasi į dugną. O jau kvapas kvapelis! Kaip sporto salės rūbinės ar neplaunamų pažastų. Valeri ant žemių krūvos palei iškastą kūdrą dar gėlių pasodino.

Ar įžiūrit kukurbezdėlį?

Per tuos dešimt metų kol gyvenom Pilkadvary, Tomas sutvarkė rytinę parko dalį. Tarp senų medžių pasodino įvairių ąžuoliukų. Juos išsiaugino iš įvairiausių pasaulio šalių kišenėse atsivežtų giliukų. Padarė pasivaikščiojimui takus. Pastatė apvalų statinuką: kam skraidanti lėkštė, kam kukurbezdėlis. Nukirtęs seną medį atvėrė vaizdą į Nokaijen kalvą (Knockeyon) prie Deravaros ežero (Lough Derravaragh). Kokia ramybė sėdėt kukurbezdėlyje ir žiūrėt į taisyklingos kūgio formos kalvą. Japoniška graviūra vakariniame Europos užkampyje.

Šitam darbui Tomas nesamdė parkus kuriančių firmų. Viską darė kartu su savo dviem darbininkais Džimiu ir Brendanu. O kukurbezdėlį ar skraidančią lėkštę sukūrė pas juos gyvenęs prancūzas stalius Antuanas (Antoine Pierson). Antuano darbų pagrindiniame parke nemažai. Ant išlūžusių išdžiūvusių medžių – upių dievas, kipšiukas, gyvatė, Tibeto pogoda, medis-stulpas su kinietiškais rašmenimis, suolai grotoje, raudona stoginė su drakonais. Drakonus ištapė pily gyvenęs rumunas dailininkas Mihai Cucu.

O pats naujausias Tomo kūrinys – nepatikėsit! Odisėjo sodas! Idėją šitam sodui Tomas aptiko skaitydamas Homero Iljadą ir Odisėją. Vaizduotė tų žmonių!

Ir begalinis dosnumas. Ne pinigais. Kad ir turtingesni jie už daugelį, bet ir jie nesėdi rankų sudėję. Ir jie turi kažkokiu būdu užsidirbti. Todėl atveria savo pilį ir parką turistams. Net pats Tomas turistus vedžioja po parką ar pilį. Turi jie ir koncertų salę, kur jau daugiau kaip 30 metų Deravaros Muzikos Asociacija rengia 3-4 kamerinės muzikos koncertus per metus. Saliukėje yra gal 150 vietų ir nedideli vargonai. Tiesa, juos reikia tvarkyti. Bet Valeri nesižavi gaivališkom barokinėm Bacho fugom ir tokatom, todėl prieš kiekvieną koncertą atveža fortepijoną ir visi gėrisi XVIII-XIX amžiaus klasikine muzika. Vidurairyje, kur teatrų spektaklių ir muzikos koncertų reta, šitie koncertai su iš Europos atvykstančiais atlikėjais yra įsimintini. Ir laisvų vietų paprastai nebūna.

Dalia Smelstoriūtė

 

 

 

Parašykite komentarą