Turėti ar neturėti … Pilkadvarį … (2 dalis)

O čia Airijoje – ne kaip kultūringame sviete – turistus vesdavo į pilies skalbyklą ir senąją virtuvę. Į išvirkščiąją, purvinąją gyvenimo pusę. Kur tarnai už kelis skatikus per savaitę skalbė, valė, lupo, skuto, virė, kepė, troškino, kad užganėdintų visus ponus ir jų svečius skaniausiais dar neragautais valgiais ir kad utėlės beigi blusos nedrumstų miego ir nedarytų sarmatos išsičiustinusioms ponioms.

Skalbykloje kabo ūkinių išlaidų ir atlyginimų suvestinės. Vietiniai žmonės gal ne tiek į tuos vienženklius ir retus dviženklius šilingus ir pensus žiūri, kiek į pavardžių sąrašus – žiūrėk žiūrėk, va mano senelės senelė čia dirbo.

Nors mokykloje anais (ne)gerais laikais mus mokė apie išnaudotojus ir išnaudojamuosius, bet man šitos ūkinės patalpos buvo XIX a. buitinės technikos stebuklas. Gal todėl, kad esu kilusi iš ubagiško Lietuvos pasviečio – Vilniaus krašto…

Vidinis Pilkadvario kiemas su įėjimais į skalbyklą ir pas kaimynus

Žaviausia man buvo skalbykla: 5 kambariai ir rūsys. Rūsys durpėms, kad pastoviai būtų karšto vandens į krosnį įleistuose dviejuose katiluose Juose galėtų išsimaudyti vienas ar du suaugę žmonės. Palei langą buvo gal 5-7 m ilgio kriauklė skalavimui su 5-6 kranais ir vandens nutekėjimu. Per vidurį stovėjo volai rūbams gręžti.

Mano kartos žmonės gal atsimena pirmąsias skalbimo mašinas “Ryga”. Jos irgi turėjo volus. “Rygos” jau buvo patobulintos – apvalios. Mano mama, nors gyvenome Vilniaus senamiestyje vieno kambario bute su atitverta virtuve ir vandenį nešiodavome kibirais į trečią aukštą iš vandens pompos kieme, 1960 metais nupirko skalbimo mašiną – kvadratinę “Tulą”. Ne šaldytuvą. Maistą laikydavome arba tarpulangėje, arba spintelėje bendrame koridoriuje. Visi taip gyveno, kol neišsikėlė į Chruščiovo dėžutes su patogumais ir kai šaldytuvas tavo buitinis prietaisas Nr. 1…

Na va kur nukrypau nuo Pilkadvario skalbyklos volų…

Dar ten buvo ir geros lovos didumo mogliai patalynei gręžti ir mogliuoti – lyginti ir suminkštinti. Nes anais laikais patalynę dar ir krakmolydavo. Pilies ekonomė tvarkytoja Moryn sakė, kad pagrindinėje pietinėje rūmų dalyje yra 16 miegamųjų. 16! Vadinasi ir 16 lovų. Viengulių ar dvigulių. Kartais ir lopšys ar vaiko lovelė. Ir čiužinių. O dar miegamajame reikia  veidrodžio. Vadinasi, 16 veidrodžių. Ir dar 16 spintų – bent jau sieninių, nes baldas anais laikais buvo prabangos dalykas. O dar ir 32 spintelių palei lovą. Ir 32 kilimukų. Ir 16 praustuvų. Ir 16 naktipuodžių…

Siaubas! Kiek visa tai kainuoja! Nepaliksi juk tuščio kambario. Šiaudų ar šieno nepakreiksi, kai sesuo ar pusbrolis su šeima ir kokiais 5-6 vaikais ar nusenusia teta pasisvečiuoti savaitei dviem į pilį atvykdavo. Gal jie atsiveždavo savo patalynę, gal ne, o pakloti ir apsikloti reikia. Nes pily net ir vasarą neprakaituoji…

Toks tad buvo gyvenimo būdas XVIII-XIX amžiuje. Todėl ir skalbyklos reikėjo nemažos – pilis juk visada pilna žmonių.

Bet labiausiai mane toj skalbykloj žavėjo džiovykla – ant ratukų stumdomos lentynos-džiovyklos. Su pučiamu karštu garu pro metalines grotuotas grindis. O tam garui buvo atskira katilinė – irgi įdomi patalpa. Krosnis – kaip rusiškas lydekai paliepus pečius, o ant jos viršutinio pado iš kiemo pro langą sumesdavo durpes ar malkas. Jos ten pradžiūdavo ir nuolydžiu latakėliu pečkurys jas sužerdavo į krosnį.

Stumdomos džiovyklės sausojoje skalbyklos dalyje

Man toje džiovykloje patiko ir plačios erdvios lentynos išdžiūvusiems skalbiniams sudėti, o jau paskui nešti kur reikia – ar į tuos 16 miegamųjų ar į lyginimo kambarį su dideliais stalais ir lygintuvais. Kažkas į „Vienykimės, Airija“ puslapį FB įdėjo anglinio pro-pro-prosenelių lygintuvo nuotrauką. Tokių irgi buvo.

Bet moterys! Ypač tos, kurios siuvat ir siūles lyginat. Tiems Pilkadvario lygintuvams šildyti yra net speciali krosnelė. O jau lygintuvai – ant delno telpa, lyg kokie žaisliniai. Bet ko dar nebuvau regėjusi per savo 50 gyvenimo metų – tai lygintuvo su apvaliu padu! Rankovių petukams lyginti! Pasaka!

Vasarą būdavo džiovinama ir lauke. Šalia pilies yra akmens siena gal hektaro dydžio aptverta pievutė, vadinama “blyč gryn”. Gal ne vien tik džiovinimui, bet ir balinimui. Girdėjau, kad naminę vilną galima balinti ūkišku muilu: gerai išmuilink ir išdžiovink saulėje. Gal panašiai balindavo drobinę ar medvilninę patalynę. Nors įtariu, kad dar ką nors pridėdavo, nes kai mes su Džeku iš šeimininkės Valeri gavome ten sklypelį daržiukui, žinokit – sliekų ten nebuvo… Pagrindiniame darže buvo, o pas mus – ne. Net ir su mėšlu atvežti riebūs sliekai pasidarydavo vangūs, mažuliukai ir galiausiai visai išnyko…

Va kas mane pily labiausiai stebino ir žavėjo.

Pilkadvario stogai kaip kloniai ir kalneliai su švino “akivarais” lietaus vandeniui rinkti

Na ir skonis, pasakysite jūs…

Pragyvenau ten vienuolika metų. Buvo gerai. Bet nenoriu būti pilies savininke. Man tokios pilies nereikia.

(Tęsinys kitame numeryje)

Dalia Smelstoriūtė

Parašykite komentarą