Turėti ar neturėti … Pilkadvarį … 1 dalis

Mano pusseserė, atvažiavusi į svečius, kai mudu su Džeku nuomavomės butą Pilkadvary, stebėjosi:

– Na tu man, Dalia, pasakyk: kam žmogui reikia tokių pilių? Na kam? Suprantu – po egle negyvensi, bet pasistatei sau namą – na ne kokią pirkelę – ir gyvenk. Kam tų pilių? Na kam?

Gal mes Lietuvoj gyvendami pripratom prie nedidelių namukų, kur po šiaudiniu stogu dažnai tilpo visas šeimos gyvenimas: virtuvikė, kambariukas, tvartas karvei su vištų pulkeliu, keliais paršiukais, jauja šienui ir ūkinis priestatas su girnom, šiečkarnia žolei pjauti, varstotu.. Dideli buvo tik bažnyčia, kultūros namai, mokykla, ligoninė. XX a. antroje pusėje – jau ir univermagai – universalinės parduotuvės, nes paprastos parduotuvės nebeužteko. Mes praturtėjom, o laiko pradėjo nebeužtekti po mažytes parduotuves vaikščioti ir už kiekvieną prekę vis kitai pardavėjai mokėti…

2001 metų sausį atvažiavau į Airiją – ir tiesiai į pilį. Džekas ten nuomavo butą.

Mūsų butas buvo įsiterpęs tarp pagrindinio pilies korpuso su koncertų sale ir tarp kaimynės Pili. Jos mama buvo pirmoji Tomo ir Valeri Pakenhemų (Thomas and Valerie Pakenham) nuomininkė. Po mamos mirties jos bute apsigyveno Pili. Ir Pili, ir mes turėjom po atskirą įėjimą. Mes – vidinius vijurkinius laiptus, kurie po šalčių, kai papūsdavo šiltesni vėjai, pasidarydavo šlaput šlaputėliai, lyg kažkas būtų išpylęs didžiausią kibirą vandens. Ir sienos pravirkdavo ir pasidarydavo dar šaltesnės. Geresnio rūsio vynui nereikėjo.

Pili ir dar vieni kaimynai – senukų pora, gyvenę rytiniame pilies sparne, lipdavo į savo butą laiptais iš kiemo. Senasis kaimynas Frenkas antrojo pasaulinio karo metais, kuriuos airiai vadina Emergency (kritiška padėtis; nenumatytas blogiausias atvejis), buvo britų armijos lakūnas, 1944-45 metais skraidęs virš Vokietijos, Prancūzijos.

Tarp Frenko ir Evos bei pagrindinio pilies korpuso gyveno šeimininkų dukra Elaiza Čizholm (Eliza Chisholm). Ji tuo metu augino du berniukus ir rašė knygą apie šeimos istoriją XIX amžiuje (“Soldier, Sailor, An Intimate Portrait Of An Irish Family”). Kaip ir didžioji anglo-airių šeimų Airijoje, Pakenhamai pradėjo nuo karių, politikų ir diplomatų, pastorių, žemvaldžių iki istorikų ir rašytojų.

Vakarinis Tullynally Castle sparnas, turistams matomas iš mašinų stovėjimo aikštelės

Ilgoka įžanga, beveik nieko bendro neturinti su Tullynally Castle arba dar kitaip vadinama Pakenham Hall Castle – pilimi Vidurio Airijoje, kuri turistams būna atvira airiškos vasaros metu, o žiemą čia ramiai gyvena patys šeimininkai Valeri ir Tomas Pakenhemai ir septynios nuomininkų šeimos, nes tiek butų yra pilyje.

Jau išvardinau keturis butus vidiniame pilies kieme, o penktas butas yra pats mažiausias – virtuvė, svetainė, miegamasis ir vonia su ilgu siauru koridoriumi – one-bed apartment, kaip vadinama Airijoje. Lietuvoj tai būtų dviejų kambarių butas. Ir šitas butelis yra virš skalbyklos.

Išoriniame pilies kieme yra dar du butai virš buvusių arklidžių.

Visi butai tik antrame aukšte – gal kad šilčiau, kad ne taip drėgna būtų. O gal kad toliau matytųsi.

Pirmasis pilies aukštas – tai ūkinės patalpos: karietinė, arbatinė turistams, malkinės pilies gyventojams (gal čia reikėtų sakyti „durpinės“), dirbtuvės. O vidiniame kieme turistams dar rodomos skalbykla ir senoji virtuvė. Nes šeimininkai pagrindiniame pilies korpuse turi „naująją virtuvę“ su AGA – kietu kuru kūrenama metaline plyta-krosnimi, kuri šildo dalį pagrindinės pilies ir ant kurios verdama, kepama, troškinama, čirškinama… Aišku, dabar AGA patobulinta – kūrenama skystu kuru. Gal 2-3 kartus per metus benzovežis, užpildęs pagrindinės pilies ir dar kelių butų žibalo bakus, išvažiuoja tuščias.

Kai šeimininkų dukra Elaiza parašė ir pristatė savo pirmąją knygą, laikraščiuose pasirodė knygos recenzijos ir interviu su knygos autore. Tada visai Airijai buvo paskelbta, kad naujoji virtuvė yra pati šilčiausia vieta pilyje – ten Elaiza nusivedė žurnalistus pokalbiui. Jos didžiulis butas per tris aukštus net jai buvo per šaltas pokalbiams su žurnalistais…

Pilkadvaris žiemą. Pasirodo, per 2004 metų Kalėdas būta Airijoje sniego

Savo gyvenime esu dirbusi Verkių rūmų interjero ekspozicijoje. Ten Lietuvos Dailės muziejus/galerija eksponavo įvairių stilių baldus – pradedant renesanso ir baigiant XIX a. eklektika. Rodė gražiąją gyvenimo pusę. Turistai tik aikčiojo – oi ai kaip gražu. Man irgi buvo gražu. Neapsakomai. Bet padirbėjusi du mėnesius, pajutau, kad man gana tų grožybių. Medžiai už lango buvo tokie gyvi, keitėsi kasdien: šiureno vėjui pučiant, žvilgėjo lietui lyjant, teikė pavėsį karščiams stojus. Net susigūžusi karksinti varna ant plikos šakos – ir ta man gražiau čiauškė nei metalinės gramofono plokštelės su Oginskio polonezu.

(Tęsinys kitame numeryje)

 Dalia Smelstoriūtė

Parašykite komentarą