TITANIKAS. Belfastas

“Titanikas” tai laivas, tapęs didžiausiu to laikmečio mokslo ir technikos pasiekimu, bet tai ir tas laivas, kuris atnešė žmonijai vieną skaudžiausių šiuolaikinės istorijos tragedijų. Trijų didžiausių laivų statybos ir jų žūties istorija  – “Titaniko” (Titanic), “Britanikos”(Britannic) ir “Olimpikos”(Olympic) –  atsispindi muziejaus “Titanikas. Belfastas” ekspozicijoje.

Kiek mes žinome pasaulinių įvykių, kuriuos žmonės prisimena praėjus dešimtmečiams, o gal net ir šimtmečiams? Nemažai. Bet yra tokių, kurie priverčia mūsų protus reaguoti į juos aštriau, o širdis plakti smarkiau. Tie įvykiai gyvena mūsų atmintyje, atrodo, kad jie įvyko tik vakar.

Vienas iš jų – „Titanikas“. Niekada sau nekėlėme tikslo aplankyti „Titaniko“ muziejaus, net kurį laiką ir nežinojom, kad jis yra mūsų pamėgtoje Airijoje! Bet taip atsitiko, kad likimas vieną dieną atvedė būtent į tą muziejų.  Juolab nesitikėjom, kad ekspozicija paliks tokį neišdildomą įspūdį. Abejonių buvo dar ir dėl to, kad dauguma Airijos muziejų yra gana panašūs vienas į kitą: apvalus fojė su stiklinėmis sienomis, instaliacijos, spalvingos informacinės lentelės su šalia išdėstytais ekspozicijos fragmentais. Be to, neigiamą nuostatą stiprino ir tas faktas, kad mes pakankamai daug žinome apie “Titaniką” iš įvairių informacijos šaltinių, ypač grožinės literatūros ir filmų.

Taigi … pabandom aprašyti tą įspūdį, kuris tikrai buvo netikėtas.

Jaudulį sukelia jau pati muziejas vieta  – korporacijos Harland&Wolff teritorija, su visais jūrų uostui būdingais įrenginiais. Vaizduotė, kiek jai leidžia fantazija, nedelsiant ima kurti to laikmečio vaizdus. „Titaniko“ istorija pradeda rutuliotis galvoje pasižiūrėjus vien į pastatą, kurio konstrukcija primena trijų laivų  – “Titaniko”, “Britanikos”ir “Olimpikos” – pastatytų šioje teritorijoje, laivapriekių susijungimą.

Tokia būtų šio pasakojimo pradžia  – esmė laukia pastato viduje.

Pirmiausia įspūdį padarė pati ekspozicijos idėja ir jos pateikimas. Šmėstelėjo ne visai gera mintis: kaip organizatoriams pavyko iš tokio tragiško „daryti“ pinigus? Tačiau kaip bebūtų keista, viskas, ką pamatėme ekspozicijoje, toli gražu nepriminė banalų šou. Pats faktas, kad Belfastas yra didžiojo laivo gimtinė, suteikia miestui teisę į šį komercinį projektą. Didingai atrodo viskas: laivo pastatymo istorija, laivas ir … netgi pati tragedija.

Ir tik atsidūręs muziejaus viduje pamatai, kiek takto ir meilės reikėjo organizatoriams, kad atgaivintų šią tragediją, kad vos peržengus slenkstį nekiltų noras drožti tiesiai prie bilietų kasos, restorano ar parduotuvės, o priverstų stabtelėti beveik ties kiekviena detale, primenančia šio laivo istoriją ir pajusti tą lengvą būsimos kelionės žavesį ir nerimą, kuris dar jokiu būdu nepranašauja tragedijos.

Net pastato apimtis ir aukštis atitinka „Titaniko“ parametrus: pastatas vienu metu, kaip ir garsusis laivas, gali sutalpinti 3 547 žmones, o jo aukštis siekia 38 metrus.

Parodoje yra įrengtos devynios ekspozicijos, kuriose pristatomas Belfastas ir chronologine tvarka pateikiama „Titaniko“ statybos istorija. Simboliška yra tai, kad paroda prasideda nuo viršaus ir leidžiasi į apačią (į gilumą).  Jūs esate dar krante, bet pamažu įsitraukiate į tų įvykių atmosferą. Visa tai sukuriama padedant instaliacijoms, kuomet kaitaliojami juodai-balti vaizdai su pro šalį skubančiais žmonėmis.

Nemėgstantiems koservatyvumo reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad ekspozicija yra sukurta naudojant 3D formatą, šiuolaikines video ir audio technologijas, sukuriančias įspūdingus efektus: „Titaniko“ įgulos narių portretai, archyvinių dokumentų ištraukos, originalūs daiktai – visa tai paėmus kartu panardina jus į XX amžiaus pradžią.

Parodos kūrėjai verti pagarbos. Ekspozicija išdėstyta labai tikslingai, ir, kas būna retai, nesinori ją akimirksniu perbėgti ir greičiau sprukti pro duris, nuraminus sąžinę, kad tu ten buvai ir viską matei. Eidamas iš vienos salės į kitą, atsiduri tarp didžiulių sijų, metalo konstrukcijų, kurios savo dydžiu tiksliai atkartoja legendinio laivo konstrukcijas ir sustiprina realumo pojūtį.

Kada matai tokia didybę, užgniaužia kvapą, o juk galvojai, kad tokį įspūdį gali sukelti tiktai gera knyga ar filmas. Parodos kūrėjai iš tiesų  demonstruoja nepaprastą išradingumą: funikulierius juda spirale tarp kalvių ir liejikų cechų, kur karščiu alsuoja krosnys, praslenka pro pagalbines patalpas, pro statybos bloką, kur matai, kaip kniedėmis tvirtinamas laivo korpusas, kurį gali beveik ranka paliesti.

Tarsi pro rūką išnyra 1-3 klasės kajutės ir supranti, kad jos visai tokios pat, kokios buvo „Titanike“,  šmėsteli padavėjas prabangiame restorane. Ir tik priartėjęs supranti, kad tai ne realybė, kad padavėjas  netikras ir dar už stiklinio lango pastatytas.  Tačiau visi faktai, neišleidžiant iš akių nei menkiausios detalės, išdėstyti tikslia seka – nuo laivo statybos pradžios iki pat jo nuleidimo į vandenį.

Lėtai, žingsnis po žingsnio, artėjame prie kulminacijos – pačios katastrofos.  Keliose muziejaus salėse eksponuojami dokumentai, pagrindinių šios tragedijos dalyvių nuotraukos: inžinierių, konstruktorių, kapitono, prisiminimų ištraukos, žuvusiųjų ir išsigelbėjusių duomenys. Atrodo, kad čia ir galima būtų baigti ekspoziciją, bet taip nėra, jūs neturite nei mažiausio šanso iš čia pasprukti – jūs esate jau „ten“, iš kur nėra išeities, kur viešpatauja baimė, neviltis, šaltis ir tamsa… Patalpos apšvietimas, muzika, kapitono pokalbis su praplaukiančiu laivu „Karpatija“ (Carpathia) – ir … atomazga. Ir netgi palikus ekspoziciją dar kurį laiką norisi patylėti ir  pabūti toje lengvo liūdesio būsenoje.

Muziejaus ekspozicijoje pateikti tikri faktai, niekas neišgalvota ir dirbtinai nesukurta. Nėra net užuominos į tai, kad „Titaniko“ žūtis buvo ne kas kita, kaip „pasaulio valdovų“ sąmokslo išdava. Beje, apie tai yra sukurtas filmas, bet muziejaus ekspozicija kalba ne apie tai. Ji mums byloja apie didelių ambicijų ir iššūkių įgyvendinimą. Ir netgi galbūt ne apie tai, o paprasčiausiai apie tai, kas buvo patirta ir išgyventa, ir kas lig šiol nepamiršta…

Parašykite komentarą