Svajonės pildosi, reikia tik noro ir šiek tiek laiko…

Prasidėjo viskas nuo „Shed 4 Bikers“ organizacijos. Derek Gannon subūrė bendraminčių ratą ir pradėjo labdaringą veiklą maždaug prieš  2 metus. Aš ten papuoliau per atsitiktinumą. Radau skelbimą viename iš portalų apie atiduodamą motociklininko aprangą. Susisiekęs su savininku sužinojau, kad žmogus baigia motociklininko karjerą ir tiesiog viską išmeta arba atiduoda.  Buvau girdėjęs apie Dereko veiklą iš anksčiau, todėl nusprendžiau susikrauti visą „dovaną“ į automobilį ir aplankyti „Shed 4 Bikers“. Organizacija turi puikią idėją, pavadintą „Pay it forward“ (liet. – mokėk į priekį), kurios tikslas – paremti pradedančius, neturinčius daug pinigų ar tiesiog nusprendusius, kad apranga nėra būtinas dalykas, motociklininkus.

Visi motociklininkai žino, jei jau nusipirkai naują šalmą ar kelnes, senų jau tikrai neužsidėsi… Todėl atvežtos priemonės į „Shed 4 Bikers“ randa naujus savininkus, kuriems to reikia. Dauguma paklaus, kaip žmonės turi pinigų motociklui, bet neturi aprangai? Dauguma tokių, kuriems mes stengiamės padėti, yra jauni žmonės, vedami begalinio noro vairuoti motociklą. Visi mes buvome jauni ir visi mes negalvojome apie pasekmes.

Dėl to Derek ir visa jo komanda sunkiai dirba organizuodami renginius, kurie yra sutelkti į drausmę kelyje, motociklo priežiūrą, pirmos pagalbos kursus ir t.t. ir visas šitas malonumas kainuoja lygiai nieko. Taip, žmonės dirba, nelaukdami už tai jokio atlygio. „Shed 4 Bikers“ garažas yra privačioje valdoje pas Derek žmonos tėvus, kurie yra labai svetingi, rėmė šią idėją ir neprašė už tai nuomos – atvirkščiai, jie dalyvauja visuose renginiuose ir akcijose. Ir šiais laikais yra žmonių kurie atiduoda visą save kitiems už tai neprašydami nieko ir nelaukdami atlygio…

Motociklo idėja…

Kai sužinojau apie Mindaugo nelaimę, buvo vasario mėnuo. Labai daug minčių buvo. Kai atsitinka nelaimė – visi tiesiog numoja ranka ir galvoja, kad jiems to neatsitiks. Manau, bėgdami nuo realybės žmonės, tiesiog ignoruoja tokius įvykius. O aš nusprendžiau Mindaugui kažkaip padėti… Bet ne pinigais, nežinau kodėl, bet kažkam duoti pinigus ir galvoti, kad jie pakeis žmogaus gyvenimą, yra absurdiška – bet čia tik mano įsitikinimas. Pradėjau galvoti: ką aš dabar turiu ir ką galiu padaryti, kad tai pakeistų Mindaugo gyvenimą iš esmės. Turiu truputėlį laiko – mano nuomone, tai yra brangiausias ir neįkainuojamas dalykas, kurį žmogus gali paaukoti kitam žmogui. Laiko nesugrąžinsi ir jo nenusipirksi… Turiu šeimyną, kuri parems mano visas, kartais net ir kvailas idėjas – šeimos ir artimųjų palaikymas turbūt yra pagrindinis faktorius kiekviename tokiame projekte.

Ir turiu tokių pačių bendraminčių žmonių ratą, kurie taipogi mane palaikys… Taigi, žinodamas apie Mindaugo silpnybę motociklams, nusprendžiau išpildyti seną jo svajonę… Taip prasidėjo mano projekas.

Kiekvienam projektui, dar jam neprasidėjus, iškyla pirma problema, su kuria susiduria kiekvienas, tai – pinigai. Ne išimtis ir mano projektas. Nuo šios pastraipos pradėsiu vartoti žodžius „MŪSŲ PROJEKTAS‘‘.  Todėl, kad nebūčiau pasiekęs finišo, be kitų žmonių pagalbos. Žinojau apie vieną super aktyvų mūsų tautietį Valentiną Markevičių (geriau žinomas Kerepeto vardu) kuris yra suorganizavęs ne vieną renginį, baikerių sezono uždarymą ir atidarymą, bei organizavęs ne vieną pagalbos akciją. Susisiekęs su Valentinu ir papasakojęs visą planą, neišgirdau klausimų „kodėl“, „kaip“ ir „kas iš to man“ – išgirdau vieną žodį – „DAROM“.

Projekto eiga…

Labai norėčiau padėkoti Airijos lietuviams – motobroliams. Tai jie padarė pirmą įnašą į mūsų biudžetą. Pavasarį suorganizavom pirmą labdaringą „ratuką“ su vakariniu šašlyku.

Kiekvienas Airijos lietuvis motobrolis žino, kokie gardūs yra Vytauto Vyšniausko šašlykai. Vytautas labai aktyvus jaunuolis, stegdamasis padėti kitiems yra dalyvavęs ne vienoje akcijoje ar projekte. Taigi, surinkę pirmuosius 600 eurų, pradėjome ieškoti motociklo. Bet nesėkmingai, nes pavasarį motociklų, kaip ir kitų sezoninių prekių, paklausa šauna į viršų. Valentinas pasakė, kad nėra laiko laukti stebuklo ir reikia „imti“ motociklą už rinkos kainą – skirtumą jis tiesiog „užmes“. Po poros susitikimų su pardavėjais, radome „Yamaha XV 750“, 30-ies metų senumo motociklą, kuris buvo nelabai kokios būklės.

Gabenimo procedūra buvo ne itin maloni – lietus, beveik nulinė temperatūra ir motociklas, kuris praktiškai nestabdo, amortizatoriai „išsileidę“, dar nežinia apie bendrą variklio būklę truputėlį baugino, bet mes buvome pasiruošę šiam „nuotykiui“. Viskas praėjo sklandžiai ir pargabenome senuką namo.

Toliau viskas klostėsi labai greit. Buvau nustebęs mūsų  tautiečių noru padėti ir nuo tada, kai pradėjau į internetą talpinti nuotraukas ir pasakoti apie projekto eigą, sulaukiau begalės gerų žodžių, palaikymo ir netgi motociklo dalių. Jaučiau pareigą visiems aukojusiems parodyti, kur jų pinigėliai keliauja.

Kadangi mano mechaninės žinios apsiriboja tepalų bei filtrų keitimu, paprašiau pagalbos anksčiau minėtų „Shed 4 Bikers“ narių. Motociklas buvo nugabentas į jų būstinę, kuri randasi Kildangano miestelyje, Kildarės grafystėje. Ten buvo praleistas ne vienas vakaras dirbant prie motociklo. Į techninę projekto dalį nesigilinsime – tikslas buvo padaryti motociklą saugų Airijos keliams – ir mes tą padarėme.

Dalyvaujant vienoje akcijoje, teko susipažinti su keleta kompanijų ir jų savininkais, kurie išgirdę apie mūsų idėją ir projektą, išreiškė norą prisidėti – didelis AČIŪ Daniel Cotter iš „City Spares motorcycles“, Rafael Costa  iš „Precision Customs“ ir  Shane George Lee Turner iš „Paint addiction“ už indėlį į šį mūsų projektą. Daniel Cotter davė daugumą dalių motociklo būklei pagerinti, na, o Shane ir Rafael padarė vienetinį kuro baką.

Noriu pabrėžti, kad Mindaugas visą šį laiką apie šią akciją nė nenutuokė. Juokavome, kad kai sužinos kokia staigmena jo laukia, ištiks dar vienas širdies smūgis (prieš tai Mindaugas jau patyrė vieną širdies smūgį).

Taigi, atėjo diena, kai po 9 mėnesių darbo, motociklą reikėjo  padovanoti šio projekto „kaltininkui“. Kadangi spalis yra baikerių sezono pabaigos mėnuo, pasitarę su Valentinu, nusprendėm, kad motociklo įteikimas puikiai tiks sezono uždarymui.

Kadangi Airijos lietuvių bendruomenės žinojo apie vykdomą projektą, radau renginio rėmėjų, kurie neprieštaravo prisidėti prie organizuojamos šventės tiek finansais, tiek ir maistu, muzika bei kitomis pramogomis.

Na, o pati šventė buvo nuostabi. Susirinko apie 160 motociklininkų, oras buvo kaip užsakytas, o visų dalyvių nuotaika buvo šventinė.

Prasukę apie 80 km ratuką, visi dalyviai susirinko prie „Shed 4 Bikers“ būstinės. Gyva muzika, karšti šašlykai ir burgeriai, kava, arbata ir kitos linksmybės laukė visų dalyvių. Galų gale renginio pabaigą vainikavo Mindaugo svajonės išpildymas. Buvo kažkas nepaprasto matyti Mindaugą ir jo dukrą susigraudinusius….

Netgi Delfi.lt susisiekė su manimi ir paprašė interviu. Buvau nustebęs ir pamalonintas… Straipsnį galima rasti adresu:

https://m.delfi.lt/article.php?id=82700509&fbclid=IwAR3GulTzAUjU_3HTmBwcM4Y_IFzJq2-rQUF48LYz6rp_qo551IUQ1A1c0a4

Labai daug kas ir iš mano aplinkos klausė: “Kas tau iš to?” Pasakysiu tik tiek:  linkiu kiekvienam savo gyvenime padaryti nors kažką panašaus. Tai nebūtinai turti būti motociklas – kiekvienam žmogui svajonės supratimas yra kitoks. Kažkam svajonė yra turėti milijoną, bet yra ir tokių, kurie svajoja apie žemiškus dalykus, papraščiausią nuoširdų pokalbį, užuojautą ar supratimą. Kiekvienam linkiu apsidairyti aplink save, paaukoti savo laiką ir padaryti kažką nuostabaus. Ypač šiuo šventiniu laikotarpiu.

Dovanodamas motociklą negalvojau apie motociklą, kaip apie daiktą. Man motociklas yra daugiau nei metalo krūva. Tai – laisvė, greitis, adrenalinas, bendraminčių būrys. Kai važiuoja motociklininkų kolona su 100 ir daugiau motociklų, jausmas neapsakomas.

Turbūt labiau norėjau jam padovanoti šituos jausmus, negu patį motociklą. Turiu draugų, kurie važiuoja su 200 eurų vertės motociklais, turiu ir tokių, kurie važiuoja su motociklais, kainuojančiais apie 20 000 eurų. Nesvarbu motociklas, svarbu važiuoti ir kažką daryti. Motobrolių bendruomenė susibūrė tam, kad suvieniję jėgas, išpildytume Mindaugo svajonę. Bet tai ne pabaiga. Tai –  tik pradžia.

Kaip ir beveik visi čia atvykę, planavau užsidirbti ir po poros metų grįžti namo, bet jau beveik 11 metų esu čia. Baigiau verslo valdymo mokslus ir daug metų dirbu farmacijos srityje. Pasaulinio lygio kompanija, kurianti ir gaminanti vaistus nuo itin retų ligų, nusprendė suteikti man šansą ir leido prisijungti prie komandos.

Dėl kitų projektų dar nesu apsisprendęs, sunku dabar pasakyti, į ką sutelksiu visą dėmesį ateinančiais metais, bet viena tikrai žinau – su Airijos lietuviais-motobroliais ir „Shed 4 Bikers“ tikrai kažką darysim, važiuosim ir pildysim savo ir kitų svajones. Su Naujaisiais metais, mieli tautiečiai!!! 

Aurimas Ročka