Šv. Patrikas – Airijos globėjas

Šv. Patrikas laikomas Airijos apaštalu, šios šalies globėju. Jo misija Airijoje truko nuo 432 iki 461 metų. Nors pavienės krikščionių bendruomenės Airijoje gyveno dar prieš Šv. Patrikui atvykstant į Airiją, tačiau būtent Šv. Patriko veikla buvo impulsas plataus masto airių atsivertimui į krikščionybę. Šv. Patrikas krikštijo airių žmones, kūrė vienuolynus, kurių nariai, skelbdami Evangeliją, vėliau pasklido po visą Europą.

Šv. Patrikas (Patrikas Airis, air. Naohm Padraig) gimė 385 (arba 390) metais romėnų užimtoje Britanijos dalyje.

Sunku atskirti tikrus istorinius faktus nuo vėliau paplitusių legendų apie šį šventąjį. Patikimesnių faktų galima rasti tik jo paties paliktuose raštuose, visų pirma „Išpažintyje“. Čia rašoma, kad jis anksčiau vadinosi Patricijumi (dažnas romėniškas vardas) ir buvo Kaponijaus, romėnų karininko, tarnavusio Britanijoje, sūnus. Beje, tėvas tarnavęs ir diakonu vietinėje katalikų bendruomenėje. Taigi tikėtina, jog Patricijus buvo auklėjamas katalikiškai ir didžiavosi savo tikėjimu bei išsilavinimu. Tačiau paauglystės sulaukusį Patricijų pagrobė vergų medžiotojai ir išgabeno į dabartinę Ulsterio provinciją, kur jaunuoliui teko ganyti gyvulius.

Tačiau gerokai vėlesnėje legendoje pasakojama, jog Patrikas anksčiau vadinęsis Meivinu, tai buvęs pagonis, gimęs Velse. Šešiolikmetį Meiviną pagrobę airių piratai ir išgabenę į Airiją. Verčiamas ganyti avis jis atradęs paguodą krikščionybėje. Anot šios legendos, nepaisant sunkių sąlygų Meivinas pamilęs atšiaurią šalį ir jos gyventojus. Po šešerių metų angelas jam apreiškęs, kad reikia bėgti. Meivinas, paklusęs ir pabėgęs iš vergijos, dvylika metų praleido vienuolyne dabartinėje Prancūzijoje, kur buvo įšventintas į kunigus ir tapo Patriku. Jaunuolio tikslas buvo grįžti į Airiją ir atversti ją į krikščionių tikėjimą.

 

Tikrai žinoma, kad popiežius Celestinas I 432 metais pasiuntė Patriką į Airiją drauge su vyskupu Paladijumi – palaikyti ten jau esančių krikščionių ir skleisti krikščionybę tarp vietinių gyventojų. Po Paladijaus mirties Patrikas stojo į jo vietą, tapo Airijos vyskupu. Keliavo po Airiją, krikštijo vietinius gyventojus, steigė vienuolynus, mokyklas, bažnyčias. Patrikas atnešė į Airiją ne tik tikėjimą, bet ir mokslo šviesą, prisidėjo prie raštijos plitimo.

Manoma, kad Šv. Patrikas mirė 461 metais, buvo palaidotas Daunpatrike (Olsteryje). Kovo 17-oji, kuri laikoma jo mirties diena, tapo tradicine airių švente. Pirmosios žinios apie Šv. Patriko dienos šventimą siekia IX amžių. Galutinai ši šventė įtvirtinta 1962 m., kai popiežius Jonas XXIII paskelbė Patriką Airijos globėju. Iš pradžių šventė buvo krikščioniška, tačiau pamažu ją pamėgo ir pasauliečiai.

Apie Šv. Patriko kovą su pagonybe žinoma daugybė istorijų, su juo siejami įvairūs simboliai. Būtent Šv. Patriko dėka žalias trilapis dobilas tapo Airijos simboliu: rodydamas dobilo lapą, Šv. Patrikas airiams aiškino Švč. Trejybės slėpinį.

Kita legenda pasakoja, kad Šv. Patrikas, skambindamas varpu, iš Airijos salos išvijo roplius ir nuodingus gyvius. Todėl ikonografijoje vaizduojama, kaip Šv. Patrikas pastoralu persmeigia gyvatę.

Kitoje legendoje sakoma, jog tam, kad įtikintų Dievo buvimu abejojančius pagonis, Šv. Patrikas žemėje išrausęs duobę, iš kurios pliūptelėjo skaistyklos liepsnos ir pasigirdo kenčiančių sielų aimanos. Todėl Šv. Patrikui meldžiamasi, kad šis gelbėtų nuo pragaro kančių ir apsaugotų nuo gyvačių ir pasiutligės.

Parengta pagal https://www.magnificat.lt/sv-patrikas/ informaciją

Parašykite komentarą