Šiaurės Airijos ežeras žudikas

Šiaurės Airijos ežeras Loch Nėjus  (Lough Neagh) – didžiausias gėlo vandens telkinys britų salose. Jo ilgis – 17 mylių, plotis – 11 mylių, gylis – apie 100 pėdų. Skenduolis šiame ežere šaip jau nėra retas reiškinys, juolab, kai ežero kranto linija tokia ilga, tačiau vietinės tragedijos išsiskiria visišku nepaaiškinamumu. Daugybę metų palei Loch Nėjų žmones medžioja kažkokios paslaptingos ir negailestingos jėgos. Ežeras sąžiningai vykdo numatytą žmogžudysčių planą.

Airija vadinama raganų, fėjų ir dvasių tėvyne. Vargu ar pasaulyje dar kur nors yra tokių vietų, taip apgaubtų niūriomis ir baisiomis legendomis, kaip Loch Nėjus. Fėjos iš airių tautosakos visai nepanašios į romantiškas būtybes iš vaikų pasakų ir Disnėjaus filmukų. Pagal vietinius padavimus, jos yra sumuštos Liuciferio armijos likučiai. Dievas jas išvijo iš dangaus ir dabar jos gyvena šio ir kitapusinio pasaulių paribyje. Senosios legendos pasakoja apie vaikų sukeitimus, kai fėjos vietoje žmogaus kūdikių į lopšius įdeda savo šėtoniškas atžalas, vildamosis, kad tie išaugs ir įsiskverbs į žmonių visuomenę.

Kitapusinių būtybių baimė iki šiol šiurpina Airiją. Viduramžiais vaikus su šėtoniškais požymiais (jais buvo laikomi, pavyzdžiui, užaštrinti veido bruožai) atimdavo iš tėvų ir pagal barbariškus to meto papročius, degino laužuose.

Ežeras apsuptas senovinių kapinių, senovės pilių griuvėsiais, pagoniškų šventyklų likučiais, kur prieš daugybę šimtmečių buvo atliekami kruvini aukojimai. Iki šiol čionai iš visos Europos suvažiuoja pagoniškų kultų pasekėjai, nors vietinė policija visokeriopai stengiasi vaikyti nuo ežero tokius puspročius turistus.

Bebaimis paranormalių reiškinių tyrinėtojas Tonas O’Haganas iškeliavo į Antrimą iškart po to, kai jam į rankas pakliuvo žinutė apie paslaptingą nusižudėlį skenduolį. Iš pradžių jis kreipėsi į policiją, kuri pasistengė kuo greičiau uždaryti bylą. Kelias dienas jis klajojo po vietinius pabus, kur klausėsi vietinių gyventojų pasakojimų apie tai, kaip neilgai trukus iki mirties skenduolis su šeima iškylavo apylinkėse to, kas liko iš paslaptingos Maserino pilies, pastatytos vidury gūdaus miško ant ežero kranto. Iš praeities mus pasiekė istorija apie paslaptingą miško gyvūną – airišką aviganį, kuris saugojo ankstesnius pilies šeimininkus nuo piktų dvasių ir karingųjų kaimynų antpuolių. Kartą jo staugimas perspėjo apie tokį puolimą. Kai šturmas buvo atmuštas, aukščiausiame pilies bokšte aptiko suakmenėjusį aviganį. Į legendą žvelgė kaip į pasaką, bent jau iki to laiko, kai kasinėjant griuvėsius buvo aptikta gigantiška akmeninė šuns skulptūra.

Tris šimtmečius Maserinas buvo apleistas, iki to laiko, kol 1922 metų spalio 28 dieną čia nesurengė Helovyno šventės. Ir tą pačią naktį pilyje įsiplieskė gaisras. Žmonės su siaubu žvelgė į viršutinio aukšto langus, kur iš skausmo ir baimės blaškėsi tarnaitė. Nors ją pavyko ištraukti iš ugnies, ji mirė nuo nudegimų. Nuo to laiko pilies vietoje karts nuo karto pastebi moterį su plėvėsuojančiais baltais apdarais.

Miesteliuose, esančiuose netoli Loch Nėjaus, daugelis žmonių tiki, kad egzistuoja paslaptinga Baltoji Ledi. Jie laiko jos pasivaidenimą šėtonišku išpranašavimu. Artėjant mirčiai ar katastrofai vaiduoklis garsiai, šaižiai surinka, norėdamas įspėti apie pavojų būsimą auką.

Loch Nėjus garsus unguriais, kuriuos didžiuliais kiekiais žvejoja iš ežero gelmių. Didelis laimikis verčia žvejus užmiršti baimę ir plaukti kiekvieną rytą į rūko apgaubtą ežerą. Ne visiems iš jų lemta grįžti į krantą.

Apie ežero povandenines sroves pasakojamos baisios istorijos. Skenduolio kūnas iš vienos ežero galo į kitą gali būti perneštas už dešimčių mylių per kelias valandas. Žvejai iš pakrantės kaimelio pamena neįtikėtiną įvykį su jų motorine valtimi. Vidury baltos dienos ji staiga užgeso. Jie pamatė, kaip valtis ėmė grimzti į vandenį. Nepaskandinama plastikinė valtis skendo tarsi būtų padaryta iš švino. Žvejai vos spėjo iššokti, tačiau vienas jų truputį uždelsė ir jį įsiurbė į susidariusį sūkurį kartu su valtimi.

Dar dažniau stebimas kitas anomalus reiškinys. Apie jį gali papasakoti kiekvienas vietinis žvejys. Ežere ramiu, vasarišku oru be vėjo, staiga kyla nepaaiškinami nedidukai štormai. Iš ežero paviršiaus plynės staiga pakyla neįtikėtinai stačios bangos. Nepatyręs žvejys rizikuoja atsidurti vandenyje šalia savo apverstos valties. Jis greičiausiai nuskęs, jei nelaimė įvyks toli nuo kranto. Ežere nėra kam jo išgelbėti. Lavonus atranda po kelių dienų nuo jų dingimo, pačiose nuošaliausiose pakrantės vietose.

Jeigu ūkanotą rytą kylant saulei įsižiūrėtum į paslaptingus ežero tolius, nesunku suprasti, iš kur atsirado kraupūs pasakojimai, kuriais gąsdina vaikus ir kurie vilioja čia turistus, ieškančius paslaptingos egzotikos.

Viena įdomiausių tokių istorijų – apie vaiduoklišką monstrą, nardantį Loch Nėjaus gelmėse. Jį matė žvejai, kurie gerai pažįsta povandeninius gyventojus ir niekada nesupainios stambios žuvies su dideliu nematytu gyvūnu. Kartą vasarą žvejų kateris vos nesusidūrė su monstru. Žvejai pasakojo apie tamsų masyvų siluetą, kuris praplaukė tiesiai po jais. Pabaisa judėjo netoli paviršiaus ir žvejai bandė ją persekioti, vildamiesi “pagauti drakoną”. Bet kai tik jie pamėgino užmesti tinklus, baidyklė be pėdsako ištirpo vandenyje.

Žvilgtelėjo į Loch Nėjų ir priešistorinių monstrų medžiotojai, kuriems jau nusibodo bergždžiai ieškoti pabaisų Škotijoje. Kelias dienas jie žvalgė ežerą iš sraigtasparnių. Jų žodžiais tariant, jiems pasisekė užfiksuoti tamsios masės judėjimą. Tačiau visa tai vyko vakare, besileidžiančios saulės šviesoje, todėl jokių įtikinamų įrodymų jie pateikti negalėjo. Video juostoje irgi nieko įžiūrėti nepavyko. Galbūt ten paprasčiausiai žaidė šviesos blyksniai.

Kartais iš ežero pusės pasigirsta žmones gasdinantys garsai. Jie panašūs į vaiko verksmą. Tokio garso neskleidžia nė vienas gyvūnas ar paukštis. Bent jau taip teigia Loch Nėjaus fenomeno tyrinėtojai. Žvejai mano, kad taip šaukia jų “Nesė”. Ant kranto jau įrengti keli stebėjimo punktai, kuriuose savanoriai seka naujai atsiradusio monstro judėjimą.

O’Haganas padarė išvadą, kad uždari vandens telkiniai, panašūs į Loch Nėjų, turi savybę akumuliuoti psichinę energiją. Daugelio šimtmečių bėgyje vanduo gėrė į save pagonių maldas, burtininkų užkeikimus, priešmirtinius aukų šūksnius. Viduramžiais prie ežero plūsdavo sunkiai sergantys žmonės – buvo laikoma, kad ežero vanduo gydo nuo visų ligų.

Parengta pagal https://anomalija.lt/

Parašykite komentarą