Rudenį nuskaidrinusi poetės iš Lietuvos dovana Airijos lietuviams

Turbūt nėra žmogaus, kurio rudenį neaplankytų kažkoks sunkiai apibūdinamas nerimas, ilgesys, galbūt netgi depresija – ilgėjant vakarams, trūkstant saulės šilumos, pilant vis dažnesniam lietui ir pučiant vis šaltesniam vėjui, kiekvienam iš mūsų reikia nors lašelio gerumo, dėmesio arba bent jau šiltesnio žodžio. Gerai, jeigu šalia yra artimi žmonės, o ką daryti tiems, kurių artimieji toli? Tokį visai nelinksmą rudens vakarą poetės Vilijos Dobrovolskienės iš Elektrėnų eiles laikraščiui „Lietuvis“ atsiuntė mūsų skaitytoja Eugenija iš Lietuvos, sakydama, kad jos turėtų būti artimos Airijoje gyvenantiems lietuviams, nes Dundalk’o mieste gyvena Vilijos dukros su šeimomis, abi jos – Aistė ir Aušra – dirba „Kovo 11-osios“ lituanistinėje mokykloje, o pati  Vilija 2-3 kartus per metus būna Airijoje, be to, ji jau du kartus vedė seminarus Airijos lituanistinių mokyklų mokytojams. Vienas seminaras vyko Monaghan, kitas – Dundalk. Susipažinkime.

Mama, mokytoja, poetė – Vilija Dobrovolskienė

„Lietuvių kalba, literatūra, o ypač poezija, yra ir mano kasdienybė, ir mano laisvalaikis. Aš esu lietuvių kalbos mokytoja ekspertė, dėstau lietuvių kalbą Elektrėnų „Versmės“ gimnazijoje, mokau savo mokinius taisyklingai kirčiuoti, rašyti be klaidų, mylėti ir saugoti savo kalbą. Tai man mielas darbas, kurį dirbu jau daugybę metų. Laisvalaikiu bendrauju su kūrybiškais žmonėmis – vadovauju savivaldybės literatų klubui „Strėva“, esu Lietuvos nepriklausomųjų rašytojų sąjungos narė, esu 25 knygų autorė, redaguoju knygas, organizuoju literatūrinius renginius visoje Lietuvoje. Eiles rašau jau seniai – pirmoji poezijos knyga pasirodė 2002 metais. Metais anksčiau mamytė, Jurbarko krašto poetė Elena Telišauskienė, išleido savo poezijos knygą, tai buvo man pavyzdys, o dar tėvelis paskatino ir man išleisti knygą, tai tik tėvų dėka žengiau pirmąjį žingsnį į poezijos pasaulį. Dabar jau esu išleidusi knygų ir vaikams, ir ne vaikams“, – pasakoja Vilija. Pasiteiraujame, kaip ji jautėsi, kada jos abi dukros išvyko  į Airiją, ar dažnai susitinka? „Taip jau nutiko, kad vyresnėlės dukters Aistės šeima išvyko gyventi į Airiją, o po poros metų, baigusi studijas, ir jaunėlė Aušra išvyko pas sesę.

Kaip aš jaučiausi? Keistai. Buvo ašarų, nerimo, laukimo. Prabėgo daug metų. Airijoje auga 4 mano anūkai, lanko mokyklas, sportuoja. O aš daug laiko praleidžiu oro uostuose – išskrendu, sugrįžtu, sutinku, palydžiu… Susitinkam 3-4 kartus per metus tai Airijoje, tai Lietuvoje. Dažniausiai aš skrendu į Airiją – tai vasarą, tai žiemą šventiniu laikotarpiu, tai per šeimų šventes. Didelis džiaugsmas man yra pasitikti abi šeimas (8 žmones) Lietuvoje arba kartu su jais išskristi kur nors atostogauti. Džiaugiuosi, kad abi mano dukros dirba šeštadieninėje „Kovo 11-osios“ mokyklos mokytojomis kartu su Egle ir Ermina“. Pagalvojome: Airija nėra tokia jau didelė ir laikraštis gana dažnai rašo apie lituanistines mokyklas, tad kodėl nė karto nebuvome susitikę nei su Aiste, nei su Aušra? Ir visai netikėtai prisimenam – mes dar šiais metais buvome susitikę! Kovo 11-ąją, minint Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dieną, Dundalk‘o „Kovo 11-osios“ lituanistinėje mokykloje vyko didelė šventė, kurioje lankėsi tuomet Airijoje viešėjusi Lietuvos švietimo ir mokslo ministrė Jurgita Petrauskienė, Lietuvos Respublikos ambasadorius Airijoje Egidijus Meilūnas, Airijos lietuviai, vietos lietuvių bendruomenė, mokyklėlės mokinių tėveliai, o patys vaikai organizavo puikią šventę. Šventės šurmulyje pavyko pasikalbėti tik su šios mokyklos direktore Egle Butkiene, o Aistė ir Aušra, įsisukusios į šventinį šurmulį,  net neužsiminė, kad turi tokią nuostabią ir talentingą mamą… „Esu buvusi šios mokyklos renginiuose, šventėse, – pasakoja Vilija. – Keletą kartų Airijoje vyko mano autoriniai seminarai Monaghan‘o ir Dundalk‘o lituanistinių mokyklų mokytojams.

Susipažinau su nemažu būriu mokytojų, įsikalbėjome apie lietuviškų mokyklų problemas ir laimėjimus. Beje, bendrauju ne tik su Airijos mokytojomis. Elektrėnuose organizuoju tarptautines konferencijas, kuriose dalyvauja keleto valstybių lietuvybės sergėtojai (JAV, Anglijos, Lenkijos, Airijos), o virtualų pranešimą skaitė ir Simonas Narvydas, buvęs  Lietuvos ambasados Airijoje konsulas, dabar jau išvykęs į Lietuvą. Aš labai palaikau tuos žmones, kurie skatina lietuvius saugoti ir puoselėti savo gimtąją kalbą, ir skeptiškai žiūriu į tuos, kurie nesuinteresuoti leisti savo vaikus į lituanistines mokyklas. Juk tokios mokyklos yra ne tik kalbos saugotojos, tai ir lietuviškos kultūros, ir lietuvių papročių židiniai. Kur kitur, jei ne lituanistinėje mokykloje, vaikas rašys pirmuosius žodžius gimtąja kalba, dainuos lietuviškai, deklamuos, skaitys, šoks mūsų tautinius šokius, vaidins lietuviškas pasakas, sužinos apie garbingą krašto istoriją. Žemai lenkiuosi tiems mokytojams, kurie savo laisvalaikį skiria tautinių vertybių puoselėjimui ir lietuviškosios tapatybės ugdymui, ir palaikau tuos tėvelius, kurie yra neabejingi savo vaikams ir jų išsilavinimui. Puiku, kad ambasada ir ambasadorius p. Egidijus Meilūnas yra tikri patriotai ir palaiko mokinių siekį mokytis lietuvių kalbos ir laikyti gimtosios kalbos egzaminą“.

Dukros Aistė ir Aušra

„Lietuvis“, susipažinęs su Vilija Dobrovolskiene, susisiekė su viena iš Vilijos dukterų – Aiste Lukoševičiene, kuri papasakojo, kad  jau daug metų su sese Aušra Dobrovolskaite gyvena Airijoje. „Čia mūsų šeimos, čia mūsų vaikai, čia mūsų gyvenimas.

Kasdien skubame į darbus, bendraujame su kaimynais, kuriame savo rytojų. Abi džiaugiamės, kad didelė mūsų laiko dalis skiriama švietėjiškai lituanistinei veiklai. Kartu su šauniu kolektyvu, kuriam, be mūsų su sese, priklauso mokytojos Eglė Butkienė ir Ermina Rudytė bei mokytojų padėjėjos Kristina Bernotienė ir Ana Aleksandrovič, jau penktus metus darbuojamės lituanistinėje „Kovo 11-osios“ mokykloje, buriame kasmet vis daugiau vaikų, lankančių šeštadienines pamokas. Šiemet aš mokau ir dvi abiturientes, kurios rengiasi lietuvių kalbos brandos egzaminui. Įdomi mūsų veikla mokykloje. Ypač džiaugėmės šią vasarą, kai gavome galimybę grupelę mokinukų nuvežti į tarptautinę edukacinę stovyklą Lietuvoje, kur bendravome su lietuviukais iš Islandijos, Anglijos, Škotijos ir Lietuvos (Ukmergės rajono). Vaikai keliavo po Lietuvą, ilsėjosi, žaidė, mokėsi. Tikimės, kad mūsų veikla Airijoje, puiki bendrystė mokykloje duos gražių rezultatų“.

Spalio pabaigoje dienos šviesą išvydo 25-oji Vilijos Dobrovolskienės knyga – poezijos rinkinys „Ištylėjau paslaptis žiedų“ ir vieną šio rinkinio eilėraštį poetė dovanoja mums, Airijos lietuviams.

Duok man du

Sekmadienius iš eilės,

Kad rudenio rūkuos

Išvelėčiau žlugtą,

Mirkytą laumių

Ašarose.

Duok man du

Sekmadienius iš eilės,

Kad iššukuočiau

Išmirkytus linus,

Kad suverpčiau

Ploniausias gijas

Ir išausčiau

Tau Vaivos juostą

Lyg kelią,

Vedantį namolio.

Duok man du

Sekmadienius iš eilės,

Kad rankos išmoktų

Laikyti maldaknygę,

O lūpos maldą kartotų

Per Sumą

Pačiam vidudieny.

Duok man du

Sekmadienius iš eilės,

Kad čiobreliais ir mėtom

Alsuojančioj pievoj

Raskiloj

Amžinąja rasa žibėčiau.

Atsiklaupsiu savo šventadienį

Prieš melsvo lino žydėjimą,

Prieš virpantį kregždės skrydį,

Prieš laukuose suskambusią

Sutartinę,

Kai vyrai dalgiais mojuoja,

O moterys pradalges varto.

Atsiklaupsiu prieš savo tikėjimą,

Kad pareisim dar per žydinčią

Pievą per Antaną ar Joną

Kupoliuodami,

Vainikus pindami.

Iš balto ramunės žiedo

Laimę burdami.

Atsiklaupsiu savo šventadienį

Ramų ir tylų,

Baltų lelijų vainikus

Nuplukdysiu…

 Atsiklaupsiu…

Baltu llino drabužiu

Ir melsvom linų akim.

 

Taip nuostabu, kai glostai upę

Ar pasisveikindamas mano plaukus,

Kai stebime abu,

Kaip švelniai glaustosi ruduo

Prie pėdų vasaros auksinių

Ir makiažą dar tik ruošia

Klevams ir beržo ūgliams šiemetiniams.

Taip nuostabu, kai atsiliepti galim

Į tolstančių padange gervių

Skaudų klyksmą.

Akim dar vis abu išglostom

Sparno stiprų mostą –

Jos grįš namo pavasariui nušvitus

Ir upei nešant sielius

Į pakrantės uostą.

Taip nuostabu, kai rankom ir akim

Abu išglostom upę, gerves,

Rudenį ir vienas kitą.

 

 

1 atsakymas į “Rudenį nuskaidrinusi poetės iš Lietuvos dovana Airijos lietuviams”

  1. Labai dėkoju Airijos draugams,parašiusiems šį straipsnį-tiesa apie Vilijos širdį ir darbus jau seniai turėjo skambėti plačiau,toks žmogus vertas gražaus įvertinimo……..Neveltui ją taip myli jos mokiniai ir poetai,kriems Vilija yra redagavusi ne vieną knygą,pasakiusi ne vieną šiltą žodį……..Ačiū tau,Vilyte,ir didelės sėkmės,dar sveikatos……….

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *