Rasa Kochanauskaitė-Raižienė: Poezija – tai širdies kalba – artima ir sava

Balandžio 27 d. į Lietuvos Respublikos ambasadą nešini glėbiais gėlių, rinkosi mūsų tautiečiai – tą vakarą Dublino lietuvių bendruomenės pirmininkė, “Lyrikos vakarų” ir daugybės kitų Airijos lietuvių pamėgtų renginių organizatorė Rasa Kochanauskaitė-Raižienė pristatė savo pirmąją poezijos knygą “Nepaliki svarbiausio rytojui”. 

Švelniai pavasariškomis spalvomis dekoruota salė, degančios žvakutės, nusvirę žirginėliai ir gėlės – visa tai nardino į pavasarį, spėjame, mėgstamiausią Rasos metų laiką. Bet paklausykime jos pačios…

 

Mylėk gyvenimą, koks jis yra.

Su abejonėm, pykčiu ir pavydu.

Su džiaugsmo ašara ir nerimo daina,

Ir šokiu lietuje iki pat ryto.

 Atradimai

 …Dar kai buvau mažutė, Tėvelis kiekvieną gimtadienio rytą prie lovos atnešdavo žibučių, net kai būdavo sniegas už lango (jis kažkaip sugebėdavo jas pražydinti). Vesdavosi mane į pušyną ir tarsi mokė išgirsti tylą, paukščius, upelio čiurlenimą. Patikėkit, man, čiauškutei, tai nebuvo paprasta. Manau, kad būtent tomis akimirkomis gimė meilė poezijai. O vėliau mano pirmąja mokytoja tapo poetė O. Kalvaitienė. Be abejo, tai buvo Dievo dovana. Klausydavausi jos, rinkdavau jos eilių iškarpas ir norejau pati rašyti. O pradėjau rašyti paauglystėje, ant įvairių popieriaus lapelių, kurių niekas ir niekada nematė. Parašydavau, paslėpdavau, o paskui išmesdavau. Lietuvoje dirbau neetatine žurnaliste, tad prozos, straipsnių rašymas man nėra svetimas. Rašiniai dar mokyklos laikas buvo mėgstamiausias dalykas. Tačiau poezija – tai aš pati, artima ir sava.

Svajonė

Slapta svajonė parašyti knygą seniai gyveno manyje. Tačiau bijojau net garsiai ją išsakyti. Didžiausią įtaką padarė mano mylimiausias žmogus – dukra Jūratė. Ji visada buvo tas pirmasis klausytojas, kritikas, per kurios filtrą praeidavo visi mano posmai. Ir kažkaip jos pastabos, palaikymas ir tas nuoširdus tikėjimas manimi  įkvėpė drąsos pagalvoti apie knygą.

Įkvėpimas

Įkvėpimas ateina įvairiai. Esant stipriems išgyvenimams, emocijoms. Ar tiesiog ramybės, poilsio akimirkomis. Esu rašiusi ir gamtoje, ir sukrėsta žmonių veidmainystės, dviveidiškumo.  Juk kiekvienas visus įvykius, vykstančius mūsų gyvenime, išgyvename skirtingai. Vienas verkia, kitas kalbasi su draugais, trečias gal ieško nusiraminimo taurelėje. Aš tiesiog rašau. Kiekvienas žodis savaip užaugintas, iškentėtas ar subrandintas laimės ar praradimo akimirkų ir tada paleistas į gyvenimą.

Tai nebuvo taip, kad aš ją sistemingai rašiau. Į knygelę tiesiog sudėjau kai kuriuos eilėraščius, parašytus įvairiais gyvenimo tarpsniais. Ne, kasdien tikrai nerašau. Kaip ir nerašau pagal “planą” ar kad reikia. Mokykloje esu parašius pagal prašymą, šimtadieniui, dar kelioms šventėms. Tačiau tai ne man. Poezija turi būti laisva, tikra, o ne iš reikalo.

Lietuva

Lietuvoje esu kilus iš Kauno rajono, mažo ir nuostabaus kaimo – Dasiūnai, kuris glaudžiasi prie pušyno šalia dviejų susijungiančių upių – Nevėžio ir Šušvės. Dalis gyvenimo prabėgo Kaune, kita dalis – Kėdainiuose. Kai išvažiavau, namuose liko visi artimieji. Dabar – tik visada laukianti mama. Brolis šiuo metu Danijoje, sesė – Jungtinėje Karalystėje.

Airija

Į Airiją atvykau 2004-ųjų birželį. Pradžia nebuvo lengva. Teko padirbėti grybų fermoje, vėliau – “Butlers” šokolado fabrike, Dubline. Įspūdis buvo labai nekoks… šalis nemiela, žmonės nenuoširdūs. Viskas svetima. Tuos jausmus esu aprašiusi viename eilėraštyje, skirtame Airijai, kuris išverstas ir į anglų kalbą. Praėjus 6 mėnesiams nuo atvykimo, netekau tėvelio.  Dukra gyveno su mano mama. Žodžiu, visa pradžia buvo piešiama tik tamsiom spalvom. Kol vieną dieną tiesiog atėjo suvokimas, kad ta tamsa tik manyje. Ir po truputį pradėjau matyti žydinčius kalnus, žmonių paslaugumą, šypsenas, šalis man tapo svarbi ir miela. Ir supratau, kad esu ten, kur noriu būti. Tai mano pasirinkimas. Kaip ir … būti nepatenkintai ir besiskundžiančiai ar džiaugtis kiekviena akimirka.

Dublino lietuvių bendruomenės pirmininke buvau išrinkta 2008-asiais metais.

Dirbu su neįgaliais vaikais, autistukais. Savaitgaliais – padedančiąja mokytoja Dublino lituanistinėje mokykloje ,,4 Vėjai”.

Ir, žinoma, visą laisvą laiką (o dažnai reikia ir iš darbo atsiprašyti),  skiriu savanoriškai veiklai.  Esu laiminga, galėdama būti tarp tautiečių, juos suburti, kartu ieškoti išeities, o kai reikia ir pagalbą suteikti, kartu organizuoti įvairius renginius.

Skaitytojas

Pirmasis mano skaitytojas ir vertintojas, kaip jau minėjau, buvo dukra Jūratė. Be jos kritikos, pastabų ir palaikymo nebūtų ir knygos.

Kiti mano skaitytojai … tai žmonės, vertinantys nuoširdumą. Žinantys, kas yra emigracija, ilgesys ir mano kūryboje bent retkarčiais atrandantys save. Jei kažkas, skaitydamas mano knygą nusišypsos, susimąstys ar nubrauks ašarą kažką prisiminęs, vadinasi, man pavyko paliesti jo širdį. Neieškokite mano knygelėje literatūrinių šedevrų. Tai tiesiog mano mintys, sudėtos į posmus.

 Mylėk gyvenimą, kurio ieškojai

Ir užaugintus tyloje žodžius.

Svarbiausio nepaliki niekada rytojui,

Nes jo – rytojaus vienąkart nebus…

Laikraštis “Lietuvis“ dėkoja Rasai už pokalbį, o ypač už jos šiltą ir nuoširdžią knygelę „Nepaliki svarbiausio rytojui“, kurią galima įsigyti  visose “Lituanica“ parduotuvėse. Būtinai nusipirkite – tikrai nesigailėsite ir jau niekada nesijausitės vieniši.  

Renatos Dapšytės nuotraukos

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *