Prancūziški puodeliai

Pradžioje norėčiau pasidalinti su jumis įdomia istorija. Tai įvyko Amerikoje, didžiojo suspaudimo metu (1930 m.). Bedarbių eilės buvo įprastas reiškinys miestuose. Ilgi bedarbystės metai daugeliui tapo pasitikėjimo savimi praradimu. Nemažai žmonių iš nevilties pradėjo prašyti išmaldos.

Tuo metu pas vieną darbdavį atsirado laisva darbo vieta. Kai tik buvo apie tai pranešta, ilga pretendentų eilė išsirikiavo prie ofiso. Visi norėjo papulti į šią vietą. Sekretorius pas viršininką praleisdavo tik po vieną asmenį.

Kažkur viduryje apklausos, žmogus, stovėjęs eilės gale, prasilenkdamas su sekretoriumi, ryžtingai įsiveržė į kabinetą. Po kelių minučių darbdavys išėjo prie laukusiųjų ir pranešė, kad visi gali išsiskirstyti, nes būtent tas vyriškis gavo darbą.

Daugelis pradėjo reikšti nepasitenkinimą, kad žmogus, nesilaikydamas eilės, įsibrovė į ofisą ir tai neteisinga. Viršininkas paaiškino, kad  jam buvo reikalingas žmogus, suprantantis ir mokantis morzės abėcėlę. Apklausos metu, jis pradėjo savo pirštu stuksenti tekstą, kad kiekvienas galėtų girdėti: „Jei tu girdi šį stuksenimą, greičiau bėk į mano ofisą. Aš turiu darbą tau“. Visi žmonės, stovėję eilėje girdėjo šį stuksenimą, bet jiems tai nieko nereiškė. Štai kaip pasikeitė vieno buvusio bedarbio gyvenimas.

Jėzus dažnai sakydavo: „Jei kas turi ausis klausyti – teklauso!..”  (Mork 13, 43).

Romiečiams laiške parašyta (Rom 10, 17-18): „Taigi tikėjimas ­iš klausymo, klausymas ­iš Dievo žodžio. Bet aš klausiu: argi jie negirdėjo?  Kaip gi ne! Po visą žemę pasklido jų garsas, ir jų žodžiai ­iki pasaulio pakraščių”.

Noriu paliudyti vieną įdomu atsitikimą iš savo gyvenimo. 1991 metais aš atvėriau savo gyvenimą Viešpačiui Jėzui. Dievo žodis – Biblija man tapo mėgstamiausia knyga. Kadangi po traumos ir operacijos aš ne iš karto pradėjau vaikščioti, tai Šventojo Rašto skaitymas buvo nuostabiausias užsiėmimas mano gyvenime. Gal kokius dešimt kartų nuo pradžios iki galo perskaičiau Naująjį Testamentą ir visa Biblija man tapo gyva, kalbanti knyga. Įdomiausi ir nuostabiausi apreiškimai ateidavo į mano širdį ir gyvenimą iš Dievo Žodžio klausymo.

Beskaitant Pradžios knygoje apie Jokūbą, mane palietė Viešpaties Dvasia. Prieš tai, kai pasidalinsiu su jumis tuo apreiškimu, noriu priminti, kas parašyta Pr 30 skyriuje.  Jokūbas tarnavo 14 metų savo dėdei Labanui, kuris jį visaip apgaudinėjo ir išnaudojo. Kai atėjo laikas paimti užmokestį už darbą, Labanas tarė: “Ką turiu tau duoti?” Jokūbas atsakė: “Nieko man neduok! Jei sutiksi su mano reikalavimu, aš vėl ganysiu ir saugosiu tavo kaimenę: šiandien pereisiu visas avių bandas, išskirdamas iš jų kiekvieną dėmėtą bei lopiniuotą avį ir kiekvieną juodą avį, ir visas lopiniuotas bei dėmėtas ožkas. Tai bus mano atlyginimas. Mano sąžiningumas kalbės už mane, kai ateis laikas man atsiimti užmokestį tavo akivaizdoje. Visa, kas nebus dėmėta bei lopiniuota tarp ožkų ir avių, tebūna kaip mano pavogta!” Labanas atsakė: “Sutinku. Tebūna kaip sakai!” Ir jis atskyrė tą dieną ožkas ir avis, ožius ir avinus­, lopiniuotus ir dėmėtus; visus vienos spalvos gyvulius atidavė savo sūnums. Labanas nustatė, kad tarp jo ir Jokūbo būtų trijų dienų atstumas. Jokūbas ganė likusią Labano kaimenę. Jokūbas, paėmęs žalias drebulių, migdolų ir liepų lazdeles, išlupinėjo jose dryžius, kad tose vietose, kur buvo žievė, būtų balta. Jis tas išpjaustytas lazdeles sudėjo į lovius, į kuriuos pilamas vanduo, prie kurių bandos ateidavo gerti, ir atėję gerti imdavo poruotis. Ir avys poruodavosi, žiūrėdamos į lazdeles; ir jos vesdavo dryžuotus, dėmėtus ir lopiniuotus ėriukus. Jokūbas perskyrė savo bandą. Jis sudėjo lazdeles taip, kad jo avys ir Labano avys matytų jas. Jis laikė savo bandas atskirai ir nesuleisdavo jų su Labano bandomis. Kai poravosi stipresnieji gyvuliai, Jokūbas įdėdavo lazdeles į lovius taip, kad gyvuliai matytų jas ir poruotųsi. Silpnesniems gyvuliams poruojantis, jis neįdėdavo tų lazdelių. Taigi silpnesnieji teko Labanui, o stipresnieji Jokūbui. Taip šis žmogus nepaprastai pralobo. Jis turėjo daug tarnų ir tarnaičių, galvijų, avių, kupranugarių ir asilų” (Pr 30, 31- 43).

Įdomu tai, kad Jokūbas nesuleisdavo “savo dėmėtų avių” su Labano “nedėmėtomis” (Pr 1, 40 eilutė). Apreiškimo jėga buvo tame, ką mato avys, gerdamos vandenį. Jos matydavo dryžuotas – „dėmėtas“ lazdeles ir vesdavo dryžuotus dėmėtus ir lopiniuotus ėriukus.

Tuo metu nuo mao traumos buvo praėję dveji metai, likau be darbo ir pajamų šaltinio ir mūsų šeimos finansinė būklė buvo apgailėtina. Tuo metu beskaitant apie Jokūbo sėkmę buvau  paliestas Šventosios Dvasios: „Pažiūrėk iš kokių puodelių tu geri“. Aš pagalvojau ir nusprendžiau – galbūt aš negaliu šiuo metu sutvarkyti viso savo gyvenimo, bet galėčiau įsigyti gražius puodelius. Ir gerdamas iš gražių puodelių galėčiau „gimdyti“ ir gražias idėjas. Taip ir įvyko. Netrukus po pirmo savo atlyginimo nepagailėjau pinigų gražiems prancūziškiems puodeliams įsigyti. Pasakysiu nuoširdžiai, tada man jie kainavo tiek daug, kad vos nesusipykau su žmona. Ir labai nelengva buvo perteikti tą apreiškimą savo mylimajai, kad pritartų šiam brangiam ir prašmatniam pirkiniui. Tai buvo tikrai sunkus laikas, nes mūsų šeimoje trūko ir cukraus, ir duonos. Galiausiai nesutarimams dingus, ji pritarė šiam keistam apreiškimui ir iš tikrųjų buvo malonu gerti iš tokių gražių puodelių.

Įdomiausia tai, kad greitai mūsų virtuvė pasikeitė iš pagrindų, prisiderindama prie gražių prancūziškų puodelių ir  praėjus nedaug laiko mes apsilankėme Paryžiuje (1997 m. Lietuva dar nebuvo Europos Sąjungoje…).

Dievas gali pakeisti ir tavo gyvenimą. Vietoj liūdesio atnešti džiaugsmą, ten kur nėra vilties – gyvenimo pilnatvę. Viešpats nori ir gali atnešti gerus pasikeitimus į tavo dabarti ir ateitį. Jis nori, kad išgirstum Jo balsą, nes nuo to priklauso tavo amžinybė.

Galbūt šiandien kam nors tai atrodo keistas ir neypatingai vertingas apreiškimas. Bet norėjau pasidalinti štai tokia mintimi: Kai tu klausai Dievo Žodžio ar skaitai, ar girdi, ką tau kalba Dievo Dvasia? Ar tu girdi, kai Dievas kalba? Ar tavo ausis pasiruošusi klausyti?

„Mano sūnau, atkreipk dėmesį į mano žodžius, palenk ausį mano pamokymams. Teneatsitraukia jie nuo tavo akių, saugok juos širdies gilumoje. Jie yra gyvybė tiems, kurie juos randa, ir sveikata visam jų kūnui. Saugok su visu stropumu savo širdį, nes iš jos teka gyvenimo versmė“ (Pat 4, 20-23).

Tuo metu šis žodis man buvo panašus į gražią teoriją, kuri tik nedaugeliui tampa realybe. Tada aš neturėjau gilesnio apreiškimo apie tai, kad Viešpats nėra šališkas, kad jis neturi atskirų numylėtinių, kad Jis iš tikro myli mane taip pat stipriai, kaip pirmuosius apaštalus. Nesupratau tada ir Petro žodžių gelmės „gavusiems su mumis lygiai brangų tikėjimą“ (2 Petr 1, 1). Ir vis dėlto mylėjau Viešpatį ir Jo žodį, skaičiau Bibliją, kartojau Dievo pažadus išgydymui, kurio man taip reikėjo. Ir ką gi galiu pasakyti? Jo žodis tikrai atnešė sveikatą ir į mano gyvenimą. Viešpats mane ištraukė iš mirties, išgelbėjo ir išgydė.

Pabaigai noriu priminti tau, mano drauge, kad Viešpats nėra šališkas. Jis kalba šiandien ir tau.

Štai Jėzaus žodžiai: „Aš stoviu prie durų ir beldžiu: jei kas išgirs mano balsą ir atvers duris, Aš pas jį užeisiu ir vakarieniausiu su juo, o jis su manimi“ ( Apr 3, 20).

Pastorius

Gintautas Tautkus

 

 

Parašykite komentarą