Po Danijos dangum – dalelytė Lietuvos

Atlikėjas Egidijus Lukšys pakvietė atvykti į renginį pas Danijos lietuvius ir pristatyti savo poezijos knygą “Nepaliki svarbiausio rytojui”. Kažkaip net sau pačiai netikėtai, ilgai nesvarsčiusi, sutikau. Apie Daniją ir Danijos lietuvių bendruomenę žinojau visiškai nedaug, o tai dar labiau viliojo.

Sekmadienį, kovo 3 d. Kopenhagos centre, Jėzaus širdies bažnyčioje vyko lietuviškos šventos mišios, kurias aukojo Pasaulio lietuvių sielovados vadas prelatas Edmundas Putrimas ir kunigas Nerijus Vyšniauskas, dalyvaujant danų vyskupui J.E.Czeslav Kozon.

Akimirką, Laimos Gimbutienės vadovaujamam chorui giedant, „Viešpaties Lelija”, susimąsčiau… Nėra žodžių, kad nupasakočiau tą jausmą ir emocijas, kurias patyriau Danijos sostinėje, vėjuoto sekmadienio popietę, skambant lietuviškai dainai, būnant labai toli nuo Airijos, bet šiek tiek arčiau gimtosios Lietuvos, nuo kurios mane dabar skyrė tik mūsų Baltijos jūra…Atrodo, imtum ir perplauktum, ir būtumei namie…

Tačiau mišios baigėsi ir po jų, šalia bažnyčios esančioje salėje, įvyko  Egidijaus Lukšio gyvo garso koncertas ir mano knygos “Nepaliki svarbiausio rytojui” pristatymas. Susirinkusius pasveikino Lietuvos ambasadorė Danijoje Gintė Damušytè ir prelatas Edmundas Putrimas.

Iš tiesų, turbūt reikia kartais išeiti iš komforto zonos ir nuvykti ten, kur esi nepažįstamas, svetimas, kai nežinai nei ko laukti, nei ko tikėtis, bet realybė pranoko visus lūkesčius. Buvo gera, saugu ir smagu – visai taip pat, kaip būna tik namuose.

Jaukioje salėje šiltai ir jautriai skambėjo Egidijaus kūrybos  dainos tėčiui, broliui, Lietuvai. Ir man buvo malonu pasakoti apie Dubliną, apie Airijos lietuvių bendruomenę ir jų organizuojamus renginius, susibūrimus, projektus. Baimė, netikrumas kažkur išgaravo – skaitydama savo poeziją jaučiausi sava tarp savų, žinojau, kad mane supras, priims ir palaikys. Salėje buvo ramu ir šviesu nuo šypsenų, juoko, slapta nuriedėjusios ašaros ir širdžių šilumos.

Po renginio, nors už lango jau buvo tamsu, niekas neskubėjo skirstytis – vienas po kito prieidavo tautiečiai: vieni norėjo įsigyti mano poezijos knygelių, kiti –pasikalbėti ar tiesiog apkabinti.

Antroji viešnagės pas Danijos lietuvius diena buvo kitokia, bet ne mažiau intensyvi.

Ambasadorės kvietimu aplankėme Lietuvos ambasadą, aptarėme bendruomenių veiklą, galimas iniciatyvas ir projektus, bendradarbiavimą su Airijos lietuviais.

Be abejo, Egidijaus Lukšio dėka pamačiau miesto centrą, aplankėme keletą įspūdingo grožio pilių, bažnyčių.

Teko pereiti ir per garsųjį Kristijanijos rajoną, kuris garsėja kaip maža šalis už įstatymų ribų, dar kitaip vadinamą “Laisvės miestu”. Ten dienos metu vyksta prekyba narkotikais. Fotografuoti teritorijoje griežtai draudžiama, o  išeinant pro vartus, pasitinka užrašas: ,,Now you entering EU”.

Aplankiau Danijoje labai populiarius žirgynus, kokius teko matyti tik filmuose.

Žirgai ten, atrodo, gyvena  karališkai. Pasak Egidijaus, tai labai populiarus ir labai brangus hobis – dažna danų šeima turi po žirgą, kuris kainuoja milijonus kronų, be to, labai brangiai moka  žirgynams už savo augintinio priežiūrą.

Nors lijo lietus, paskutinė stotelė buvo – Baltijos jūra. Tarsi ir kitokia, bet ir tokia pati – ir Danijos krantuose dosniai mėtanti gintarus – tokia sava ir artima.

Tik dvi trumputės viešnagės dienos, o atrodo, kad visas gyvenimas tilpo jose… Sielovados komiteto Kopenhagoje vadove Danguolė, atsisveikindama vadino mane briliantu ir spinduliuku, kuris sušildo, o aš aerouoste, laukdama lėktuvo supratau, kad suradau dar daugiau artimų sielų. Nematomas, bet aiškiai jaučiamas draugystės ir lietuviškumo tiltas nusitiesė tarp Dublino ir Kopenhagos ir aš tikiu, kad ši draugystė tęsis. Dabar jau Dubline lauksime Danijos lietuvaičių – tokių tolimų ir be galo savų…

Rasa Kochanauskaitė Raižienė

Dublino lietuvių bendruomenės pirmininkė

Parašykite komentarą