Per rūką – į ten, kur kryžius rodo kelią

Pajūrio Bray miestelis laikomas vartais į vieną iš vaizdingiausių Airijos vietovių – Wicklow: kalnai, kuriuose skverbiasi tūkstančiai upelių ir kurie, nukeldami durpių dangtelius, išlenda tiesiog iš niekur; upės, plukdančios savo ledinius vandenis ir slepiančios tokias galingas sroves, kad jos nuridena riedulius ir nutašo granitą. Ir dar: čia beveik visada tvyro rūkas – netgi saulėtomis dienomis jis užkloja slėnius. Jeigu sugalvosite vykti į Bray, atvykite ten vakare, kai pavargusios turistų minios vos pasiekia automobilių parkavimosi aikšteles arba tingiai slenka link geležinkelio stoties, arba kažkur prisiglaudžia, suradusios nakvynę.

Iki Bray iš Dublino miesto centro traukiniu važiuosite apie keturiasdešimt minučių. Miestelyje gyvena apie 36 000 žmonių, o už jo ribų stovi pavieniai nameliai, kurie neskubėdami, kaip tik airiai moka, stumia savo dienas. Viduramžiais Bray buvo pasienis teritorijos, kurią iš Dublino kontroliavo Anglijos statytiniai. Ten šeimininkavo ir gėlų lyderiai, ilgą laiką valdė O‘Toole ir O‘Bear klanų palikuonys. 1649 m. vasaros pabaigoje Oliver Cromwell sustojo prie Bray keliaudamas iš Dublino į Wexford. Tuo metu čia gyveno daugiausia žvejai ir Bray buvo pakankamai nepriklausomas kaimas.

Tačiau XVII a. Dublinas pradėjo plėstis, palaipsniui paversdamas Bray savo priemiesčiu, į kurį pradėjo keltis taip vadinamosios vidurinės klasės atstovai…

1834 m. atsirado geležinkelio stotis „Bray“. Bėgiai buvo nutiesti palei pat jūrą ir norint juos nutiesti iki Wicklow, reikėjo kirsti ir sprogdinti uolenas, grėsmingai kyšančias virs vandens. Iki šiol daugelis žmonių atvyksta į Bray vien tik dėl to, kad galėtų pažvelgti į tuos uolose išraustus tunelius ir jų fone nusifotografuoti. Populiariu pajūrio kurortu Bray tapo XIX a. viduryje, į kurį pailsėti žmonės atvykdavo net iš Anglijos ir Škotijos.

Manoma, kad būtent toje vietoje Airijos jūra yra šilčiausia ir maudytis čia vienas malonumas net rugsėjo viduryje. Žmonės kalba, kad čia paplaukioti mėgo net „Ulysses“ autorius James Joyce, kuris gyveno Bray, Martello terasoje, kuri dabar tapo Leiboristų partijos ofisu.

Vieni į čia atvyksta maudytis, kiti pasivaikščioti Viktorijos krantine, dar kiti, kurie nori aktyvaus poilsio – vos išlipę iš traukinio, jie drožia tiesiai į kalnus, o kelią jiems rodo didžiulis kryžius, kuris Bray Head viršukalnėje (790 pėdų virš jūros lygio) buvo pastatytas 1950 m.

Savaitgaliais nuo pat ankstaus ryto turistai vienas paskui kitą juda link kryžiaus. Kalnų slenksčiuose vinguriuoja daugybė takų: kopiant vienais galima greičiau pasiekti viršūnę, kiti skirti tiems, kuriems patinka ne tik kopinėti per kalnus, bet  kurie dar ir suranda laiko pasigrožėti gražiais jūros ir kalvų vaizdais.

Kiek tolėliau nuo kryžiaus yra keliukas, vedantis prie kitų viršukalnių. Ir šiuo keliu praeiti yra būtina! Kryžius iš tiesų yra tik labai populiari vieta, tačiau ten, už aštuonių kilometrų, atsiveria visai kitas pasaulis, kuris pasiekiamas tik labai užsispyrusiems keliautojams ir tiems, kurie nepaiso nuovargio ir nebijo pasukti „nežinoma kryptimi“ …

Tiktai būkite pasirengę tam, kad oras kalnuose yra dar labiau kaprizingas nei visoje Airijoje. Šią minutę čia gali būti karšta, norisi ramiai pagulėti ant kokio šlaito, atsipalaiduoti ir staiga, nei iš šio, nei iš to, dangų apgaubia tamsūs debesys, pasipila lietus, kuris, beje, baigiasi taip pat netikėtai, kaip ir prasidėjo. Ir vėl saulė. Bet vos įveiki kokių porą kilometrų, patenki į tirštą rūką – toliau ištiestos rankos jau nieko nematai.

Nusprendžiame panagrinėti tą tirštą ir minkštą rūką iš viršaus. Kopiant į viršukalnę, kurios iš apačios visai nesimatė, pajuntame, kad rūkas kyla lėčiau už mus, deja, trumpam – jis greitai mus pasiveja. Matai, kaip jis artėja: iš pradžių jis vyniojasi palei kojas, paskui, tarsi būtų gyvas, kyla aukštyn ir galiausiai apvynioja tave visą. Atrodo, kad nusileido pats dangus ir tu stovi ant debesų. Fantastiškas jausmas! Norisi užsimerkti ir įsivaizduoti, kad esi virš žemės, danguje, kur debesys visada nuostabiai gražūs ir kuriuos ypatingai norisi paleisti, įsisupti į minkštus patalus ir būti užliūliuotam vos prasiskverbiančių šiltų saulės spindulių… Bet kiek besvajotum, žemę vistiek jauti po kojomis. Nors gal tai jau apskritai jau ne Žemė? Galbūt tu jau praėjai pro debesų uždangą ir atsidūrei tame pasaulyje, apie kurį svajojai ar kurį regėjai sapne?

Suskaičiuojame iki dešimties ir atsimerkiame. Aplinkui dar vis tvyrojo tas pats tirštas rūkas. Bandai sugauti jį rankomis, o jis, tasi išsigandęs, pamažu ima sklaidytis. Gal tai keltų dievų nurodymas parodyti neišpasakytą šios žemės grožį ir pakuždėti, kad ten, po šiomis žaliomis kalvomis  yra dar viena požemio karalystė…

Aplinkui nė gyvos dvasios – tik pilkos akmenuotos kalvos, išmėtytos didžiosios deivės Danu tarnų ir kvepiantys viržiai. Kažkur žemai žemai girdisi sidabrinių bangų mūša, per kurią neskubėdamas iriasi nedidelis žvejybinis laivelis. Iki saulėlydžio lieka maždaug valanda. Susėdame ir mėgaujamės tyla. Bet ta palaimos būsena trunka labai neilgai.

Galingas vėjo gūsis tarsi pakylėja nuo žemės, atrodo, kad jis pasirengęs mus nuridenti nuo šios kalvos. Kartu su vėju atėjo ir gausus lietus – toks, kad iš karto permirkome iki siūlo. Iš kur visa tai atsirado? Dar tik prieš kelias minutes dangus buvo giedras ir tik vienas, ryškiai raudonas debesėlis pamažu yrėsi link mūsų.

Nejaugi tai jo išdaigos? Tikrai, taip gali būti tik Airijoje! Apsidairome ir pamatome, kad esame apsupti dvigubo vaivorykštės žiedo. Vaivorykštės pradžia kažkur ten, žemiau viršukalnių, o kitas jos galas leidžiasi tiesiai į jūrą. Bet taip nebūna – vaivorykštė atrodė taip arti, kad ją ranka galėjai pasiekti. Apgaulė? Iliuzija? Bet koks skirtumas – esi čia ir visas tas Smaragdinės salos grožis duotas tau.

Palapinę nusprendžiame pasistatyti pačioje kalno viršukalnėje, radę pakankamai nemažą įdubą, kad apsaugotų nuo dar kitokių netikėtumų. Nepaisydami jokių saugos taisyklių, palapinėje užsikūrename turistinę „krosnelę“ – nešalti gi mums per naktį!

Nedideliame katiliuke sukunkuliuoja vanduo, pakvimpa čiobrelių arbata. Sako, kad čiobreliai, taip pat kaip ir kadagiai, yra stebuklingi augalai, kurių aromatas atbaido piktąsias dvasias. Tikėkimės, kad naktis bus rami.

Igoris Meyden

Parašykite komentarą