O kas už šitos uždangos?

Man skauda širdį, kai matau

Į karą einantį jaunuolį

Man skauda širdį kai matau

Kalėjimo kameras pilnas žmonių

Man skauda širdį kai matau

Kaip pakeliamas peilis

Prieš kūdikį dar neišvydusį dienos šviesos

Man skauda širdį

Kai jauna, graži mergaitė

Pareiškia norą būti berniuku

Man skauda kai matau užgautą širdį

Išlietą pyktį ant nekalto ir tauraus.

Iš kur ateina šitas kerštas, melas?

Nejaugi nebeliko meilės ir tiesos

Be dar baisiau, kai viskas baigias

Ir nebėra kitos dienos…

Tik šaltas kapas ir paminklas

O kas už šitos uždangos?

Šį rudenį buvome Ukrainoje. Karas, kuris realiai vyksta šalies rytuose, nusinešė jau tūkstančius gyvybių. Prisimenu kada su žmona stovėjome Kijevo geležinkelio stotyje ir laukėmė traukinio į Poltavą. Per pusę valandos pro mus praėjo apie du šimtus jaunuolių, kuriuos lydėjo mylimos ar sesės,  artimieji. Pažvelgiau į žmonos pusę. Per jos skruostus nesuvaldomai riedėjo ašaros… Tada dar nesupratau, kad didesnė tų jaunuolių dalis pasmerkta nesugrįžti į namus. Daugeliui tai buvo paskutinė kelionė iš namų.

Poltava randasi maždaug apie du šimtus kilometrų nuo karo zonos, Ukrainos rytuose. Netgi ten ligoninės pripildytos karo invalidais. Praktiškai gyvenimo pilnatvės nesulaukę jaunuoliai, pagydomi ir vėl siunčiami į karo zoną…

Kaip arti paskutinė diena tiems, kurie kare. Niekados negali garantuoti, kad sulauksi rytojaus. Dar mažiau gyveno tie, kurie nesulaukė rytojaus jau motinos įsčiose.

Mylėk ateinančią gyvybę

Kokia beginklė ir trapi

Ateina ji per vandenyną

Kad būtų čia su tavimi

Ateina ji kad pakylėtų

Iš vienišumo nevilties

Kad tau suteiktų meilės, džiaugsmo

Ir šiam gyvenimui prasmės

Jau šiandien moksliškai galima patvirtinti, kad ankstyvosiomis nėštumo dienomis kūdikiai sapnuoja sapnus. Įdomu, ką jie sapnuoja? Gal būt vieni sapnuoja, kaip jie gydys ligonius. Gal jie sapnuoja kaip sodins medžius ar gėles sode. O gal kai kam jau numatyta daryti paskutinius atradimus fizikos ar medicinos srityse. Bet iš kur tas nerimas ir jausmas, lyg esi nenorimas, nelaukiamas. Štai nerimas dar padidėja ir…baisus skausmas – peilis nutraukė paskutinį sapną.

Kažkur vienuolikos metų mergaitė buvo skriaudžiama mokykloje. Galbūt ji nesutiko su kitomis mergaitėmis, nenorėdama palaikyti jų nuomonės, galbūt kitokie fiziniai ir emociniai išgyvenimai privedė ją prie klaidingos “savigynos”. Kažkuriuo savo kovos prieš užpuolikus metu ji pareiškė norą būti berniuku, manydama, kad taip ji galės apsiginti nuo mergaičių “teroro”. Mokykloje iš karto sureagavo į jos norą tapti berniuku, o ji pradėjo leisti vyriškus hormonus, tėvams apie tai net nepranešus. Iškyla keistas klausimas: kodėl nebuvo reaguojama į tai, kad mergaitė buvo atakuojama draugių? Ir kodėl taip greitai buvo sureaguota į jos nežinia kaip atsiradusį norą ar pyktelėjimo protrūkį būti berniuku? Tėvai, sužinoję apie tai, turėjo labai daug sunkios ir įtemptos juridinės kovos, kol pagaliau buvo įrodyta, kad mergaitė visiškai neturėjo tokio noro. Klausimas turėtų būti štai koks: iš kur ateina ir kieno skatinamas noras griauti normalius santykius šeimoje ir valstybėje?

Kada visuomenė ima ignoruoti Dievą ir Jo Įsakymus, atsiranda nauji, nenormalūs ir nežmoniški įstatymai, kurie veda žmogų, visuomenę ir valstybę žlugimo link.

Paimkime vieną iš Dešimties Dievo Įsakymų – Nežudyk!

Karai, terorai, kriminaliniai nusikaltimai, abortai viskas sutelpa į šio įsakymo nesilaikymą. Dar daugiau pykčiai, barniai, neapykanta – tai kitos taip pat žudymo formos, kurios prasideda žmogaus viduje ir išreiškiamos žodžiais bei emocijomis. Jėzus pasakė: “Jūs girdėjote, kad protėviams buvo pasakyta “Nežudyk”; o kas nužudo, turės atsakyti teisme. O Aš jums sakau: „Kas be reikalo pyksta ant savo brolio, turės atsakyti teisme. O kas sako savo broliui: “Pusgalvi”, turės stoti prieš sinedrioną. O kas sako:”Beproti”, tas smerktinas į pragaro ugnį” (Mat 5, 21-22).

Vienuolika metų mokiausi mokykloje ir penkis aukštojoje, bet niekas manęs nemokė šitų svarbiausių žmogui dalykų. Priešingai, Dievas buvo ignoruojamas, o komunistinė visuomenė, buvo uždengusi svarbiausius dalykus žmogaus gyvenime ir tarpusavio santykiuose. Šiais laikais žudymas ir paleistuvavimas vis labiau legalizuojamas visuomenėje. Tai tik dvi nuodėmės, o juk jos turi savyje tokią griaunančią jėgą ir pasekmes. Dar daugiau niekas man nepasakė, kad už tai reikės eiti į pragarą po mirties. Kol pats to nepamačiau, kol nesišaukiau Viešpaties pasigailėjimo, niekas manęs neperspėjo. O juk galėjau papulti į amžinas ugnies kančias. Todėl šiandien dalinuosi su tavimi, brangus skaitytojau. Nesudėk vilčių į tai, ką matai ir girdi per televiziją ar internetą. Lygiai taip, kaip pilna alkoholio ir rūkalų parduotuvėse, azartinių lošimo namų ir viešnamių – pasaulis pilnas pavojų tavo kūnui ir sielai. O kas laukia tavo sielos, kai peržengsi amžinybės slenkstį?

Žudymas, paleistuvavimas, stabų garbinimas – nuodėmė! “Atpildas už nuodėmę mirtis, o Dievo dovana amžinas gyvenimas per Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį” (Rom 6, 23).

Jei būtų tik šis gyvenimas… Tada žudyki, paleistuvauki, vok ir plėški, po to tik užmigsi ir viskas… Ar tikrai? Ar ne klaida? Ar tai ne velnio melas? Ar nemanai, kad yra aukštesnis ir rimtesnis teismas už šį žemišką po mirties? Ar ne dabar laikas susitaikyti su Tuo kuris sukūrė tave ir mane, ir visą šitą nuostabų pasaulį. Juk Tas, kuris mums davė akis ir ausis – girdi ir mato!

Dievo malonė ir gailestingumas tegul veda mus į nuoširdžią atgailą. “Nes Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą” (Jn 3, 16).

“Ir kiekvienas, kuris šaukiasi Viešpaties vardo, bus išgelbėtas” (Rom 10, 13).

Pastorius Gintautas

Maloniai kviečiame į

Dublino Krikščionių Bažnyčią

Gyvasis Vanduo

susirinkimai vyksta:

Dublin International Hostel salėje

61 Moutjoy Street, Dublin 7

Sekmadieniais 12:00

Tel.: +353894016414

www.gyvasisvanduo.com

 www.streamoflife.ie

Parašykite komentarą